Pradžiugintų tokia žinia

Kauno senosiose kapinėse (buvęs Ramybės parkas) netrukus bus pradėta įgyvendinti didžiausia A.Lukšos svajonė – įrengti Partizanų alėją. Ji drieksis pro Tremties ir rezistencijos muziejų paminklo "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinai" link. pastarasis pastatytas A.Lukšos iniciatyva.

Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės, tai būtų didžiausia gimtadienio dovana laisvės kovotojui, partizanui, kaliniui A.Lukšai. Mat alėjoje bus įamžintos visos partizanų apygardos, iš kurių į Minaičius atvykę vadai 1949 m. vasario 16-ąją pasirašė istorinę Lietuvai Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Tokios kompozicijos, kurioje būtų įamžintos visos partizanų apygardos vienoje vietoje, Lietuvoje iki šiol nebuvo.

"Partizanų alėjos ilgis bus 83 m, plotis – 2 m. Abipus alėjos iškils dešimt stelų: viena įvadinė ir devynios su išgraviruotais partizanų apygardų pavadinimais, Gediminaičių stulpais, ąžuolo lapų vainikais. Greta stelų bus pasodinti ąžuolai. Stelos – rūdinto lakštinio plieno, su dvigubo kryžiaus plokšte", – pasakojo R.Duobaitė-Bumbulienė.

Jos teigimu, Partizanų alėja turėtų atsirasti kitais metais, kai bus minimos 70-osios Lietuvos partizanų vadų Laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos pasirašymo metinės.

"Nemažai lėšų šiam projektui įgyvendinti gavome dalyvaudami Kauno miesto savivaldybės surengtame konkurse "Miesto akcentai". Tačiau šių pinigų tikrai nepakaks. Todėl raginame Lietuvos istorijai ir kovotojų už jos laisvę atminimui neabejingus žmones paremti A.Lukšos svajonės įgyvendinimą. Kaip tai padaryti, paprastai paaiškinta www.partizanualėja.lt", – kalbėjo R.Duobaitė-Bumbulienė.

Prie klubo "Tremtinys" ištakų

Prie Lietuvos Sąjūdžio ištakų buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai 1988 m. liepos 30 d. įkūrė "Tremtinio" klubą. Tarp jo  organizatorių buvo A.Lukša, tapęs pirmuoju klubo sekretoriumi.

Klubo taryba, nepaisydama tuometės komunistų valdžios draudimų ir ribojimų, 1988 m. rugpjūčio 26 d. suorganizavo pirmąjį masinį mitingą prie Kauno pilies, rūpinosi atkurti visų represuotų Lietuvos žmonių teises, grąžinti į Lietuvą iš tremties vietų mirusių, nužudytų tremtinių ir politinių kalinių palaikus, ragino rinkti informaciją apie okupantų nusikaltimus žmonijai.

Pasak daugiamečio LPKTS pirmininko Povilo Jakučionio, 1990 m. liepos 28 d. posėdyje buvo pritarta A.Lukšos pasiūlymui "Tremtinio" klubą pervardyti LPKTS,  spalio 13-ąją šis pavadinimas buvo patvirtintas. LPKTS tapo visuomenine-politine organizacija, kurioje buvo apie 76 tūkst. narių. A.Lukšos iniciatyva buvo įkurtas ir laikraštis "Tremtinys", pradėtas leisti istorinis žurnalas "Laisvės kovų archyvas" bei knygos tremties ir Lietuvos partizaninio karo temomis.

Dėl ko skaudėjo širdį?

2013 m. duodamas interviu "Kauno dienai", A.Lukša džiaugėsi jaunimu, noriai dalyvaujančiu kasmet organizuojamose kelionėse į Sibirą, savarankiškai rengiančiu žygius partizanų takais, restauruojančiu bunkerius. Tačiau jį liūdino tai, kad mokyklose neprivalomas patriotinis auklėjimas – tik pilietinis. "Tarsi tai būtų tapačios sąvokos", – apgailestavo A.Lukša.

Lietuvos patriotui skaudėjo širdį ir dėl brolio Juozo Lukšos juodinimo kai kuriuose internetiniuose laikraščiuose, lietuvių kalbos menkinimo.

Tačiau A.Lukša nušvito, paklaustas apie mėgstamiausią laisvalaikio užsiėmimą: "Toks, kaip ir jaunystėje, – klausytis žinių per radiją ir dainuoti."

Tikras patriotas

Anot R.Duobaitės-Bumbulienės, A.Lukša jai buvo tikrojo patriotizmo – be pompastikos, be susireikšminimo, o tiesiog su begaline meile savo šaliai ir tam, ką darai, pavyzdys.

"O darė ir padarė jis labai daug. Kartu tai buvo labai kuklus, nuoširdus, šiltas žmogus, nestokojęs humoro ir tėviškų patarimų. Tai jo paakinta įsitraukiau į LPKTS veiklą, džiaugiausi galimybe dirbti drauge – mūsų kabinetai buvo greta. Tad kavą visuomet gerdavome kartu, kalbėdamiesi apie eilinius organizacijos, šeimos reikalus, tėvynę – tų šiltų pokalbių niekada nepamiršiu. Kaip ir visiems iki skausmo žinomo jo posakio kiekvieno pokalbio pabaigoje: "Laikom frontą", – prisiminė R.Duobaitė-Bumbulienė.

A.Lukšos palikti pėdsakai

Per pirmąją bolševikų okupaciją kartu su Kaune studijavusiais broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu platino antikomunistinę spaudą, o vėliau įsitraukė į antinacistinį pasipriešinimą. Užgriuvus antrajai sovietų okupacijai, bendravo su savo krašto partizanais, padėjo kovotojams kaip žvalgas ir ryšininkas. Gavęs motinos palaiminimą ir tėvo sutikimą, tapo Lietuvos laisvės kovotoju.

1946 m. pabaigoje kartu su broliais Juozu (Skirmantu), Stasiu (Juodvarniu), Broniumi Barzdžiuku (Būtautu), Algimantu Zaskevičiumi (Šalna) išaiškino KGB provokatoriaus Juozo Markulio (Erelio) išdavystę ir, vengdamas KGB arešto, pasitraukė į visišką pogrindį.

Iš keturių brolių partizanų A.Lukša vienintelis išliko gyvas.

Savo jaunystę A.Lukša paskyrė partizanavimui – kiek galėdamas prisidėjo ir prie savo garsiojo brolio Juozo Lukšos veiklos, nors už tai beveik dešimt metų kalėjo sovietų lageriuose.

1956 m. grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą su Eugenija, drauge užaugino dukrą Dalią ir sūnų Kęstutį, sulaukė vaikaičių Simono ir Godos, provaikaitės Kotrynos.

1990 m. bendražygiai jam patikėjo LPKTS valdybos pirmininko pareigas.

A.Lukšos iniciatyva įsteigtas Rezistencijos ir tremties muziejus, Juozo Lukšos memorialinė ekspozicija Veiveriuose.

A.Lukšos iniciatyva granito lentelėmis su įrašu "Čia ilsisi Partizano Motina" buvo pažymėti partizanų motinų kapai.

Su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui (Piršliui), Juozui (Skirmantui), Stasiui (Juodvarniui), inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui (Žiedui) ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą.

Kauno rajono Pabartupio kaimo pamiškėje pastatė monumentą broliui mjr. Juozui Lukšai – LLKS įgaliotiniui užsienyje.

Šilavoto bažnyčios šventoriuje jo iniciatyva pastatytas memorialas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams, o Prienų rajono Skriaudžių kaime – kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui.

1990 m. su grupe bendražygių dalyvavo Vengrijoje Laisvės kovotojų kongrese, kur praskynė kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos "Inter–Asso" nare.

Mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių skausmo kalnelyje. Veiverių bažnyčioje, pažymint 95-ąjį A.Lukšos gimtadienį,  gegužės 31-ąją, 10 val. bus aukojamos šv.Mišios, o 10.30 val. – iškilmingos eitynės į Skausmo kalnelį.