– Dažniausiai tėvai kreipiasi į policiją, o kokias istorijas girdite jūs – vaiko teisių gynėjai?

– Istorijų pasitaiko įvairių. Jeigu kalbam apie seksualinį priekabiavimą prie vaiko, labai neretai pasitaiko atvejų, kada smurtas patiriamas artimoj aplinkoj. Tai gali būti šeimos narys – vienas iš tėvų, sugyventinis, brolis ar sesuo, dėdė, teta. Taip pat nemažą dalį priekabiavimo jaunimas patiria iš savo bendraamžių.

– Atrodo, vaikai negali jaustis saugūs nei savo šeimoje, nei draugų aplinkoje, o ką kalbėti apie nepažįstamus asmenis. Apie kokius atvejus girdite, kai nepažįstamas asmuo prieina prie mažamečių vaikų ir bando juos nusivilioti į jam reikiamą vietą?

– Tokių atvejų tikrai pasitaiko. Labai svarbu kalbėti apie tai, kad paveikslo, kaip atpažinti linkusį prie vaikų priekabiauti asmenį, nėra. Tai gali būti bet kas. Tai tėvams reiktų kalbėti su vaikais. Nes yra šioks tos mitas, kad jeigu kalbėsime apie tam tikrus dalykus, tai paskatinsime vaiką smalsauti. Bet kaip tik atviras turėtų būti pokalbis su vaiku, kad tokie dalykai vyksta, kaip elgtis tokiose situacijose – neimti saldainių, nekalbėti su nepažįstamais, neiti su nepažįstamais – čia kalbant apie mažesnius vaikus. Turėti susitartus slaptažodžius, klausimus, kad jeigu siūlo pavėžėti neva mamos prašymu. Ir labai svarbu kalbėti apie pasekmes, kad tų žmonių yra visokių ir ne visi turi gerus kėslus. Tai palaikyti budrumą patiems ir skatinti vaikų budrumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar, kiek man teko domėtis, tie piktavaliai sako vaikams dažnai, panešk mano krepšį, padėk man. Tai atrodytų, vaikas gali ir pasimesti – ar jis turėtų vadovautis savo gera sąžine ir padėti, ar klausyti savo tėvų ir jų patarimų, kad nereikia padėti nepažįstamiems žmonėms?

– Labai sudėtingas klausimas, nes tie žmonės, kurie linkę išnaudoti vaikus, ieško įvairiausių būdų, kaip tą padaryti ir kaip prieiti prie vaiko. Labai svarbu kalbėtis su vaikais, kas galima, kas negalima, kokios yra kūno ribos, kokios kūno ribos yra privačios, neliečiamos ir nerodomos. Tiesiog kalbėtis, bendrauti, kurti su vaiku ryšį ir kad vaikas žinotų, jog net nutikus pačiai didžiausiai bėdai galėtų ateiti pas tėvus ir bus priimtas.

Nemažą dalį priekabiavimo jaunimas patiria iš savo bendraamžių.

– Ar saugumą kurti padėtų sąrašai – kokiais žmonėmis mano atžala galėtų pasitikėti? Ar reikėtų paimti lapą ir kartu su vaiku parašyti, kad galima pasitikėti tėvais, seneliais, tam tikromis giminėmis, galbūt ir kaimynu, o gal kaimynu kaip tik nepasitikėti?

– Gal tai ir įdomiai skambėtų, ypatingai su jaunesnio amžiaus vaikais. Turbūt labai svarbu kalbėti, kodėl vienu ar kitu kaimynu nepasitikėti, kas kelia tas abejones. Galbūt vaikas kalbant ir išsakytų kažkokias užuominas, kas buvo pastebėta, ką galbūt verta perduoti ir teisėsaugai.