– Ar vairavimas pavargus lygus vairavimui išgėrus?

– Daugelis specialistų, ypač medicinos srityje, taip mano, lygina. Jų teigimu, simptomai yra labai panašūs: sumažėjęs dėmesingumas, pastabumo trūkumas ir kiti panašūs veiksniai. Galbūt vienas skirtumas yra tas, kad išgėręs žmogus dažnai linkęs rizikuoti ar pasidemonstruoti, ko pavargęs žmogus gali ir nedaryti. Tačiau tokie dalykai kaip atstumo ar greičio vertinimas bei dėmesio sutelkimas yra panašūs abiem atvejais.

– Kaip nuovargis veikia žmogų?

– Taip ir veikia: markstaisi, nori miego ir pradedi galvoti apie tai, kaip neužmigti, o ne apie tai, kaip vairuoti saugiai. Čia dažnai koją pakiša paties vairuotojo užsispyrimas – va, čia liko tiek nedaug, davažiuosiu. Ypač tai pasireiškia, kai automobilyje keliauja daugiau žmonių. Tarkim, galbūt prieš draugus nepatogu, vairuotojas nenori prašyti kito pavairuoti, galvodamas, kad pasirodys silpnas. Reikia atmesti tokius pseudo kriterijus. Svarbiausias kriterijus visada yra saugumas. Ne veltui vilkikų ar autobusų vairuotojams yra įrengiami specialūs tachografai, kurie tikrina darbo režimą. Daugeliui žinoma, kad Lietuvos vairuotojai kartais bando apgauti tachografus, kad galėtų ilgiau važiuoti be sustojimo ir poilsio. Po to įvairias pasekmes to ir matome.

– Kas migdo prie vairo? Muzika, tamsa ar kiti veiksniai?

– Pirmiausiai, tai fizinis nuovargis. Jeigu ilgai darome kažkokį darbą, pavargstame, tai migdo. Migdo ir maistas – jei sočiai pavalgome, ypač jei persivalgome. Kitas dalykas – biologinis laikrodis, tamsa. Nori nenori, gamta mus taip sukūrė, kad jei temsta, norime miegoti. Norint išlaikyti savo budrumą ir dėmesingumą, reikia dirbtinai stengtis. Ne visiems tai pavyksta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Šiltas vėjelis?

– Aš nežinau, kaip kovoti, kiekvienas čia pats ieško išeičių. Reikia pažinoti save. Pavyzdžiui, man padeda kava ir energetinis gėrimas. Aš jo beveik nevartoju, bet kai reikia ilgai vairuoti, ypač naktį, pasiimu skardinę ir dar kavos – tai padeda man saugiai pasiekti namus. Kiti sako, kad reikia pasivaikščioti, dar kiti naudoja daug vandens ar užkandžių. Ne veltui degalinėse matome daug užkandžių: riešutų, krekerių ir panašių dalykų. Bet, vėlgi, svarbiausia pažinoti save. Pavyzdžiui, aš užkandžių neperku, bet kava man padeda. Bet viskas veikia iki tam tikros ribos – jeigu jau niekas nepadeda, vienintelis dalykas yra sustoti ir pasnausti.

– Kaip vairuotojui suprasti važiuojant, kad jau laikas stoti? Nes dauguma vairuotojų galvoja, kad iki namų liko dar keli kilometrai, kaip tiek nuvažiavęs aš jau nebenuvažiuosiu iki namų? Kaip surasti tą tašką?

Nori miego ir pradedi galvoti apie tai, kaip neužmigti, o ne apie tai, kaip vairuoti saugiai.

– Sunku surasti, be abejo, reikia šiek tiek savikritiško mąstymo. Jeigu matai, kad akys jau markstosi, tai nebereikia rizikuoti, nes tai gali būti paskutinis užsimerkimas. Tokia rizika būtų labai nepagrįsta. Suprantu, kad daugelis žmonių galvoja, liko tik keli kilometrai, dar 10 ar 15 min. ir davažiuosiu. Bet tu gali užmigti po 5 min. Tada tikrai verta padaryti kokią nors mankštelę, pabėgioti, sustoti artimiausioje aikštelėje, atsigerti vandens ar nusiprausti veidą vandeniu. Galbūt tai padės tas 15 min. kažkaip pavažiuoti. Bet nerizikuoti užmerktomis akimis važiuoti.

– Noriu paklausti apie naujus automobilius. Jie dabar visi labai išmanūs. Kaip jie padeda neprarasti budrumo prie vairo?

– Čia yra ir rimtų dalykų, ir šiek tiek humoro. Rimtesni dalykai – tai automobilio reakcija į linijas. Vairas sudreba rankose, sėdynė šiek tiek susipurto. Jei laikai vairą ir kerti ištisinę liniją, vairas šiek tiek sudreba tavo rankose. Tai yra požymis, kad galbūt tau laikas pagalvoti. Esu vairavęs automobilius, kuriuose, jei labai monotoniškai važiuoji, automobilis sureaguoja ir rodo tau kavos puodelį – padaryk pertraukėlę. Vieną kartą man tiek rodė tą kavos puodelių, kad aš jau pykau ant to automobilio. Bet jis vis tiek man rodė, nes aš labai tolygiai, ramiai važiavau ir jis kažkodėl galvojo, kad aš miegu. Nors aš nemiegojau, tiesiog labai lygiai važiavau. Yra įvairių techninių priemonių. Jos nėra blogos – jei turime, pasinaudokime. Bet vis tik atsakomybės nuo savęs nusiimti negalim.