Gruodžio viduryje Nacionalinio žmogaus teisių forumo surengtoje diskusijoje apie skirtingų religinių bendruomenių padėtį ekspertai priekaištavo Katalikų bažnyčiai ir dėl kišimosi į politiką, kai Seimas birželį atmetė baltų religinės bendrijos „Romuva“ prašymą suteikti valstybės pripažinimą.

Tuomet politikai sulaukė Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo laiško, kad bendrijos pripažinimas „nepagrįstai klaidintų Lietuvos piliečius ir diskriminuotų visas kitas religines bendruomenes“.

Tikybos pamokos – tik krikščionių bendruomenėms

Diskusijos dalyviai pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas dar 2000-aisiais yra išaiškinęs, kad skirtingų teisių suteikimas religinėms bendrijoms neprieštarauja Konstitucijai.

Teisingumo ministerijos vyresnysis specialistas, religijotyrininkas Donatas Glodenis pabrėžia, kad pagal teismo išaiškinimą pagrindiniam teisės aktui neprieštarauja ir tai, jog teisė dėstyti tikybą suteikta tik tradicinėms religinėms bendruomenėms. Tačiau, jo nuomone, teismas neatsižvelgė į Konstitucijos nuostatą, kad valstybinėse mokyklose tikyba dėstoma tėvų pageidavimu.

„Kokių tėvų? Dalies tėvų pageidavimu, nes jie priklauso katalikų, liuteronų ar sentikių bažnyčioms. Tuo metu kitų tėvų pageidavimu, jei jie priklauso nė vienai iš tų tradicinių bažnyčių, kuriai pagal vėlesnę teismo praktiką tokia patapti reikia šimtų metų, t.y. kol tau nebus šimtai metų, kol tu nenumirsi ir tavo anūkai nenumirs, tokios teisės ir nebus“, – teigė D. Glodenis.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, sociologė ir religijotyrininkė Milda Ališauskienė tvirtina, kad buvęs Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Religijos laisvės klausimais Heineris Bielefeldtas yra suformulavęs mintį, jog religinis švietimas „daugeliu atveju yra indoktrinavimas prieš religines mažumas“.

„Tai reiškia, kad religinis švietimas užsiima vienos ar kitos religinės bendruomenės poziciją, jos požiūrį į kitus tikėjimus ir vaikai mokyklose apie kitas religines bendruomenes sužino per vienos religinės bendruomenės prizmę“, – tvirtino ji.

Buvusi Tarptautinės naujųjų religijų studijų draugijos (ISSNR) prezidentė tvirtina, kad nors Lietuvoje oficialiai nėra valstybinės religijos, šalies Romos katalikų religinė dauguma „diktuoja religinį švietimą pasirinkdama turinį“. Mokslininkė pažymi, kad, pavyzdžiui, ketvirtos klasės tikybos vadovėlyje viskas pateikiama tik per krikščionybės prizmę.

„Tame turinyje mes atrandame labai teologizuotą požiūrį į kitas religines bendruomenes. Tiesiai šviesiai nevadinama eretikais – nebe tie laikai. Bet yra pasisakoma, kas yra mūsų tikrieji tikėjimo broliai, kaip galima būtų juos sugraduoti. Teko vartyti vadovėlius, kur yra tokia schema: yra stačiatikiai arčiau, tada evangelikai, trečiojoje orbitoje - naujos religijos sukasi. Bet kalbama apie krikščionybę“, – tvirtino ji.

„Sociologiniu požiūriu, tokios medžiagos pateikimas veda prie nelabai teigiamų socialinių reiškinių formavimosi, kaip tam tikrų bendruomenių marginalizavimas, stereotipizavimas“, – tikino ji.

Sociologiniu požiūriu, tokios medžiagos pateikimas veda prie nelabai teigiamų socialinių reiškinių formavimosi, kaip tam tikrų bendruomenių marginalizavimas, stereotipizavimas.

Seimui šiemet atsisakius patvirtinti valstybės pripažinimą baltų religinei bendrijai „Romuva“, vienas iš argumentų buvo, jog šį bendruomenė imtųsi dėstyti tikybą mokyklose.

Patys Baltų religinės bendrijos „Romuva“ atstovai sako, kad norėtų tai daryti „vienoje kitoje mokykloje“.

„Manau, kad jei ji būtų pripažinta, siektų dėstyti tikybą mokyklose, tuo labiau kad bendruomenėje yra daug mokytojų, ir labai gerų mokytojų, kurie dirba kitose srityse“, – sakė „Romuvos“ vaidilė Miglė Valaitienė.

Tačiau M. Ališauskienė pabrėžia, kad be Romos katalikų, tokių bendrijų, galinčių skirti išteklių švietimui, yra vienetai.

„Praktiškai mes neturime musulmonų sunitų apskritai, nėra tikybos programos. Net iš devynių tradicinių mes turime vienetus, o iš valstybės pripažintų, kiek man žinoma, nė viena nėra parengusi programos nei yra bandžiusi ją pristatinėti mokyklose. Bendruomenės mažos, o baimės yra nepagrįstos“, – sako sociologė.

Ekspertė atkreipia dėmesį, kad net ir katalikiškų bendruomenių santykis su religija, jos dogmomis Europos valstybėse dėl įvairių istorinių aplinkybių iš esmės skiriasi.

„Tai priklauso nuo religijos vaidmens vieno ar kito autoritarinio režimo kontekste. Pavyzdžiui, Ispanijoje katalikų bažnyčia palaikė Franko režimą ir dėl to visuomenė ją traktuoja labai kritiškai. Lietuvoje katalikų bažnyčia priešinosi sovietiniam režimui, todėl jos autoritetas atkūrus nepriklausomybę išaugo ir susiformavo“, – tvirtino ji.

P. Subačius: kiti nesurenka reikiamo vaikų skaičiaus

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Katalikų bažnyčia nesikiša į kitų bendruomenių siekius rengti ugdymo programas ir atkreipia dėmesį, kad kitų krikščioniškų konfesijų atstovams, net ir turintiems „tūkstantines bendruomenes“, jau anksčiau nepavyko įtvirtinti tikybos pamokų dėl bendruomenių mažumo.

„Negalima sakyti, kad „neįsileidžia“, nes tai yra laisvas tėvų ir vaikų pasirinkimas. Katalikų bažnyčia niekada neprieštaravo ir niekada nesidomėjo, niekada nesikišo į tai, ar yra organizuojamos kitos pamokos. O tai, kad jų nėra, lemia faktinės aplinkybės: yra per mažas tokių šeimų, kurios praktikuoja kitas konfesijas, skaičius tose mokyklose“, – BNS teigė mokslininkas.

„Šitos visos kalbos yra tik vienų ar kitų visuomenės narių triukšmo kėlimas, politinės reprezentacijos ir formalios kovos už žmogaus teises reikalas: kalbant apie tikybos dėstymą mokykloje, be katalikų ir stačiatikių iš esmės niekas daugiau neturi pamokų, nes niekas nesurenka grupių“, – pridūrė jis.

P. Subačius sako negirdėjęs, kad pretenzijas dėl jų teisių varžymo švietimo srityje būtų reiškę stačiatikiai ar liuteronai.

„Babtistai prieš keliolika metų yra apgailestavę, kad, deja, negalime surinkti grupės – norėjome, turėjome mokytoją, bet negalėjome surinkti“, – pasakojo P. Subačius.

Profesorius akcentuoja, kad bažnyčios kritikai patys yra šališki ir „vargiai gali būti traktuojami kaip neutralūs“, nes jų vykdomi moksliniai tyrimai yra tiesiogiai skirti naujųjų religinių grupių interesų gynimui.

Anot P. Subačiaus, Lietuva tarptautinėmis sutartimis su Vatikanu yra apibrėžusi bendradarbiavimą su Katalikų bažnyčia, įskaitant ir švietimą mokyklose ir niekas nekelia klausimo „dėl jų problemiškumo ar neatitikimo tarptautinėms teisės normoms“.

Jis taip pat pažymi, jog tradicinių religinių bendruomenių padėtį yra nustatęs Konstitucinis Teismas, tad kritikuojantieji pirmiausia galėtų ginčyti Konstitucijos normas.

„Bet kol Konstitucija nepakeista, ji yra pagrindinis šalies įstatymas, tad ar patinka, ar nepatinka, pagal jį reguliuojami visi teisiniai dalykai“, – teigė ekspertas.

Jis teigia pasisakantis už galimybę mokyklose įvesti neutralų religijotyros kursą, kuris galėtų būti mokyklose dabartinės etikos disciplinos dalimi.

Iš viso šalyje registruota per 1300 religinių bendruomenių, bendrijų ir kitų religinių organizacijų. Devynios kryptys pripažįstamos tradicinėmis – Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, graikų apeigų katalikai, judėjai, musulmonai sunitai, karaimai.

Taip pat yra keturios valstybės pripažintos religinės bendrijos ar bendruomenės: Septintosios dienos adventistų Bažnyčia, Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga (sekmininkai), Evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga, Naujoji apaštalų bažnyčia.