Kaip eismą reguliuoja šviesoforo šviesos, pacientų srautas ligoninių priėmimo skyriuose nuo liepos taip pat bus reguliuojamas spalvomis. Išklausę specialų kursą ligoninių priėmimo skyrių slaugytojai apie ligonio būklę spręs patys ir paskirs laiką, per kurį pacientą privalu apžiūrėti gydytojui.

„Raudona spalva reiškia, kad nedelsiant suteikiama pagalba, oranžinė – per 10 minučių, geltona – per pusvalandį, žalia – per valandą. Mėlyna spalva reiškia, kad pagalbos gali tekti palaukti iki 4 valandų“, – sako Vaikų ligoninės Priėmimo skyriaus slaugytoja Natalija Krivickaja.

Suaugusiuosius priimančių ligoninių slaugytojos sako, kad pacientus, priklausomai nuo jų būklės, jos iš patirties visada skirstydavo, bet tai nebuvo įteisinta. Pasak slaugytojų, jos turės daugiau darbo, tačiau pacientams kreiptis dėl skubios pagalbos bus daugiau galimybių.

Slaugytojų profesinius interesus ginančio Medikų sąjūdžio atstovai piktinasi, kad slaugos darbo krūviai nuolat didėja, darbo normos paskutinį kartą buvo koreguotos dar 2011 metais, o atlyginimai nuo darbo krūvio nepriklauso.

„Slaugytojai, dirbdami visuose skyriuose, prisiima daug daugiau atsakomybės negu yra reglamentuota. Tai vyksta dėl to, kad trūksta personalo ir tam, kad komandinis darbas vyktų sklandžiai ir paslauga greičiau pasiektų pacientą, turi viršyti savo normas. Tokios yra sąlygos sudarytos beveik visuose medicinos įstaigose ir skyriuose“, – sako Lietuvos medikų sąjūdžio slaugytojų atstovė Inga Jakutavičienė.

Tuo metu sveikatos apsaugos viceministrė Lina Jaruševičienė LRT TELEVIZIJAI sakė, kad su profsąjungomis yra pasirašytas šakinės sutarties priedas, kuriame yra numatytos atlyginimų „grindys“, t. y. mažiausias atlygis, kurį turėtų gauti sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys sveikatos priežiūros specialistai.

„Gydytojų gaunamas ekvivalentas yra 100 procentų, tad slaugytojams yra numatyta ne mažiau kaip 60 procentų nuo mažiausios gydytojų algos, tuo tarpu slaugytojams su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu – 70 procentų“, – sakė sveikatos apsaugos viceministrė L. Jaruševičienė.

Išsamiau – Virginijos Motiejūnienės reportaže.