„Manau, kad mano noras tarnauti Lietuvos kariuomenėje bus paskata ir kitiems Lietuvos piliečiams, ypač jaunuoliams“, “ – sako Meksikoje gimęs, pastaruosius dešimt metų Ispanijoje gyvenęs ir prieš daugiau nei pusmetį Lietuvoje apsigyvenęs, bet dar lietuviškai nekalbantis trisdešimtmetis Liudvikas Jakavičius. Jis – garsaus XX a. pradžios visuomenės veikėjo, rašytojo ir knygnešio Liudviko Jakavičiaus provaikaitis.

Liudvikas balandžio pradžioje užpildė prašymą savo noru atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą ir taip papildė Lietuvos kariuomenėje tarnauti norinčių jaunuolių gretas.

„Dabar gyvenu Lietuvoje ir man, kaip Lietuvos piliečiui, svarbu išmokti ginti savo kraštą, kaip tai anksčiau darė mano protėviai“, – sako Liudvikas.

Tai, kad nemoka lietuvių kalbos, – ne kliūtis

Vaikinas pasakoja, kad, prieš pateikdamas prašymą, pirmiausia kreipėsi į karius, norėjo išsiaiškinti vieną aplinkybę: „Mano atvejis ypatingas – aš esu Lietuvos pilietis, bet nekalbu lietuviškai. Ar tai nesutrukdys man tapti Lietuvos kariu?“

„Ir mums patiems Liudviko atvejis neįprastas, bet pagal mūsų šalies įstatymus Lietuvos kariuomenėje gali tarnauti Lietuvos Respublikos piliečiai. Liudvikas – Lietuvos pilietis, todėl kelias į Lietuvos kariuomenę jam atviras, – sako Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo (Šiauliuose) viršininkas majoras Linas Idzelis.

„Jei reikės, kariuomenėje Liudviką išmokysime ne tik karinių dalykų, bet ir kalbėti lietuviškai“, – padėti motyvacijos nestokojančiam Liudvikui pasiryžę ir kariai.

Liudvikas ir pats yra ryžtingai nusiteikęs išmokti savo protėvių kalbą. „Esu labai motyvuotas ir kalbos barjeras manęs negąsdina. Aišku, per kelis mėnesius sklandžiai lietuviškai kalbėti neišmoksiu, bet pagrindus įgysiu – o tarnaudamas su lietuviškai kalbančiais kariais – kalbą išmokti galėsiu tik greičiau“, – su užsidegimu kalba Liudvikas.

„Meksikoje ir Ispanijoje nedidelės Lietuvių bendruomenės, todėl ir neturėjau progos išmokti lietuviškai. O ir darbe su manim visi bendrauja tik angliškai“, – sako ispaniškai ir angliškai kalbantis vaikinas.

Liudvikas norėtų pradėti tarnybą Lietuvos kariuomenėje lapkritį arba gruodį, o iki tol jis ketina intensyviai mokytis lietuvių kalbos.

Šaknys – Lietuvoje
 
Liudvikas labai didžiuojuosi savo lietuviška kilme, nepaisant to, kad vis dar nemoka lietuvių kalbos. „Mano mama – Buenos Airėse (Argentinoje) gimusi Lietuvos išeivių dukra. 1982 m. ji išvyko į Meksiką studijuoti drabužių dizaino. Ten gimiau ir aš“, – pasakoja Liudvikas.

Nuo pat vaikystės mama ir seneliai Liudvikui skiepijo meilę Lietuvai ir jis didžiuojuosi savo kilme ir protėviais.
„Gyvendamas Ispanijoje aš ir pats energingai propagavau Lietuvos kultūrą įvairiuose socialiniuose projektuose ir visuomet siekiau būti arčiau Lietuvos ir lietuvių,“– pasakoja Liudvikas.

„Aš visada jaučiau, kad mano šaknys Lietuvoje, niekada nelaikiau savęs nei meksikiečiu, nei ispanu. Nors ir galėjau turėti dvigubą pilietybę, gauti Meksikos, Argentinos ir Ispanijos pasus, bet pasirinkau tik Lietuvos ir labai didžiuojuosi, kad turiu Lietuvos pasą“,– sako Liudvikas.

2005 metais, mirus Liudviko seneliams, jis su mama iš Meksikos persikėlė gyventi į Ispaniją, kur jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno jo teta.

Liudvikas į Lietuvą pirmą kartą atvyko prieš dešimt metų, o nuo tada jis čia svečiuodavosi kas dveji metai. Galiausiai 2013 metų pabaigoje jis priėmė labai svarbų sprendimą – grįžti prie savo šaknų ir apsigyventi Lietuvoje. Jo šaknys – Šiauliai. Čia gyveno ir dirbo jo prosenelis – garsus XX a. pr. visuomenės veikėjas, rašytojas ir knygnešys Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis.

Šiuo metu Liudvikas atlieka metų trukmės savanorišką stažuotę pagal „Erasmus“ programą Šiaulių Didždvario gimnazijos radijuje. Kartu vaikinas studijuoja politikos mokslus ir viešąjį administravimą nuotoliniu būdu Ispanijos nacionaliniame universitete. Anot Liudviko, jis turi dvi aistras – istoriją ir politiką. Jo straipsnius šiomis temomis publikuoja Lietuvos žiniasklaida. Liudvikas taip pat bendradarbiauja ir su vienintele Lotynų Amerikoje kartą per savaitę iš Buenos Airių gyvai lietuviškai transliuojama radijo stotimi „Ecos de Lituania“.

Liudvikas sako, kad iki tarnybos kariuomenėje jis ketina užbaigti stažuotę, išsilaikyti universitete Ispanijoje egzaminus, dar aplankyti mamą su teta. O tada... – sveikas, kariškas gyvenime!
 

Interviu su Liudviku Jakavičiumi apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje

– Kodėl norite tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

– Noriu padėti išsaugoti Laisvę ir Demokratiją, už kurią savo gyvenimu sumokėjo tokie lietuviai, kaip Loreta Asanavičiūtė. Nenoriu, kad istorija pasikartotų. Mūsų protėviai krito už Nepriklausomybę ir Demokratiją, todėl mes, jauni žmonės, turime moralinę pareigą – būti stiprūs ir išsaugoti tai, ką mums iškovojo praėjusi karta – jų žūtys ir kančios nebuvo veltui.

Tarnaudamas kariuomenėje būsiu arčiau lietuvių, sužinosiu daugiau apie Lietuvos kultūrą. Be to, manau, kad ir mano buvimas kariuomenėje galėtų būtų kaip savotiškas eksperimentas, naudingas abiem pusėms. Kartais galvoju, kad lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviai išeiviai, turi skirtingą požiūrį į Lietuvą, todėl man tikrai būtų įdomu pasikeisti su savo kolegomis kariais požiūriais apie gyvenimą Lietuvoje ir kartu prieiti prie bendros išvados.

Gyvename sunkiu ir įtemptu laikotarpiu, tačiau tai nereiškia, kad rytoj prasidės karas, bet geriau jam užkirsti kelią nei ateityje gailėtis, kad nesi išėjęs karinių mokymų. Mūsų protėviai daug kentėjo, kad turėtume laisvę, kuria šiandien džiaugiamės, todėl privalome būti budrūs ir neleisti niekam atimti iš mūsų laisvės, kuri mums teisėtai priklauso. Kariuomenėje tikiuosi tinkamai pasirengti , kad prireikus galėčiau ginti savo šalį, o visa kita įgyta patirtis – bus nauji įgūdžiai.

Mano senelis buvo kilęs iš turtingos šeimos, jis buvo profesionalus muzikantas ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip valdyti ginklą ar vairuoti karinį automobilį. Kai karo metais jis nusprendė stoti į kariuomenę ginti savo krašto, jo mokymų poligonas buvo – mūšio laukas. Tik mūšio lauke jis išmoko valdyti ginklą, vairuoti karinį automobilį ir kitų dalykų. Tačiau šiandien visi lietuviai, kurie yra geros fizinės formos, gali išeiti karinius mokymus, kad prireikus būtų pasirengę kaip tikri profesinės karo tarnybos kariai. Turime tai vertinti ir pasinaudoti šia puikia galimybe.

Man svarbiausia ir pagrindinė kario savybė – meilė savo šaliai. Manau, kad visi Lietuvos kariai tarnauja Lietuvai todėl, kad ją myli. Tačiau taip pat manau, kad geram kariui to negana. Jis taip pat turi būti ir geras partneris, ir aukštų moralinių savybių turinti asmenybė. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ir kitų NATO šalių kariai yra profesionalūs ir ištikimi savo principams.

– Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie Lietuvos kariuomenę, kaip ją vertinate?

– Manau, kad Lietuvos kariuomenė – kaip ir kiekvienos kitos Europos šalies – yra profesionali, bet nedidelė ir susiduria su biudžeto sunkumais. Dažnai girdžiu ir pats manau, kad Lietuvos kariai yra labai profesionalūs, o dar kai žinai, koks nedidelis gynybos biudžetas ir personalo trūkumas, tai jokios abejonės – Lietuvos kariuomenė atlieka puikų darbą ir yra labai stipri. Daugiau ir negali prašyti iš Lietuvos karių. Jie gerai atlieka savo darbą.

Tačiau taip pat manau, kad Lietuvos kariuomenės biudžetas yra per mažas, todėl ji negali įsigyti naujų ginklų, o atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, kariuomenę būtina atnaujinti. Be to, aš manau, kad Lietuva turėtų turėti didesnę kariuomenę ir skirti jai daugiau lėšų, kad taptų tokia stipri, kaip kitų nedidelių šalių, tokių kaip Izraelis, kariuomenės. Bet tam tarnyba kariuomenėje turi būt privaloma ir joje turėtų tarnauti visi geros sveikatos ir formos jauni Lietuvos piliečiai. O gynybos biudžetą reikėtų padidinti iki 4 procentų BVP, dvigubai daugiau nei to prašo NATO. Suprantama, lengva prašyti 4 procentų, tačiau tai pasiekti yra iš tiesų sunku, nes Lietuvos Vyriausybė turi daug įvairių kitų svarbių sričių. Bet jei Lietuva turi tikslą iki 2020 metų pasiekti, kad gynybai būtų skirti du procentai BVP, turės šauktinių kariuomenę, tvirtus NATO ir Šiaurės šalių sąjungininkus, Lietuva bus saugi.

– O kaip Jūsų šeima vertina tokį jūsų sprendimą?

– Mano šeima pritarė šiam mano sprendimui. Jie tikrai didžiuojasi šiuo mano žingsniu. Tik dar draugai nieko nežino. Sužinos, kai perskaitys šį straipsnį. Tik bijau, kad jie labai nustebs. Daugelis iš jų nesupras, kodėl aš tai darau. Jiems tai bus keista ir sunku suprasti, turint galvoje tokias ypatingas aplinkybes – aš juk nemoku kalbėti lietuviškai. Bet man tai nesvarbu. Aš tikrai žinau, ko noriu. Po devynių mėnesių jie supras, kad tai mano geriausias sprendimas.

– Ko palinkėtumėt kitiems jaunuoliams, dar svarstantiems apie privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Jiems patarčiau – jei jie tikrai myli Lietuvą, tuomet neturėtų daug galvoti ir eiti tarnauti! Mes visi Lietuvos piliečiai turime būti pasirengę, Lietuva turi turėti didelę parengtų vyrų ir moterų kariuomenę. Kai kalbėjau su kapitonu Alfonsu Bičkumi, jis man pasakojo, kad Lietuvoje moterys yra neįtikėtinai energingos ir entuziastingos ir kad jos šiandien kariuomenėje sudaro per 10 procentų. Todėl manau, kad nei vyrai, nei moterys neturėtų bijoti stoti į kariuomenę, nesibaiminti, kad praras devynis savo gyvenimo mėnesius. Priešingai, mes įgysime patirties, kuri, manau, mums bus unikali: daug išmoksime, sužinosime naujų dalykų, įgysime tokių įgūdžių, kurių neįgytume, jei netarnautumėme kariuomenėje.

Lietuva yra nedidelė valstybė, bet tai nereiškia, kad mes negalime turėti geros kariuomenės. Pavyzdį galime imti iš kitų nedidelių šalių, kaip Izraelis ar Suomija, parodžiusi savo narsą per Rusijos–Suomijos karą 1939–1940 metais.

Nedidelio priešo nebūna. Prisiminkime Prezidentės D. Grybauskaitės žodžius: „Turime būti vieningi grėsmės akivaizdoje ir pasirengę gintis, nes negali prašyti Vokietijos piliečio ginti Lietuvą, jei mes patys neketiname nieko daryti, kad ją apgintume“.

Todėl ir sakau jiems: priimkite iššūkį ir eikite į kariuomenę.