– Kokias funkcijas atlieka mokykla ir apskritai švietimo sistema pas mus bei ką apie tai sako valstybė?
– Į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti. Viskas paprasta. Mūsų švietimo sistema ir mokymo programos jau daug metų nuolat redaguojamos ir atnaujinamos. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais bendrojo ugdymo programos buvo suformuluotos remiantis kompetencijų ugdymo modeliu. Mano nuomone, tai buvo labai geras žingsnis. Mokykla pirmiausia ugdo bendrąsias kompetencijas. Taip, joje įgyjame bazinių žinių iš įvairių dalykų, tačiau tokias kompetencijas kaip kūrybiškumas, skaitmeninė, pilietiškumo, pažinimo, socialinė kompetencijos mes iš tikrųjų ugdome per kiekvieną pamoką, per kiekvieną dalyką. Labai svarbu pradėti tai vertinti, nes mokyklose vis dar labiau akcentuojama, kokį pažymį gavau iš matematikos ar biologijos.
Mano galva, judame gera kryptimi – mokome kompetencijų. Šiais laikais ypač madinga kalbėti apie ateities kompetencijas: kodėl jų nesimokome ar mokykla jų moko. Tačiau kyla klausimas – ar ateities kompetencijos yra tik technologijos? Taip, technologinių kompetencijų reikės ir jų išmoksime, nes mokykloje įvaldysime mokėjimo mokytis kompetenciją – žinosime, kaip, kada ir ko mums reikia mokytis. Negalvokime, kad ateityje reikės tik technologų ir kad nuo mokyklos suolo turime ruošti vaikus darbo rinkai. Mokykloje ruošiame žmogų brandai. Tai pagrindinis mokyklos uždavinys, suformuluotas valstybės, ir išreiškiamas pasitikėjimas, kad mokytojai gali tai įgyvendinti. Bendrojo ugdymo programos orientuotos į kompetencijų ugdymą.
Ugdymo turinys, nors ir pamažu bei kartais vėluojant, atnaujinamas ir konkrečiuose dalykuose. Kritikos čia tikrai daug ir iš kolegų jos girdžiu nemažai. Laimei, 30 proc. turinio mokytojams leidžiama formuoti patiems. Leiskime mokytojui kurti ir pritaikyti turinį – ne tik tuos 30 proc., bet tiek, kiek jis mato, kad vaikai gali ir turėtų įsisavinti. Šiuo metu 30 proc. skiriama mokytojui, o 70 proc. ateina iš valstybės. Tai – vadovėliai, valstybinis užsakymas. Vadovėlių reikia, jų galėtų būti ir daugiau, nebūtinai visi vienodi. Galime turėti kelis skirtingų leidyklų vadovėlius tai pačiai klasei. Pagrindinį pasirenka mokytojas, dirbantis su konkrečia klase, tačiau šalia verta turėti ir kitų leidyklų egzempliorius, kad būtų galima palyginti ir matyti, kuris turinys geriausiai atskleidžia temą. Kitaip sakant, mokytojui reikia suteikti kuo daugiau laisvės apsispręsti.
Mokytojui reikia suteikti kuo daugiau laisvės apsispręsti.
– Kaip valstybė įtvirtina tuos 70 proc. turinio, kurio privalu laikytis?
– Pirmiausia nustatomos bendrosios ugdymo programos, kuriose apibrėžiamas tam tikrų kompetencijų ugdymas ir žinių pasiekimų lygis. Įvertinama, kiek ir kokio turinio gali sukurti ir iš vadovėlių pasiimti mokyklos. Vadovėlius užsako Nacionalinė švietimo agentūra – ji formuluoja tikslus, stilistiką, užduotis. Dažnai juos vertina tie patys mokytojai, kurie jau ir taip dirba valstybinėse mokyklose. Vieni vadovėlius rengia, kiti juos vertina.
Kyla klausimas – kas vertina vertintojus? Galiausiai turime rezultatą, kuris kartais atrodo gana keistas. Kodėl taip sakau? Taip, mūsų vaikai kartkartėmis laimi tarptautines olimpiadas – biologijoje, fizikoje, matematikoje. Tai džiugina. Turime daug gabių mokinių ir galime didžiuotis jų pasiekimais. Tačiau pažvelkime į paprastą tyrimą. 2022–2023 metais EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) visose narėse tyrė 16–65 metų gyventojų – jau baigusių formalų švietimą – raštingumą. Buvo vertinamas bendrasis raštingumas, matematinis raštingumas ir adaptyvus problemų sprendimas. Pagal šiuos kriterijus iš 36 EBPO valstybių Lietuvos rodikliai yra labai kuklūs. Matematiniai gebėjimai – tarp prasčiausiųjų, o bendrasis raštingumas ir adaptyvus problemų sprendimas – paskutiniai. Toks rezultatas liūdina. Aptardama jį su kolegomis ir pažįstamais girdėjau nuostabą: ar tikrai taip gali būti, ar neįvyko klaida? Dar liūdniau, kad lyginant du tyrimo ciklus – 2014–2015 ir 2022–2023 metus – geriausius rezultatus demonstravusių gyventojų dalis Lietuvoje sumažėjo, o prasčiausius – padidėjo.
– Kodėl taip nutiko?
– Tai klausimas, į kurį ir pati ieškau atsakymo. Pažvelkime į duomenis. Minimalus privalomų pamokų skaičius pradinėje ir progimnazinėje mokykloje Lietuvoje yra didesnis nei EBPO vidurkis. Bendras mokymosi valandų skaičius per mokslo metus taip pat didesnis. Atostogų trukmė – apie 17 savaičių per metus, kai EBPO vidurkis siekia 13,5 savaitės. Vidutinis klasių dydis Lietuvoje netgi mažesnis nei EBPO vidurkis, nors kai kuriose didmiesčių mokyklose klasės perpildytos. Gal trūksta finansavimo? 2023 metų duomenimis, viešųjų lėšų dalis, skiriama švietimui Lietuvoje, buvo didesnė nei 14 proc. Lyginant su Latvija, Estija ir Švedija, buvome tarp lyderių. Europos Sąjungos vidurkis tais metais nesiekė 10 proc.
Finansavimas auga. Vadinasi, lėšų yra, mokymosi valandų daug, dėmesio dalykams skiriama pakankamai, tačiau rezultatai netenkina.
Tuomet natūraliai atsigręžiame į mokytoją. 2023 metų duomenimis, Lietuvoje mokytojų pasitraukimo iš profesijos rodiklis buvo didžiausias – daugiau nei 12 proc. Tai pasitraukusieji iš mokyklų dėl pensijos ar kitų priežasčių. Šis skaičius – didžiausias tarp lygintų valstybių. Žvelgiant į kitas valstybes, kai kurios jų netgi nurodo priežastis, dėl kurių mokytojai pasitraukia iš mokyklos. Lietuvos atveju tų priežasčių nenurodoma. Jeigu reikėtų jų ieškoti, bijau, kad jų ir nerastume, nes nesiaiškiname, kodėl mokytojai išeina iš mokyklos. Mano patirtis ir jausmas sako, kad atlyginimas toli gražu nėra pagrindinė priežastis. Nemanau, kad mokytojai turėtų dirbti pusantro etato tam, kad uždirbtų normalų atlyginimą. Jie turi būti geriau apmokami, tačiau ne vien atlyginimas lemia žmogaus savijautą darbe. Čia svarbūs ir darbo krūvis, ir darbo santykių atmosfera mokykloje, ir pasitikėjimas mokytojais arba jo stoka.
Čia surezonuoja ir Alytaus gimnazijos istorija. Mokytojais nepasitikima, jie nesijaučia saugūs mokykloje. Jeigu mokytojai nesijaučia saugūs, negalime kalbėti apie visavertį ugdymą, apie kokybišką mokytojo ir mokinių santykį ar bendrųjų kompetencijų ugdymą. Pirmiausia trūksta saugumo ir pasitikėjimo. Mokyklų administracijos dažnai nesugeba kurti saugios aplinkos, nes ir čia stinga bendrųjų kompetencijų. Reikia pasitikėti, kad mokytojas galės atvirai kalbėti su vaikais, jei pats jausis saugus.
Pasitikėkime, kad į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti, kad ten dirba žmonės, kurie nori mokyti ir patys mokosi visą gyvenimą.
– Idealiame pasaulyje, kokia turėtų būti mokytojo rolė?
– Mokyti. Noriu sugrįžti prie man svarbiausio žodžio mokykloje, kuris vis dažniau girdimas ir net įtrauktas į kai kuriuos strateginius Lietuvos ateities dokumentus. Tas žodis – pasitikėjimas. Pasitikėkime, kad į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti, kad ten dirba žmonės, kurie nori mokyti ir patys mokosi visą gyvenimą. Mokymosi visą gyvenimą koncepcija dažnai minima, bet kiek iš mūsų iš tikrųjų mokosi nuolat? Tikiu, kad mokykloje tokių žmonių procentas būtų vienas didžiausių lyginant su kitomis profesijomis. Tačiau kaip mes kalbame apie mokyklą namuose, šeimoje, su draugais? Iš kur kyla nepasitikėjimas? Iš to, kaip apie ją kalbame.
Suprantu, kad buvo, yra ir bus įvairių istorijų. Yra situacijų, kai mokytojas, administracija ar kitas darbuotojas pasielgia netinkamai. Svarbiausia – ne bijoti, kad taip nutiks, o mokėti išbūti situacijoje ir pasimokyti.
Dažnai sakau – mes neieškome tobulų mokytojų. Ir nereikia jų ieškoti. Ieškokime žmogaus, kuris gali laisvai formuoti savo darbą ir, pats būdamas laisvas, mokyti laisvės kitus.
– Tačiau ar jam tai leidžiama? Žmogus turi kompetencijų ir patirties vienoje srityje ir norėtų ja dalintis su vaikais, tapti mokytoju, ugdyti jaunąją visuomenę…
– Tai labai teisingas klausimas. Deja, valstybinėje sistemoje esame sukūrę daug barjerų žmonėms, kurie nori ir gali mokyti. Nesuprantu, kodėl taip daroma. Galbūt dėl baimės ar nepasitikėjimo. Dažnas atvejis – į mokyklą ateina mokinio tėvai, papasakoja apie savo profesiją, praveda pamoką. Po tokios patirties žmogus sako: „Jaučiu, kad galėčiau ir norėčiau mokyti.“
Turime programų, pavyzdžiui, „Renkuosi mokyti“, jau daugelį metų suteikiančią galimybę ateiti į mokyklą žmonėms iš kitų sričių. Taip pat Vilniaus savivaldybės EDU programa kviečia ir pritraukia žmones, kurie nori mokytis mokyti ir dirbti mokykloje. Galimybių yra. Neprikurkime dirbtinių barjerų. Pakvieskime žmones ateiti į mokyklą ir atitinkamai apmokėkime jų darbą.
Man atrodo, nesąžininga sakyti, kad naujai pradėjusiam mokytojui pirmuosius metus ar dvejus mokėsime 20 ar 30 proc. daugiau, o po trejų metų – mažiau. Kokia čia logika? Atėjęs dirbti žmogus po trejų metų gauna mažesnį atlyginimą. Tai nelogiška. Esame sukūrę dirbtinių slenksčių, stabdančių žmones ateiti ir gerai jaustis mokykloje. Pasitikėkime, kad jie ateina su geriausiais ketinimais – dalintis, matydami prasmę dirbti su jaunais žmonėmis ir mokyti savo pavyzdžiu. Pakvieskime juos ir leiskime jiems jaustis gerai.
– Ar vyksta dialogas tarp įstatymų leidėjų, valdžios atstovų, švietimo specialistų ir mokytojų?
– Vyksta įvairiais formatais. Kadangi dirbu ne valstybinėje, privačioje mokykloje, kartais susitinkame Nevyriausybinių ugdymo įstaigų asociacijoje ir aptariame situaciją. Jei turime galimybę, teikiame komentarus ir pasiūlymus.
Kiek girdžiu iš kolegų valstybinėse mokyklose, dialogas taip pat vyksta. Klausimas – ar jame iš tikrųjų siekiama rasti tvarių sprendimų, ar tik imituojamas pokalbis?
Švietimo sistema ir mokykla apskritai – tai ilgos distancijos bėgimas. Pokyčiai nevyksta per metus ar dvejus. Užsitęsusios reformos ir nuolatiniai sistemos „remontai“ nuvargino mokytojus ir administracijas. Nuolat reikia pildyti naujas lenteles, rengti keturiasdešimties puslapių planus, kurie realiame gyvenime neveikia. Manau, reikėtų daugiau laisvės suteikti mokyklų vadovams ir administratoriams. Daugelis jų nori padaryti gerą darbą ir kurti veikiančią švietimo ekosistemą. Didžioji dalis mokytojų dirba ir stengiasi, kol galiausiai pervargsta nuo per didelio krūvio.
Tačiau pokyčių po metų ar dvejų tikėtis negalime. Mokyklai, kaip ir valstybei, reikia strateginės kantrybės – gebėjimo matyti tolimą tikslą ir kantriai jo siekti, kartu turint laisvę koreguoti kryptį, jei kas nors neveikia. Tokio pasitikėjimo mokyklai ir reikia. Jei norime laisvų žmonių, turime leisti jiems kurti laisvėje.
Man atrodo, iš mokyklų išeina daug šviesių žmonių, mokyklose mokosi ir dirba daug šviesių žmonių.
– Pabaigai – kokią visuomenę šiandien kuriame?
– Noriu tikėti, kad visi siekiame geresnio, gražesnio gyvenimo ir geros ateities, bet taip pat norime ir geros dabarties. Svarbiausia paklausti savęs: ką šiandien galiu padaryti geriausia, kas nuo manęs priklauso ir kiek turiu jėgų ir noro tai daryti. Jei galiu – darau. Man atrodo, iš mokyklų išeina daug šviesių žmonių, mokyklose mokosi ir dirba daug šviesių žmonių. Tikiu, kad mokytojų yra ir bus nuostabių, puikių, gerų. Tiesiog padėkime visi kartu kurti gražią visuomenę.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)