– Ar skiriasi situacija, tarkim, didmiesčiuose nuo situacijos kituose Lietuvos regionuose?

– Situacija išties gali skirtis priklausomai nuo įvykio, kas atsitinka šeimoje ir kaip yra užtikrinamos  vaiko teisės tiek ugdymo įstaigoje, tiek šeimoje. Žiūrint į paslaugų sektorių, akivaizdu, kad miestai, ypač didieji, nuo mažų savivaldybių labai stipriai skiriasi.

– Esate ne kartą sakiusi, kad yra greitai sutvarkomos įvairios reikiamos pašalpos, išmokos, o tos kitos svarbios paslaugos, kurios galėtų būti teikiamos šeimai, deja, yra nustumiamos į antrą planą...

– Kad ir kaip vertintume, žmonės tuos finansinius reikalus labai greitai susitvarko, nes tai jiems aktualu. Bet tai, kas susiję su paslauga, galimybe ją gauti, tai yra pakankamai sudėtinga. Dažnai viskas atsiremia į tai, ką savivaldybė šeimai gali pasiūlyti. Ypač jei kalbėtume apie skyrybų atvejus, krizes, kurios kyla šeimose, tarkim, dėl paauglystės iššūkių, nesugebėjimo suvaldyti emocijų, dėl vaiko veiksmų ir iš to kylančių pasekmių. Tokiais atvejais paslaugos šeimai iš tikrųjų yra būtinos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Mes kalbame apie tai, kad dabar savivaldybės paslaugas teikia pagal savo išgales, galimybes, bet nebūtinai atliepiami žmonių poreikiai?

– Iš tikrųjų visais atvejais savivaldybės turi teikti paslaugas, nes tai yra savarankiška funkcija ir pagal įstatymą tai jiems pavesta. Bet tada kyla klausimas: kiek savivaldybės sugeba identifikuoti problemą ir individualiai skirti tai, ko iš tiesų reikia šeimai? T. y. neuždengti tomis paslaugomis, kurias savivaldybė turi, o realiai atsižvelgiant į šeimos poreikius.

– Kokią didžiausią įžvelgiate problemą mūsų institucijų veikloje, kokios spragos, ką reikėtų keisti?

– Jeigu grįžtume į netolimą praeitį, atspirties tašku buvo Matuko istorija, įstatyminę dalį mes kaip valstybė susitvarkėme, bet įgyvendinimas iš tiesų yra labai sudėtingas reikalas. Viskas atsiremiama, kai kyla klausimas, kaip institucijos geba bendradarbiauti, pasidalinti darbais, galų gale, kaip geba įvertinti situaciją ir įtikinti tėvus, kad jiems labai reikalinga siūloma paslauga. Tai sudėtinga, nes tas bendradarbiavimas turi būti įvairiapusis: ir institucijų, ir tėvų taip pat.

– Dažai patiems tėvams atrodo, kad jiems nereikia pagalbos?

– Deja, pasirodo, kad dažnai. Aš kalbu ne tik apie socialinę riziką patiriančias, bet ir įvairias kitas rizikas patiriančias šeimas.

Bet visur kitur tie pokyčiai neįvyksta per dieną, taip greitai, kaip galbūt norėtume. Įstatymą lengviau pakeisti nei visuomenės mentalitetą, nusiteikimą, požiūrį.

– Tokiu atveju institucijos bejėgės?

– Tuomet belieka institucijoms rasti svertų, kaip įtikinti šeimą, kad tėvai sutiktų bendradarbiauti ir priimti paslaugas. Kad sutiktų keisti savo elgesį, įgyti tam tikrų įgūdžių ir pan.

– Jūsų nuomone, ar finansavimas ir darbuotojų skaičius yra pakankami?

– Visada tiek žmogiškieji, tiek finansiniai resursai yra labai svarbu. Aišku, pinigų niekada nebus daugiau nei jų yra. Tada kyla klausimas, kaip tie ištekliai naudojami, kaip skirstomi prioritetai. Kalbant apie savivaldybes, neretai pastebi, kad daugelis, tarkim, kelių priežiūrai ir remontui skiria daugiau dėmesio bei pinigų nei gyventojų psichologinei būklei, jos gerovei. Suprantama, tokie statybų reikalai tampa lengviau įgyvendinami nei darbai, susiję tiesiogiai su žmogumi. Labai sunku pasverti, kurios priemonės labiau veiks, kurios ne, kokių bus pasiekta rezultatų. Tada tai socialinei sričiai tenka menkesni ištekliai, kurie turbūt gyventojams iš tikrųjų yra būtini.

– Šiais metais finansavimas, skirtas būtent socialinėms reikmėms, pagalbai šeimoms, bus didesnis. Ar, jūsų galva, tai galėtų padėti iš esmės spręsti susidariusias problemas, atsivėrusias visuomenės piktžaizdes?

– Visada, kai resursų yra daugiau, tikėtina, kad tai padės spręsti problemas, kad šansų yra daugiau. Tačiau viskas priklauso nuo to, ar jie bus naudojami efektyviai.

– Bendrai kalbant, apžvelgiant į situaciją Lietuvoje, su kokiomis šalimis galėtumėte mus palyginti, kur mes esame?

– Labai sudėtinga lyginti su kitomis šalimis, nes net jei kalbėtume apie pačią skaudžiausią temą – smurtą prieš vaikus, deja, ir Vakarų valstybės su tuo susiduria. Ir joms dar nepavyksta to išgyvendinti. Ta pati Norvegija, kuri mums skamba, kaip labai griežta šiuo klausimu, kaip baubas, ten irgi yra nemažai smurto atvejų prieš vaikus. Ir kitų problemų taip pat. Tad lyginti labai sunku. Galėčiau išskirti pliusus, kur mes labai pasistūmėjome į priekį, tai – vaikų globa. Šioje vietoje padarėme didelių pokyčių. Bet visur kitur tie pokyčiai neįvyksta per dieną, taip greitai, kaip galbūt norėtume. Įstatymą lengviau pakeisti nei visuomenės mentalitetą, nusiteikimą, požiūrį.