Konservatorius Andrius Kubilius ir socialdemokratas Algirdas Butkevičius drauge dirbantys Vyriausybėje. Realu? „Tai – tik detalės. Atsakingos partijos gali rasti sutarimus“, – tvirtina premjeras A. Kubilius.

– Jūs prakalbote apie galimą „vaivorykštės“ koaliciją: bendrą darbą kartu su kairiaisiais. Jų lyderis šiam dariniui kol kas sako „ne“. Ar toks bendro darbo variantas – realus? Kokie jūsų argumentai?

– Pasisakydamas už „vaivorykštę“ aš nieko naujo nepasakiau. Atsakiau į Prezidentės pareikštą mintį, kurią ji išsakė dar prieš dvi savaites. Labai aiškiai sakau: matau visas galimybe naujajame Seime sudaryti koaliciją be Darbo partijos (DP). Tai – ir valstybės prestižo, ir autoriteto klausimas, į kurį negalima nekreipti dėmesio.
Ir jeigu socialdemokratai pagaliau suvoks, kad toliau aukoti ir savo (nors tai – jų reikalas), ir valstybės prestižo daugiau nebegalima, galimybę dirbti kartu tikrai matau.

Pirmiausia matau strateginę užduotį visoms atsakingoms politinėms partijoms: galvoti apie valstybės autoritetą. Ypač per artimiausius keletą metų, kai Lietuvai teks pirmininkauti ES ir tartis dėl keleto svarbiausių darbų.

Manau, kad tai galėtų būti tinkamas pagrindas kaip tik tokiam sutarimui.

– Sakote, kad koalicija be DP – įmanoma. Detalizuokite tas galimybes, tas alternatyvas.

– Nemanau, kad dabar būtų verta eiti į tas detales. Aš matau vieną realią galimybę. Matau tokią koaliciją, susitarus dėl svarbiausių darbų: pirmininkavimo ES, fiskalinės drausmės, energetikos tęstinumo, euro įvedimo. Ir tai būtų galima įgyvendinti sutarus, kad tol, kol tęsiasi DP juodosios buhalterijos byla, tokioje koalicijoje negali būti tos partijos.

– Ta centro kairės koalicijos alternatyva – reali? Jūs įsivaizduojate save dirbantį A.Butkevičiaus Vyriausybėje?

– Tai yra detalės. Aš neinu į detales. Atsakingos partijos tikrai gali rasti sutarimus. Bet šioje vietoje svarbiausias klausimas yra toks – ar atsakingų partijų vadovybės gali, atsižvelgdamos į Prezidentės iškeltą vertybinį klausimą (dėl DP nedalyvavimo formuojant koaliciją – red. past.), labai aiškiai atsakyti: „taip“ ar „ne“.

Alternatyva centro kairės buriamai koalicijai tikrai yra. Čia tik priklauso nuo partijų vadovybių atsakomybės. Nuo Prezidentės taip pat. Mes matome galimybę formuoti koaliciją be DP ir tokia galimybė labai reali.

– Kalbant apie DP, jūs taip pat 2009 m. ją kvietėte į koaliciją. Kas dabar pasikeitė?

– Kvietėme, bet pamatėme, kokią klaidą buvome padarę, todėl ir baigėsi visas tas reikalas.

– Kaip jūs aiškintumėte tą DP fenomeną, kai ji pirmajame ture surinko daugiausia balsų? Rinkėjai buvo gana gerai informuoti ir apie vykstančią bylą, apie galimus nusikaltimus. Kas čia ko, jūsų galva, nepadarė, kad staiga kilo toks erzelis ir nueita iki Konstitucinio Teismo (KT)?

– Pirmas dalykas, niekas nežinojo, kiek prieš rinkimus masiškai bus paplitęs, kiek stiprės balsų pirkimas, kuris darosi iš tiesų sisteminis. Į tai nekreipti dėmesio arba į tai žiūrėti pro pirštus nėra jokių galimybių. Todėl ir kreipimasis į KT yra visiškai natūralus, įstatymuose numatytas dalykas.

Ir man, tiesą sakant, šiek tiek keista, kai viešojoje erdvėje reiškiamas nerimas dėl to kreipimosi. Reikėtų nerimauti dėl to, kiek paplitęs pasidarė balsų pirkimas.

Kreipimasis į KT leis atsakyti, ar tie neskaidrumai šiuos rinkimus leidžia laikyti teisėtais. Kažkas spekuliuoja, kad čia ignoruojamas rinkėjų pasitikėjimas. Tačiau esminė problema, kad kyla nepasitikėjimas pačiais rinkimų rezultatais, būsimo Seimo legitimumu.

Be abejo, čia galima daug kalbėti ir apie nepasitikėjimą teisėsauga, ir apie tai, kad kas nors nebuvo pakeista įstatymuose ir t. t. Bet mes taip pat neturime manytii, kad patys rinkėjai nėra atsakingi už savo sprendimus. Deja, tenka konstatuoti, kad gana dideliam skaičiui rinkėjui tai nepasirodė svarbus argumentas nebalsuoti už tokią partiją.

Mes tik galime prisiimti atsakomybę, kad iš tiesų rinkėjų atsakomybės formavimas Lietuvoje, matyt, dar nėra tiek pažengęs į priekį, kiek kitose ilgas demokratines tradicijas turinčiose valstybėse. Kad rinkėjai balsuodami suvoktų, kokią atsakomybę jie prisiima.

– O tokių nemažai – 271 tūkst. balsavusių pirmajame rinkimų rate.

– Tai tik parodo, su kokio masto problemomis mes Lietuvoje turime reikalą. Manau, kad atsakomybė yra visų: ir politikų, ir žiniasklaidos, ir teisėsaugos. Ir visi turime tą atsakomybę labai gerai suvokti.

– Rinkimai parodė ir tai, kad dalis piliečių nepalaiko atominio projekto. Ką ne taip padarėte, kad vis dėlto nepavyko įtikinti jo reikalingumu?

– Pirmas dalykas, tai, ko mums nepavyko padaryti, – užtikrinti, kad toks svarbus strateginis projektas netaptų nelabai atsakingos rinkimų kampanijos dalimi ir kad toks svarbus projektas būtų apsaugotas nuo įvairių propagandinių išpuolių ir atakų: ir iš išorės, ir iš vidaus. Apsaugoti galėjome tik vienu būdu – sutarti tarp svarbiausių partijų ir dėl projekto tęstinumo. Apie tai labai argumentuotai kalbėjo Prezidentė savo naujausiame metiniame pranešime ir atkreipė dėmesį į Lietuvos politikų atsakomybę už strateginių projektų tęstinumą.
Deja, mūsų pastangos sutarti ir su tais pačiais socialdemokratais ir kitomis partijomis, nepaversti šio projekto rinkimų kampanijos dalimi nedavė to rezultato, kurio mes norėjome. Ir referendumas, mano galva, buvo neapgalvota iniciatyva, kuriai, tenka apgailestauti, pritarė ir kai kurios rimtomis ar atsakingomis save laikančios partijos.

Iš to turime pasidaryti aiškias pamokas bei išvadas ir grįžti prie to, kad svarbiausių strateginių klausimų sprendimas turi būti garantuotas svarbiausių politinių partijų sutarimu. Nereikia painioti, kas čia bus koalicijoje, kas opozicijoje. Reikia kiekvienam aiškiai suvokti atsakomybę už tokių projektų ir tokios strategijos įgyvendinimą.

– Siūlote didžiųjų partijų vadovams sėsti prie derybų stalo ir vėl tartis dėl atominio projekto likimo?

– Taip, aš tai matau kaip labai svarbų uždavinį. Nėra tiek daug tų esminių klausimų, į kuriuos reikia turėti labai aiškius ilgalaikius atsakymus. Bet tie atsakymai turi būti, ir tai yra mūsų visų atsakomybė.

Tikrai būtų gerai, kad partijų vadovai kiek galima greičiau nuo įvairių koalicijų formavimo pereitų prie realių problemų ir strateginių problemų svarstymo.

– Galimas kandidatas į premjerus A.Butkevičius apie Visagino projektą kalba labai prieštaringai. Praėjusią savaitę, kalbėdamas su dienraščiu, jis sakė neturįs visos informacijos, tad negalįs kol kas prognozuoti projekto likimo. Dabar jau jis užsimena, kad šis projektas nebus vykdomas.

– Tikrai būtų gerai, kad tokiais svarbiais klausimais būtų kalbama išsamiai ir detaliai susipažinus su ta informacija, kuri visąlaik buvo prieinama ir žinoma. Bet tam būtų galima skirti daugiau laiko ir galimybių.
Mes pasiruošę viską pateikti, išdėstyti ir parodyti.

– Apie jūsų nepopuliarumą jau daug prirašyta ir prikalbėta. Į klausimą, ar neapmaudu, kad tauta jūsų nemyli, net esate pasakęs, jog „svarbiausia, kad mane myli žmona“. Ką apie tą nepopuliarumą manote?

– Pasakysiu paprastai: džiaugiuosi tuo, kad Antakalnio rinkėjams taip neatrodo, kaip atrodo kai kuriems politikos apžvalgininkams. Nes treti rinkimai mane Antakalnyje ne tik išrenka, bet ir išrenka vienu didžiausių balsų skirtumų Lietuvoje. Todėl aš, tiesą sakant, neturiu ką pridurti. Į šį klausimą turi atsakyti politikos apžvalgininkai. Rinkimai yra tikslesnės apklausos.

– Beje, dėl būsimų prezidento rinkimų. Konservatoriai kels savo kandidatą ar rems dabartinę Prezidentę?

– Kada jie bus? (Juokiasi). Ne, tikrai dar nesvarstome. O trejų su puse metų, kiek mes dirbome su Prezidente Dalia Grybauskaite, bendrą patirtį vertinčiau kaip tikrai labai pozityvią.