Tiesa, pasieniečiai prie vidaus sienų patruliuodavo atlikdami nesistemingus asmenų ir transporto priemonių patikrinimus, susijusius su nelegalia migracija, akcizinių prekių, viešosios tvarkos ar kitų nusikalstamų veikų užkardymu.

Situacija visiškai pasikeitė šių metų kovo viduryje. Šalyje įsigaliojus karantinui ir atkūrus vidaus sienų su Lenkija bei Latvija kontrolę, buvo apribotas ir judėjimas iš Lietuvos ir į ją, o pasieniečiams prie vidaus sienų teko pakeisti darbo specifiką.

Prie Lietuvos sienos su Latvija ir Lenkija vėl pradėjo veikti kontrolės punktai, o keliaujantieji pasieniečiams privalėjo pateikti dokumentus, visuomenės sveikatos centro specialistai irgi pradėjo tikrinti atvykstančiuosius į Lietuvą.

Apie tai, su kokias iššūkiais teko susidurti atkuriant sienos kontrolę pasienyje su Latvija, pasakoja VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos vadas Saulius Baltakis.

– Ką reikėjo padaryti, kad karantino metu atkūrus sienos su Latvija kontrolę ji būtų „sandariai uždaryta“?

– Iki karantino Lietuvoje paskelbimo darbo specifika prie sienos su Latvija buvo kitokia nei prie išorinių sienų. Čia nebuvo pasienio kontrolės punktų, žmonės galėdavo keliauti laisvai. Mūsų užduotis buvo vykdyti nesistemingus asmenų ir transporto priemonių patikrinimus, susijusius su nelegalia migracija, akcizinių prekių, viešosios tvarkos ar kitų nusikalstamų veikų užkardymu prie sienos su Latvija.

Nuo kovo vidurio viskas pasikeitė. Pirma, per trumpą laiką turėjome įrengti laikinus pasienio kontrolės punktus, užtikrinti saugias darbo sąlygas, aprūpinti pasieniečius šiam darbui reikalingomis priemonėmis. Tai pavyko įvykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai bendradarbiaujant su Pasienio kontrolės punktų direkcija.

Taip pat reikėjo užtverti kelius bei keliukus, kurie kirto valstybės sieną ir kuriais iki tol laisvai važinėjo žmonės, skirti prie jų pasienio sargybas. Pirmosiomis dienomis pasitaikydavo visokių atvejų. Kai kas bandė tuos blokus apeiti, apvažiuoti ar net juos nutempti. Vis tik dabar žmonės jau priprato, kuriozų nebepasitaiko.

– Beveik trylika metų siena su Latvija buvo atvira. Kaip į jos uždarymą reagavo pasienio rajonų bendruomenės?

– Įsivaizduokite, tiek metų žmonės keliauja laisvai, niekas jų nevaržo ir vieną dieną jiems pasakoma: „Stop! Jūs nebegalite vykti laisvai, prašome tai daryti tik per tam tikrus pasienio kontrolės punktus“.

Žinoma, tenka ir palaukti, kol patikrinama temperatūra, užduodami įvairūs klausimai, užpildomi dokumentai. Visi skuba, nenori laukti, natūralu, kad pokyčių pradžioje nepasitenkinimo buvo išties nemažai. Vieni žmonės suprato šių pokyčių svarbą, dėkodavo pasieniečiams už tarnybą, o kiti ir pabumbėdavo, pasipiktindavo. Tačiau VSAT pareigūnai kantriai ir išsamiai aiškindavo žmonėms nustatytų reikalavimų būtinumą, o vėliau žmonės suprato ir priprato prie tokių naujovių. Dabar pasipiktinusių pasitaiko tikrai mažai.

Pirmosiomis dienomis pasitaikydavo visokių atvejų. Kai kas bandė tuos blokus apeiti, apvažiuoti ar net juos nutempti.

– Kaip informavote žmones apie sustiprintą kontrolę?

– Atsinaujinusi sienos kontrolė buvo staigi, tad stengėmės daug bendrauti su pasienio ruožo savivaldybėmis, suteikti kuo daugiau informacijos apie pasikeitusią situaciją. VSAT Prevencijos skyrius aktyviai skelbė daug informacijos apie pasikeitimus, jis pasirūpino išsamios informacijos apie sienų kirtimą platinimu ir tarnybos tinklapyje, ir socialiniuose tinkluose, ir pranešimuose žiniasklaidai. Taip pat intensyviai tą darė ir savivaldybės. Informacijos buvo tikrai daug, žmones  ji pasiekė įvairiais kanalais.

Noriu padėkoti pasieniečių bendruomenei, kuri šiuo tikrai sunkiu ir kupinu iššūkių periodu susitelkė, nuosekliai dirbo, parodė, kad mes galime petys petin įveikti bet kokius sunkumus. Taip pat dėkojame ir mūsų kolegoms bei partneriams – Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, policijai, savivaldybėms, Pasienio kontrolės punktų direkcijai bei Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP).

Su KASP kartu ir patruliavome, ir dirbome pasienio kontrolės punktuose. Šis bendradarbiavimas yra išties perspektyvus, o pandemijos atneštas iššūkis parodė, jog galime susivienyti ir kartu bendrai ir efektyviai tarnauti savo šaliai. Žinoma, tobulintinų dalykų yra, bet iš to galime pasimokyti ir į priekį judėti dar didesniais žingsniais.

Apie tai, kaip karantino metu sugriežtinus kontrolę Latvijos pasienyje atlikti tarnybą sekasi VSAT pareigūnams, kalbamės su VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos jaunesniąja specialiste Loreta Jurevičiūte - Šamonske.

– Loreta, kaip pasikeitė pasieniečių darbas Lietuvai paskelbus karantiną ir atnaujinus sienos su Latvija kontrolę?

– Mūsų darbas labai pasikeitė. Dirbame prie Lietuvos ir Latvijos sienos, ją teko „uždaryti“. Iš pradžių mūsų užkardos ruože buvo atidarytas Saločių pasienio kontrolės punktas, vėliau – ir Kalvių punktas.  Pasikeitė darbo specifika, teko greitai persiorientuoti, reaguoti į nuolat besikeičiančius informacijos srautus bei teisės aktų pokyčius.

Darbo krūvis padidėjo kone dvigubai, nes vietoje pasirinktinio transporto priemonių tikrinimo profiliuojant, dabar tenka tikrinti visas transporto priemones, kurios kerta sieną.

– Kokių dar iššūkių sulaukėte nuo kovo vidurio?

– Turbūt vienas pagrindinių – tai moralinė pasieniečio atsakomybė. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės, kilo vidinės diskusijos dėl savo  ir savo šeimos sveikatos bei pareigūno atsakomybės prieš savo kolegas, savo šalį. Žinojome, kad reikia visiems susitelkti ir kuo geriau atlikti savo pareigą. Tačiau juk mūsų priešas yra nematomas. Kiekvieną kartą vykstant į tarnybą nežinai, ar užsikrėsi, ar virusą parneši savo šeimos nariams, vaikams. Baugu ir dėl kolegų, taip pat ir dėl savo sveikatos.  Teko susidėlioti prioritetus. Tiesiog susiimti ir dirbti.

Žvelgiant iš žmogiškosios pusės, kilo vidinės diskusijos dėl savo  ir savo šeimos sveikatos bei pareigūno atsakomybės prieš savo kolegas, savo šalį.

Nuo kovo vidurio dirbame viršvalandžius, informacija keičiasi nuolat ir jos srautai nežmoniškai dideli. Psichologiškai daug sudėtingiau, nes darbe visa informacija susijusi su viruso plitimu, dėl to atsiradusiais pasikeitimais ir tarnyboje, ir gyvenime. Žiniasklaidoje ši tema irgi vyrauja, grįžti namo ir čia vėl visi kalba apie virusą, bijo, ar nesi užsikrėtęs.

Taip pat nemenkas iššūkis buvo suvaldyti transporto ir asmenų judėjimo srautus per sieną. Kai žmonės nepatenkinti, jiems labai sunku išaiškinti sienos kirtimo tvarką.

– Šiuo metu situacija švelnėja, tačiau kaip jautėtės paties piko metu? Ar nebuvo baisu užsikrėsti?

– Neslėpsiu – psichologiškai buvo tikrai sudėtinga. Esu mama ir pirmiausia galvojau apie savo sūnaus saugumą bei sveikatą. Kartu jaučiu atsakomybę ir pareigą savo profesijai. Suvokiau, kad turiu tinkamai ir atsakingai bei drąsiai reaguoti į susidariusią situaciją.  Galiu tik pasidžiaugti, kad tenka dirbti su tikrais profesionalais, kolegomis, kurie moka susitelkti, kurie suvokia, kad tai – komandinis darbas, kurie palaiko ir padeda.

– Kaip organizuojamas Šiaulių užkardos pasieniečių darbas siekiant juos apsaugoti nuo viruso?

– Tarnyba ir toliau vyksta pamainomis. Labiau jaučiasi pasikeitimai užkardoje - ten būnančių pasieniečių skaičius sumažintas iki minimumo. Visos pajėgos sutelktos pasienio kontrolės punktuose.

Mūsų užkardos vadas tikrai įdėjo daug pastangų, kad per trumpą laiką naujos darbo vietos punktuose būtų kuo šiuolaikiškesnės, atitiktų visus keliamus reikalavimus, jog turėtume visas reikalingas priemones tam, kad darbas vyktų kuo efektyviau.  Juk pasienio kontrolės punktą reikėjo įrengti vos ne per naktį ir tiesiog ant kelio. Tam pastangų reikėjo tikrai labai daug.

Pasieniečiams suteiktos visos būtinos apsaugos priemonės. Dirbame su veido apsaugomis, kaukėmis, respiratoriais bei akiniais, dėvime pirštines. Dezinfekuojame rankas, paviršius, specialiąsias priemones, ginklus. Tačiau iš vidinės respiratorių pusės susidaro kondensatas, drėgmė, o tai daugumai VSAT pareigūnų sukelia diskomfortą, alergines veido odos reakcijas. Taip pat nepatogumų kelia ir naudojamos vienkartinės pirštinės bei akiniai. Akiniai rasoja dėl respiratoriaus sukeliamo kondensato, o su vienkartinėmis pirštinėmis šąla ir prakaituoja rankos.

– Kokios tarnybą atliekančių pasieniečių nuotaikos?

– Nuotaikos tikrai įvairios. Jaučiasi, kad kolegos pavargę. Mums tenka ne tik dirbti ilgas valandas, bet ir iš žmonių išgirsti ne visada malonią nuomonę, nepasitenkinimą dėl susidariusios situacijos, paskelbto karantino, nes apribojama judėjimo laisvė per sienas. Ne visi žmonės suvokia, kad taip mes juos norime apsaugoti ir jiems padėti.

Tačiau stengiamės nepasiduoti negatyvui. Optimizmo, energijos ir polėkio kolegoms netrūksta. Humoro jausmas su karantino įvedimu taip pat niekur nedingo. Savo kolegomis labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi! Svarbiausia – neprarasti žmogiškumo net ekstremaliomis sąlygomis. Juk su šypsena veide dirbti daug lengviau.

Lietuvoje švelninant karantino sąlygas nuo birželio 1 d. sienos kontrolė su Latvija panaikinama. Šiaulių užkardos pasieniečiai vėl galės grįžti prie įprastos veiklos, kurią vykdė nuo Lietuvos įsiliejimo į Šengeno erdvę, o keliautojai sieną su Latvija vėl kirs lengviau.

Iš viso Šiaulių pasienio užkarda kontroliuoja 265,97 km sienos su Latvija ruožą. Atkūrus vidaus sienų kontrolę užkardos pasieniečiams teko dirbti Saločių ir Kalvių pasienio kontrolės punktuose. Iš viso užkardoje tarnauja 55 pasieniečiai.