Maisto istorikas prof. dr. Rimvydas Laužikas plačiau papasakojo, kieno yra šaltibarščiai – lenkų ar lietuvių nacionalinis patiekalas.

– Kokia būtų jūsų, kaip maisto istoriko, reakcija? 

– Pradėkime nuo to, kad nė viena kultūra neegzistuoja kažkur kapsulėje ar burbule, nes kultūra tai yra tinklas ryšių. Ir jeigu jau kalbame apie tą sriubą, kurią mes dabar vadiname šaltibarščiais, nes vėlgi kiekvienas kultūros reiškinys keičiasi, evoliucionuoja, prisitaiko prie visuomenės, tai ši sriuba savo šaknimis siekia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus ir ji būdinga visai ATR, gal šiek tiek net regionams aplink. Nes kas yra šaltibarščiai? Tai yra tiesiog šalti barščiai. Ir ta sriuba yra valgoma didžiuliame Rytų Vidurio Europos regione.

Ši sriuba savo šaknimis siekia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus ir ji būdinga visai ATR, gal šiek tiek net regionams aplink.

Pirmąjį receptą tos sriubos, kuri XIX a. bus pavadinta lietuviškais šaltibarščiais, turime užrašytą XVIII a. pabaigoje Varšuvoje. Stanislovo Augusto Poniatovskio karališkasis virėjas į savo receptų knygą užrašo receptą, jį pavadina šaltsriube, „chłodnik“ bet, aišku, dar be jokios lietuviškumo etiketės. O tą etiketę, panašu, kad užkabino Adomas Mickevičius. Pone, Tade, mes jau turime „Chłodnik litewski“. A. Mickevičiaus įtaka buvo didžiulis postūmis tam pavadinimui išplisti ir XIX amžiuje jau turim labai daug receptų. Liudvika Didžiulienė-Žmona XIX amžiaus pabaigoje išverčia pavadinimą į lietuvių kalbą ir pavadina šaltibarščiais. 

– Tai dėl ko tas ginčas, jeigu tai yra ir lietuvių, ir lenkų, nes tuo metu, kai buvo pradėta kalbėti apie tą šaltą sriubą, mes buvome kartu? 

– Taip, net ir baltarusių, ir ukrainiečių, ir ko gero, netgi latvių, nes ir jie turi tokią labai panašią sriubą. Kalbame apie nematerialų paveldą. Šiais laikais nematerialus paveldas veikia per tapatumus arba, kitaip sakant, per žmonių apsisprendimą. Tai reiškia, kad šaltibarščiai, be abejo, yra lietuviški. Šaltibarščiai labai svarbūs mūsų gastronominiam tapatumui, bet tai nereiškia, kad tuo pačiu metu negali būti svarbūs būti ir kitiems. Tai reiškia, iš to pasakymo, kad lietuviški šaltibarščiai yra populiari Lenkijoje šaltsriubė, mes neturime jokios priešpriešos ar kažko, dėl ko turėtume priešintis, kovoti, nes tai yra tapatumai, kylantys iš tos pačios ATR. Gastronominiai tapatumai labai panašūs ir visiškai normalu, kad dabar ir lietuviai, ir lenkai ją laiko savo kultūros dalimi. Beje, Lenkijoje kavinėse dažnai gali pavykti paragauti senesnę šaltibarščių versiją negu dabar yra Lietuvoje.

– Kokia ji?

– Senoji versija gali būti balta arba su burokėliais, bet, pavyzdžiui, gali būti su batvinių lapais. Ji gali būt gaminta rauge, ne rūgpienyje, ir tik po to užbalinta grietine. 

– Tai toks ginčas apie nieką. Paminėti lenkai, bet lietuviams nėra ko pykti. O kalbant apie patiekalą, kuris yra tik lietuviškas, dėl ko mes tikrai galėtume sakyti „stop“, čia jau mūsų patiekalas? 

– Kažką perėmėm iš kitų tautų, kažką atidavėm kitoms. Dažniausiai galim žiūrėti su kokiu pavadinimu keliauja patiekalai, tokie kaip šaltanosiai, virtinukai, kur su lietuvišku pavadinimu iškeliavo ir į vokišką virtuvę, ir į Lietuvos žydų (litvakų), ir į lenkiškas virtuves. Tai, yra tas, ką mes esam atidavę. Ko gero, bus ir skilandis, nes jau su pavadinimu keliauja. Ir daugiau tokių patiekalų pririnktumėm.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Go Vilnius“ vyriausioji projektų vadovė Ieva Davydenko pakomentavo, ką reiškia šaliai atsidurti tokio lygio leidinyje ir kokių veiksmų žada imtis.

– Ką reiškia šaliai atsidurti tokio lygio laikraštyje kaip „The New York Times“? 

– Esame labai pagerbti. Labai džiaugiamės, nes tokiai nedidelei šaliai, kaip Lietuva, būti pastebėtai, paminėtai tokiame didžiuliame ir visiems puikiai žinomam „The New York Times“ yra ir pagarba, ir atsakomybė.

– O kaip pats turinys? Buvome paminėti ir supykome, nes sakome, kad įsivėlė klaida, nes šaltibarščiai yra mūsų patiekalas. Ar imsitės kažkokių veiksmų šią klaidą ištaisyti? 

– Labai rimtai pasižiūrėjome į šią istorinę neteisybę. Nuo praėjusios savaitės apie tai kalbame, diskutuojame, rengiame atsaką. Atsakas tikrai bus.

– Dažnai jūsų atsakai būna su humoru. Ar čia žiūrėsite kažkaip rimčiau, pikčiau?

– Tikrai su niekuo pyktis nenorime, juo labiau su „The New York Times“.  Mes tiesiog Vilnius. Vilnius nori būti pastebėtas, Vilnius nori būti įvertintas. „Go Vilnius“ jau antrą kartą surengė dar didesnę, dar gražesnę šventę, „Vilniaus šaltibarščių festivalį“. Mes tikrai jaučiamės šaltibarščių savininkais. Tikiu, kad vilniečiai ir visa Lietuva sutiks, kad ir ką parodė po „The New York Times“ atsiradę komentarai. Mes tikrai norime savintis ir tikrai žinome, ir galime lenkams papasakoti apie tai, kaip pačius skaniausius šaltibarščius pasiruošti karštą vasaros dieną. Tai atsaką ruošiame.

Be abejo, jis bus su tam tikru žiupsneliu humoro. Visus norime pakviesti apsilankyti „Go Vilnius“ feisbuko paskyroje, kur bus įdėta nuoroda į peticiją, kurią mes ruošiamės paskelbti. Ir visus, kam šaltibarščiai yra arti širdies, kviečiame pasirašyti po ta peticija. Sieksime atstatyti istorinę neteisybę.