Įkvėpė senelio istorija

– Koks jūsų ryšys su Lietuva?

– Didžiuojuosi turėdamas lietuviškų šaknų, dėl jų esu čia, Lietuvoje. Mano senelis Eugenijus Ginvill-Kulvietis buvo įžymus Lietuvos tapytojas, įtrauktas į Lietuvos tapytojų chrestomatijos sąrašą. Jis kilęs iš bajoriškos šeimos, Ginvilų giminės, siekiančios XII amžių. Tikroji Kulviečių pavardė buvo Ginvila ir save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereikėtų sakyti Ginvila iš Kulvos, pradėta vadinti – Kulvietis. Šaltiniuose teigiama, kad senelis dalyvavo rusų–japonų kare, 1910–1914 m. gyveno Amerikoje, Čikagoje dirbo fotografu. Dėl tėvo ligos grįžęs į Lietuvą, pateko į pirmąją karo ugnį.

– Dažniausiai migrantų vaikai mažai ką težino apie savo lietuviškas šaknis. Kaip jūs susidomėjote šeimos istorija?

– Jau nuo vaikystės domėjausi: kas gi aš esu? Kolumbijoje buvo įsikūrusi stipri lietuvių bendruomenė, kartu su jos nariais šokdavome tautinius šokius, švęsdavome Vasario 16-ąją. Lietuvių kunigai misionieriai dėjo visas pastangas, kad suvienytų Kolumbijos lietuvius, skatino bendrą kultūrinę veiklą. Deja, jiems mirus, ši bendruomenė ėmė byrėti. Kasdien lieka vis mažiau jos narių. Juk tais laikais Lietuvos nė nebuvo pasaulio žemėlapyje – šalis priklausė Sovietų Sąjungai. Tiesa, mano šeima žinojo, kad egzistuoja Lietuvos valstybė, kurią per Antrąjį pasaulinį karą paliko senelis E.Kulvietis. Nors gyvo man jo pažinoti neteko, daug išsiaiškinau iš likusio archyvo. Jis mane labai sudomino. Lietuvai tapus nepriklausoma demokratine šalimi dar labiau užsidegiau noru nuvažiuoti į senelio gimtinę. Juolab kad turėjau informacijos apie ten esančius gyvus giminaičius, galėjau nesunkiai įgyti pilietybę ir tapti tikru lietuviu. Taigi, 2002-aisiais pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje. Viešnagė truko apie pusmetį. Tiesą sakant, iki šiol niekas netiki, kad esu lietuvis.

Sūnūs – šviesiaplaukiai mėlynakiai

– O kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Iš dalies tai – atsitiktinumas. Sulaukiau pasiūlymo Klaipėdos universitete lankyti lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. Žinoma, sutikau. Čia likimas suvedė su būsima žmona Kristina. Be to, mano pusseserė gyvena Šilutėje ir mielai mane priėmė. Bendraudamas su giminaičiais iš senelio pusės greitai pramokau lietuvių kalbą.

– Nepasirodė sunku?

– Nėra nieko sunkaus, jei jauti didelį poreikį. Visur girdėdavau lietuvių kalbą: bendravau lietuviškai, skaičiau lietuviškai, dainavau lietuviškai, netgi sapnavau lietuviškai. Klaipėdos universitete mokydamasis baltistikos dar pramokau nemažai kitų kalbų. Be to, apsigyvenęs Klaipėdoje supratau, kokia svarbi yra rusų kalba. Taip jau yra, kad ne visi mano rusakalbiai studentai kalba lietuviškai.

– Vadinasi, antrą kartą į Lietuvą grįžote dėl meilės?

– Iš dalies. Tačiau esu įsitikinęs, nebūna meilės be tautos. Pirmiausia mane viliojo senelio gimtinė Lietuva, siela troško vėl čia sugrįžti. Su savo moterimi kurti šeimą gali bet kur, jei tik jauti trauką tam kraštui. Su Kristina netrukome susidraugauti, ji – puiki pagalbininkė visuose reikaluose. Vis juokiuosi, kad esu ekonomistas ir pagal savo įgytą išsilavinimą turėjau kurti verslą, tačiau tapau humanitaru. Tuo metu mano žmona – priešingai, yra lituanistė, tačiau šiuo metu verslauja. Tai puikus įrodymas, jog poroje svarbiausia dalytis vienam kito žiniomis. Drauge apsigyvenome Kretingoje, auginame du sūnus: Algirdą ir Gervydą. Davėme jiems Lietuvos istorijoje pasižymėjusių kunigaikščių vardus. Vaikai jau spėjo pramokti ispanų kalbą, žiūri filmus bei bendrauja su ispanakalbiais be jokių trukdžių. Žinoma, jei jų pašnekovas nekalba lietuviškai. Be to, Kolumbijoje gyvena jų seneliai, su kuriais puikiausiai susišneka. Kadangi abu sūnūs – mėlynakiai šviesiaplaukiai, nuvažiavę į mano gimtinę atsiduria dėmesio centre. Vaikams labai patiko Kolumbijoje, jie svajoja ten sugrįžti.

Baugina migracija

– Dažnai apsilankote savo gimtajame krašte?

– Kai pavyksta susitaupyti pinigų, nes kelionė į Kolumbiją atsieina labai brangiai. Galima sakyti, tropinį karštį išmainiau į keturis metų laikus ir visai dėl to nesigailiu. Lietuvos sezoniškumas man labai patinka. Ši įvairovė – nuostabus dalykas, niekada neleidžia tau nuobodžiauti. Tiesa, dauguma pažįstamų, sužinoję apie mano sprendimą likti Klaipėdoje, neabejojo, kad netrukus susikrausiu lagaminą ir mausiu atgal. "Aleksai, "nedurniuok". Mes norime pabėgti iš čia, o tu – priešingai. Pamatysi, persigalvosi", – sakydavo man mokiniai. Bet, jei atvirai, dar nė karto apie tai nepagalvojau. Ne paslaptis, jog dauguma mano studentų mokosi ispanų, norėdami pasprukti į šiltus kraštus. Galiausiai kai kurie taip ir nebegrįžta į Lietuvą.

Galima sakyti, tropinį karštį išmainiau į keturis metų laikus ir visai dėl to nesigailiu. Lietuvos sezoniškumas man labai patinka.

– Galima sakyti, ruošiate būsimus migrantus.

– Kartais iš tikrųjų imu galvoti, kad esu išdavikas. Net baisu darosi susimąsčius apie milžiniškus emigracijos mastus. Tai – nenutrūkstantis procesas. Žmonės ateina mokytis kalbos su labai konkrečiu tikslu – jie nori išvažiuoti į Ispaniją, nes turi ten įsigiję nekilnojamojo turto. Tam, kad įsitvirtintų svetur, jiems būtinos kalbos žinios.

– Nors gyvenate Lietuvoje, esate Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ko gero, bendraujate ir su buvusiu Bogotos meru Antanu Mockumi?

– Žinoma. Gyvenu dvigubą gyvenimą: be dėstytojavimo, palaikau artimą ryšį su lietuvių bendruomene Kolumbijoje, kuri iki šiol gyvuoja. Bendraujame ne tik su A.Mockumi, bet ir Jurgiu Didžiuliu, kuris yra kilęs iš Bogotos. Lietuvoje kolumbiečių nėra tiek daug, kiek, tarkime, Kolumbijoje – lietuvių. Paskutinio Kolumbijos lietuvių susitikimo metu atvyko 65 migrantai, patekę į šią šalį per Antrąjį pasaulinį karą. Ko gero, mus visus vienija savotiškas bendrumo jausmas. Neretai į užsienį išvažiavę tautiečiai praranda savo identitetą. Manau, tai – siauro mąstymo požymis. Būdami maži turime vertinti ir išlaikyti savo kultūrą, kalbą, papročius, tikėjimą.

Kratosi grybų

– Kas jus labiausiai nustebino Lietuvoje?

– Negatyvus žmonių mąstymas. Bandžiau sieti tai su klimatu, galbūt saulės trūkumu. Tačiau negalima pasiduoti apniukusiam orui. Studentai neretai stebisi matydami mane geros nuotaikos, su šypsena veide. Man tai atrodo savaime suprantama. Dėstau apie dešimtmetį ir pastebiu, kad, priešingai nei ispanakalbėse šalyse, lietuviams sunkiau reikšti emocijas, yra santūrūs. Kalbos mokymasis tiesiogiai susijęs su kultūros ir tradicijų pažinimu. Kai kurie atėję pirmą kartą į pamoką sako: "Mes ne klounai, tikrai nežaisime ir nešoksime. Pakaks gramatikos." Bet, norint išmokti ir suprasti kalbą, viskas yra labai svarbu.

– O kalbant apie maistą, ar yra kas nors, ko Lietuvoje nevalgote?

– Turiu tam tikrų valgymo įpročių, atsineštų dar iš ankstyvos vaikystės. Kadangi laikau save ir kolumbiečiu, ir lietuviu, noriu išmėginti įvairius tradicinius šių šalių patiekalus. Vis dėlto per penkiolika metų Lietuvoje taip ir nepamėgau grybų. Negaliu net žiūrėti į baravykus, nors grybauti patinka. Dažniausiai namuose gaminame kugelį, cepelinus. Ir Kolumbijoje bulves vietiniai valgo kone kasdien. Man patinka pasisukioti virtuvėje, paimprovizuoti, žinau daug kolumbietiškų maisto receptų. Tiesa, labai norėčiau susipažinti su Beata Nicholson, esu didelis jos gerbėjas.

– Negana to, kad mokote žmones ispanų kalbos, esate tautodailininkas, drožiate. Kaip susidomėjote kryždirbyste?

– Į Lietuvą atsivežiau milžinišką dėžę su šimtu kryželių, kuriuos pagaminau iš kolumbietiškos medienos. Didelė kryždirbystės paroda pernai buvo atidaryta Ukmergės kraštotyros muziejuje. Tai – savotiški meno kūriniai, "medienos juvelyrikos" su tautiniais motyvais pavyzdžiai. Jie nėra dideli – apie 40 cm aukščio ir turintys proporcijas, atitinkančias aukštaičių tradicinius kryžius, stogastulpius ir koplytstulpius. Paskutinis mano darbas – stogastulpis Ukmergėje. Daugumai kelia nuostabą tai, kad emigranto anūką domina lietuviška kultūra, kurią patys lietuviai, gyvendami Lietuvoje, baigia pamiršti. Kartais pagalvoju: galbūt nėra poreikio gaminti kryžius? Šį amatą paveldėjau iš savo senelio, mokiausi iš jo eskizų, kuriuos saugau iki šiol. Artimiausiu metu su savo kryžių paroda ketinu keliauti po Europos Sąjungos šalyse įsikūrusias lietuvių bendruomenes.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. sausio 9 d. Medeljino mieste Kolumbijoje.

1995 m. baigė universitetinio koledžo bakalauro studijas.

2001 m. Popiežiškajame Bolivaro universitete įgijo ekonomisto išsilavinimą.

Klaipėdos universitete įgijo baltų filologijos magistro laipsnį.

Dėsto ispanų kalbą Klaipėdos universitete, Lietuvos jūreivystės aukštojoje mokykloje, privačiose kalbų mokyklose.

Vedęs, žmona Kristina. Turi du sūnus – Gervydą ir Algirdą.