– Mes buvome Kyjive visai arti fronto, kiek tiksliai metrų iki fronto linijos, pasakyti negaliu, miegojome 8 km nuo tos vietos, kur Kyjive nukrito raketa, kuri sugriovė vieną pastatą. Visą naktį girdėjome ir trukdė miegoti artilerijos apšaudymai, raketų smūgiai, kurie buvo nenumušti Ukrainos oro apsaugos. Nuo fronto linijos arčiausiai buvome gal 2–3 km – artimiausioje bazėje, artimiausiame štabe, kuris buvo prie fronto linijos.
– Kaip suprantu, jums teko girdėti ir švilpiančias raketas, matyti degančius pastatus. Vienaip visi karo baisumai atrodo žiūrint per televizorių, tačiau visai kitaip, matant tai gyvai. Kokie įspūdžiai, kaip jus paveikė vaizdai?
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Sunku labai priprasti. Naktį buvome išėję pažiūrėti, kaip atrodo dangus, – toks jausmas, kaip per Naujųjų metų naktį, kai išmuša 12 val., – ištisai sprogimai, švilpimai, tik raketų skridimo garsas gerokai garsesnis, panašus kažkiek gal į žemai skrendančio lėktuvo, sprogimai irgi gerokai stipresni. Tai palieka pėdsaką: grįžau namo ir antrą dieną po grįžimo pas mane kieme trinkeles deda, viduje namie garsas kaip raketos, aš tiesiog automatiškai, net nespėjęs susimąstyti, šokau prie lango ir iškart žvilgsnis į dangų pažiūrėti, ar neskrenda raketos. Įsivaizduoju, kad žmonėms, kurie ilgesnį laiką su tuo gyvena, turėtų likti labai gilus įspūdis.
– Jūs buvote kelias dienas, jau parsivežėte kartu nerimą, turbūt sunku pamiršti baisius įspūdžius. Kaip tie žmonės, kuriems karas yra kasdienybė? Kokiomis nuotaikomis jie gyvena? Interneto erdvėje matome tam tikrų nuotrupų viso to, kas tvyro Ukrainoje.
– Reikėtų aiškiai atskirti civilius nuo karių. Kariai prie to pripratę, žino, ką daro, negali sakyti, kad tai nepaliečia, čia turbūt tik psichiškai nesveikas žmogus galėtų tvirtinti, kad nepaliečia. Bet jie nusiteikę kariauti, tai jų profesija, darbas ir jie tam pasiryžę. Kitas dalykas civiliai. Teko bendrauti su moterimis, vaikais – jų nuotaikos kitos: jie išsigandę, pasimetę, kai kurie jau neturi kur grįžti, nes namai sugriauti. Vežėme vieną moterį iš Chersono, važiavo žmonės iš Charkivo, ten jau net nekalbama, kad pavojinga grįžti, ten nėra kur grįžti, jų namai sugriauti. Civiliai palaužti, jiems labai daug jėgų prireiks atsigauti.
– Jūs patys darote tikrai labai didelį ir gerą darbą, tačiau ar teko susimąstyti, kad vienu metu galite patys pakliūti į apšaudymą ar įvykti šalia sprogimas. Ar pagalvojote, ką jūs darytumėte tokiu atveju?
– Mes nevažiuojame aklai. Bendradarbiaujame su kariuomene, gauname informacijos iš jos ir mūsų atvykimo maršrutas vyksta nuo taško iki taško. Atvykstame iki vieno taško, gauname koordinates kito taško, kuris yra saugioje zonoje, ir iki jo galima nuvažiuoti saugiai. Taip ir važiuojame. Mūsų bazė gana saugioje vietoje, nenoriu minėti miesto pavadinimo dėl saugumo. Tame mieste gan saugi zona, kiek gali būti šalyje, kurioje vyksta karas.
– Nesaugu jums ne tik Ukrainoje, tačiau keliaujant ir per Lenkiją, gabenant šarvines liemenes. Kiek žinau, jų gabenti negalima. Kaip jūs tai darote?
– Iki šiol gabenome šarvines liemens kaip kontrabandą, visų niuansų nepasakosiu, kad turėtume galimybę dar kartą pravežti. Tačiau dabar jau turime eksporto licenciją ir važiuosime legaliai. Iki šiol reisai buvo kaip kontrabanda.
– Gal galite trumpai apie šarvines liemenes. Kaip kilo idėja pagaminti pačią pirmąją ir kiek jų jums jau dabar yra pavykę išgabenti?
– Esame išvežę apie 600 vienetų liemenių. Idėja kilo net negaliu pasakyti kaip. Dabar viskas vyksta taip greitai, kad net negaliu pasakyti, iš kur pas mane telefone atsiranda žmonių kontaktai, su kuriais mes dabar dirbame ir kurie labai reikalingi, su kuriais bendradarbiaujame tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Buvo didžiulis šarvinių liemenių poreikis. Mes ieškojome, kur jų įsigyti, paskui iš kažkas metalo gamintojų mums pasiūlė, kad gali pagaminti. Tada mes ieškojome metalo, paskui reikėjo daryti balistinius testus, pasirinkome metalą, tada reikėjo nuspręsti, ką daryti su rikošetais, kad nelūžtų stambūs šonkauliai, ir taip po truputį pirmus prototipus į frontą išsiuntėme jau pirmą savaitę. Dabar serijiniu būdu darome daugiau, per pastarąsias dvi savaites išsiuntėme 600 vienetų.
– Tai nėra šiaip šarvinės liemenės, kurias pats savo nuožiūrą kaip nori gamini. Kaip suprantu, jos galbūt sertifikuotos?
– Sertifikatų nedarome, nes fiziškai nėra laiko. Sertifikavimas ilgas, sudėtinas ir brangus procesas. Mes paprastuoju būdu: nusivežėme kelias plokštes į Ukrainą, paprašėme, kad vietiniai kariai pabandytų šauti tais kalibrais, kuriais šaudo Rusijos armija, ir mes išbandėme nuo pistoleto iki Kalašnikovo automato, snaiperius. Viskas vyko lauko sąlygomis, tiesiog sustatėme kelias plokštes ir šaudėme tol, kol išsiaiškinome, kaip veikia.
– Jums pavyksta šarvines liemenes pagaminti netgi šešis kartus pigiau.
– Bandėme pradžioje įsigyti šarvinių liemenių, plokščių, išeina taip, kad viena šarvinė plokštė kainuoja nuo 250 iki 300 eurų. Kai dabar pradėjome jas patys gaminti, žymiai pigiau padarome, pačių striukių, į kurias dedasi šarvinės plokštės, radome pirkti jau dėvėtų britų armijos. Kol kas kaina tokia, kad viena liemenė išeina apie 150 eurų. Nežinau, kaip bus ateityje, kai baigsis, kurias perkame dėvėtas, ko gero, teks siūti, užsakyti Lietuvoje, tad kaina gali kisti.
– Jau supratome, kokiu būdu pavyksta sutaupyti ir aprūpinti Ukrainos kariuomenę už tikrai santykinai mažas kainas. Jau turite žinių, kiek gyvybių jūsų liemenės išgelbėjo?
– Iš pirmos siuntos po savaitės gavome pirmą nuotrauką, kur karys dvi kulkas gavo – išgyveno, viena kulka pataikė tiesiai į liemenės centrą, atlaikė, kita pataikė truputėlį į kraštą, nuslydo. Buvo sužalotas į koją, bet nedidelis sužalojimas. Kitas reisas buvo pirmadienį, atidavėme liemenes, antradienį paskambino ir pasakė, kad atlaikė, du iš mūsų karių pagavo kulkas, vienas dvi, kitas vieną tiesiai į šarvinės plokštės centrą, viskas gerai, kariai išgyveno. Tikrai žinome, kad bent tris gyvybes išgelbėjome tikrai.
– Šią savaitė vėl vyksite į Ukrainą, ką gabensite šį kartą?
– Viskas standartiškai tas pats – šarvinių liemenių, kiek spėsime pagaminti, medicinos priemonių, naktinio matymo optikų, labai reikalingi termovizoriai, tik jie beprotiškai brangūs. Jiems esame išleidę apie 80 tūkst. eurų iš suaukotų žmonių pinigų. Jei pavyks daugiau nupirkti, siųsime daugiau. Turime ir maskuojančių tinklų, kelių ir alkūnių apsaugų, šalmų esame užsakė Izraelyje, bet dabar logistika per Ispanija pas juos, vairuotojų streikas, todėl truputį vėluoja užsakymas, bet tikimės, kad vis tiek gausime ir kažką pristatysime.
