Kelionė iš Sirijos buvo pavojinga

Jie – vieni iš tų, kurie atvyko į Lietuvą ir pasibaigus pirmajam integracijos etapui, liko gyventi mūsų šalyje.

Nors į Lietuvą atvyksta šimtai pabėgėlių, tačiau kiekvieno jų istorija yra atskira drama. Ne išimtis – Suleiman ir Nureen.

„Kelionė iš Sirijos buvo mirties kelias, kaip loterijos bilietas. Bet kito pasirinkimo nebuvo. Norėjome apsaugoti savo vaikus, norėjome, kad jie gyventų kitokį gyvenimą. Karas yra ta priežastis, dėl kurios palikom savo šalį“, – sako sirai, iki šiol nepamirštantys gyvenimo nuolatinio karo išvargintoje šalyje.

Nors Lietuvoje jie jaučiasi saugūs ir, kaip sako patys, laimingi, tačiau dažniausiai jų mintys nuklysta į Siriją, į regioną, kur likę jų tėvai ir kur šiuo metu vyksta aktyvūs kariniai konfliktai.

Sunku išsinuomoti butą

Lietuvoje šeima su dviem dukterimis – 10 ir 7 metų – apsigyveno liepos mėnesį. Pirmoji jų gyvenamoji vieta – Rukloje esantis Pabėgėlių priėmimo centras.

Čia atvykėliams buvo ne tik suteiktos gyvenimo sąlygos, tačiau ir sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Centre dirbantys socialiniai darbuotojai skiria daug laiko ir pastangų tam, kad operatyviai būtų sutvarkyti medicininio draudimo, darbo biržos, ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo dokumentai.

Vėliau, pasibaigus pirmajam integracijos etapui, šeimai reikėjo žengti į savarankiškesnį gyvenimą – visų pirma, išsinuomoti butą. Kadangi Suleiman buvo radęs darbą Jonavos baldų įmonėje, sutuoktiniai nutarė nesikraustyti į didesnį miestą, o likti Jonavoje. Be to, netrukus manikiūro ir pedikiūro kursus Kaune ėmė lankyti ir Nureen.

Aš esu socialus, noriu, kad žmonės ateitų pas mus į svečius, norime patys eiti į svečius ir susipažinti su lietuviais: su jūsų kultūra, papročiais, tradicijomis.

Tačiau sutuoktiniai susidūrė su pirmuoju iššūkiu. Pasirodė, kad išsinuomoti butą nėra taip paprasta. Nors skelbimų apie nuomojamus butus buvo, tačiau vos sužinoję, kad būsto ieško svetimšaliai, savininkai išnuomoti jį atsisakydavo.

„Buto ieškoti mums padėjo Pabėgėlių priėmimo centro darbuotoja. Mes nežinom, kodėl, dėl kokių priežasčių šeimininkai mums išnuomoti būsto nesutikdavo .Toks požiūris, žinoma, skaudindavo.

Gal į mus žvelgia tarsi į teroristus? Bet juk mes patys bėgom nuo karo, nuo terorizmo, nuo žudymo“, – kalbėjo sutuoktiniai. Butą galiausiai išsinuomoti pavyko. Dabar šeima gyvena Jonavoje, dviejų kambarių bute. Šiame mieste vyresnioji jų dukra lanko mokyklą, jaunėlė – darželį.

Svajoja gaminti baldus

„Aš esu laimingas, nes jūs atėjot pas mus“, – juokiasi Suleiman. Vyras sako, kad labiausiai jam stinga bendravimo, o kliūtis – kalbos barjeras.

Nors sutuoktiniai mokosi lietuvių kalbos, tačiau tai – ilgas procesas. Suleiman pasakoja, kad savo šalyje šeima buvo daug bendraujanti su aplinkiniais, draugais, artimaisiais.

„Aš esu socialus, noriu, kad žmonės ateitų pas mus į svečius, norime patys eiti į svečius ir susipažinti su lietuviais: su jūsų kultūra, papročiais, tradicijomis“, - kalbėjo vyras.

Suleiman sako, kad ateityje svajoja Lietuvoje turėti savo verslą. Vyras mobiliojo telefono ekrane rodo ir paties rankomis pagamintus prabangius baldus. Savo verslą Sirijoje turėjęs vyras minkštus baldus gamino ne tik privatiems užsakovams, tačiau ir įmonėms, o jo pagaminti baldai puošia vietos televizijos studiją.

Kol kas Lietuvoje to daryti jis negali visų pirma todėl, kad nemoka lietuviškai, be to, verslo pradžiai reikalingos ir investicijos.

„Lietuvoje mums labiausiai nepriimtinas šaltis. Bet čia jaučiamės saugūs, čia – draugiški žmonės. Iš Lietuvos į kitą šalį mes neišvyksime, nes Lietuva yra šalis, kurią mums skyrė Europos Sąjunga.

Iš karto apie ją nieko nežinojome, todėl kai sužinojome, kad vyksime į Lietuvą, informacijos apie jūsų šalį ėmėme ieškoti internete. Lietuva mus pasitiko ir priėmė draugiškai“, – pasakojo sutuoktiniai.

Iš naujo mokytis gyvenimo

Pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas sako, kad pabėgėlių integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuris tęsiasi ne kelis mėnesius, o gerokai ilgiau.

„Į mūsų centrą atvykę žmonės gauna „pagrindinį integracijos paketą“ – įstatymais nustatytus kelis mėnesius.

Vėliau jiems tenka nueiti ilgą kelią, kol galės pasijusti pilnaverčiais šalies gyventojais – išmokti kalbą, perprasti mūsų kultūrą, tradicijas ir papročius, pagaliau – įsigyti draugų.

Integracija nėra tik tai, ką apibrėžia įstatymas. Tai – kur kas daugiau, tai – tarsi pirmieji kūdikio žingsniai, kai reikia iš naujo mokytis gyvenimo“, - kalbėjo R.Mikulėnas.