Lietuva yra viena iš dviejų pasaulio šalių, turinčių vaikų rekordų knygą, LRT RADIJUI sako rekordus fiksuojančios įmonės „Factum“ vadovas Vytautas Nasvaitis. Kai kurie dalykai rekordais gali tapti to net neplanavus, pasakoja įmonės „Scenos techninis verslas“ atstovas Stasys Paškevičius, pavyzdžiui, didžiausio altoriaus ar įspūdingiausios roko koncerto scenos pastatymas.

Rekordų pobūdis ­– įvairus

Vieno šaltinio, iš kurio gaunami rekordai, nėra, sako Lietuvos rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ korespondentas Laimis Bratikas. Apie dalį rekordų sužinoma iš spaudos, apie kitus skelbia patys žmonės, dar kiti randami užrašyti, bet pamiršti bibliotekų knygose. Pašnekovas teigia, kad svarbu nustatyti, ką mes laikome rekordu, o, pavyzdžiui, agentūros „Factum“ nuostata yra tokia: rekordas – išmatuojamas pasiekimas ar jų visuma, ką kitas žmogus gali pagerinti. Tarkim, gražus paveikslas, sako L. Bratikas, negali būti traktuojamas kaip rekordas, tačiau brangiausiai parduotas – gali, nes parduotas kūrinys – išreikštas tam tikra pinigų suma, kurią pamatuoti galima.

Agentūros atstovas teigia, kad rekordai gali būti ir spontaniški, nutikę netikėtai, tačiau juos užfiksuoti sunkiau, mat korespondentai negali stebėti visų, pavyzdžiui, sporto rungtynių. Tad kai kurie dalykai paprasčiausiai nutinka, ir tiek. Visgi, pastebi L. Bratikas, šiuo metu galimybė pastebėti įvykius yra gerokai didesnė nei tuomet, kai nebuvo interneto, paieškų sistemų ir pan. Šiandienės technologijos palengvina darbą, leidžia lengviau nustatyti, kas dalyvavo, pakalbinti fotografus ar liudininkus.

Kaip prieš tai neapgalvoto rekordo pavyzdį, L. Bratikas pateikia atvejį, kai Robertas Javtokas įmetė kamuolį į aukščiausiai iškeltą krepšį. Vėliau buvo nuspręsta, kad tai – pakartotas pasaulio rekordas. Korespondentas pabrėžia, kad tokie atvejai, patys savaime gal ir nebūdami itin reikšmingi, suteikia labai daug džiaugsmo.

L. Bratikas sako, kad jų agentūra registruoja ne visus rekordus – stengiamasi išvengti pavojingų rekordų, kad šie neskatintų žmonių rizikuoti, juk atliekant tam tikrą triuką reikalingi atitinkami įgūdžiai. Pašnekovo teigimu, Lietuvoje nėra tradicijų, pavyzdžiui, skruostuose darytis skyles, tad tai, kas pavojinga, neturėtų dominuoti.

Lietuva gali pasigirti ir pasaulio rekordais

L. Bratikas teigia, kad mes turime ir nemažai pasaulio rekordų. Pavyzdžiui, labai garsus yra Degaičių seniūnijos seniūnas Antanas Kontrimas, išgarsėjęs tuo, kad savo barzda pakeldavo labai didelį svorį. Jei tai būtų labai lengva, svarsto pašnekovas, šis rekordas jau būtų daugybę kartų pagerintas. Tačiau A. Kontrimas yra pagerinęs savo paties rekordą 8–9 kartus. Taigi kol kas niekas pasaulyje savo barzda nepakėlė daugiau nei lietuvis.

L. Bratikas pateikia dar vieną rekordo pavyzdį, kuris pripažintas pasauliniu. Jo herojė – Aušra Sakalauskaitė, kuri, būdama 3 metų 2 mėnesių ir 10 dienų, iš degančio namo išgelbėjo savo 7 mėn.  broliuką. Tai įvyko 1995 m. vasario 17 d. Budrionių kaime, Kupiškio rajone.

Pasauliniu rekordu yra tapusi ir peticija už tai, kad Sovietų Sąjunga pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Ją sudaro kiek daugiau nei 5 mln. asmenų parašai, surinkti per 4 mėnesius 26 šalyse. „Factum“ korespondento teigimu, reikia didžiuotis ir tokiais rekordais, kaip Andriaus Baltuškos iš Klaipėdos su kolegomis išgautas trumpiausias šviesos blyksnis.

Renginio akcentas – rekordas

Rekordininkas Algirdas Nomeika pasakoja organizuojantis renginius apie 30 metų ir jau supratęs, kad puikiu renginio akcentu gali tapti būtent rekordas ir jo užfiksavimas. Jis prisimena pavyzdį, kai 1993 m. kovo 11 d. prie Seimo buvo paleista 10 tūkst. balionų. Visi jie buvo Lietuvos vėliavos spalvų. Rekordininkas sako, kad jam įsiminė ne patys balionai, o tai, kad prie daugumos jų buvo prisegti rašteliai su užrašytais vaikų norais. Be to, priduria A. Nomeika, tąkart buvo pasiūlyta radus tokį balioną su rašteliu atsiųsti jį atgal organizatoriams. Vienas balionas, rastas močiutės, grįžo net iš Bauskės Latvijoje.

A. Nomeika pasakoja apie įsimintiną įvykį, kai prieš maždaug 15 metų buvo surengtas piratinių kasečių traiškymas Rotušės aikštėje. Žmonės, nesinaudodami jokia papildoma įranga, sutraiškė apie 30 tūkst. kasečių. Šis įvykis, pasak pašnekovo, buvo parodytas net per Kolumbijos televiziją. Jis teigia, kad tai buvo ne tik smagu – taip buvo populiarinama Lietuva. Stasys Paškevičius, dirbantis įmonėje „Scenos techninis verslas“, sako, kad įmonė ne tikslingai, o savo darbais yra pasiekusi nemažai rekordų. Jis pamini labai kilnų rekordą – didžiausią altorių, pastatytą popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu. Šį altorių, kurį sukonstravo Saulius Bekampis, statė maždaug 50 žmonių komanda, o tam vadovavo pats S. Paškevičius. Altorių pavyko pastatyti labai greitai, nors konstrukcija buvo sudėtinga. Taip buvo sukonstruotas ir didžiausias kabantis kryžius, pasakoja rekordininkas. Kryžių, pasak jo, gali būti labai įvairių, tačiau šis – kabantis – buvo pats didžiausias. Tą lėmė puikūs inžineriniai sprendimai.

Pašnekovas sako nevardysiantis renginių, tik pamini, kad yra pasiekta daug rekordų – už didžiausią sceną ir garsą, aukščiausią salę, geriausią apšvietimą ir t. t. Pastaruoju metu didžiausia statyta scena buvo skirta muzikos renginiui „Summerburst Baltic“, vykusiame Suomijoje, o vėliau ir Vilniuje, Vingio parke.

Kaip pasiekimą, peržengiantį Lietuvos ribas, S. Paškevičius mini apie 1992 m. Raudonojoje aikštėje pastatytą penkiaaukštę sceną, skirtą roko koncertui. Roko muzika Rusijoje buvo itin nepriimtina, o leidimas renginiui išrašytas su B. Jelcino parašu. Šią sceną, ant kurios motociklais buvo atvežami atlikėjai, S. Paškevičius su komanda statė 10 dienų.

Ilgalaikis pomėgis, parodantis kitiems, kuo galime didžiuotis

Rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis pasakoja, kad šia sritimi pradėjo domėtis visiškai atsitiktinai, dar sovietinės okupacijos metais, iš naujienas pranešančios telegramos sužinojęs apie užsienyje išleistą rekordų knygą. Ši knyga jam buvo nelegaliai atvežta iš Amerikos. Tai buvo garsioji Guinnesso rekordų knyga, kurią perskaitęs V. Navaitis ir susidomėjo šia sritimi.

Tiesa, į lietuviškus rekordus jis ėmė kreipti dėmesį tik po kelerių metų, kilus minčiai, kad mes stebimės pasauliu, tačiau Lietuvoje yra ne prastesnių dalykų. Pirmieji V. Nasvaičio fiksuoti rekordai buvo nepajudinami objektai – didžiausias ežeras, aukščiausias kalnas ir pan. Tačiau, priduria jis, net ir šie rekordai gali pasikeisti. Štai anksčiau aukščiausias kalnas buvo Juozapinės, tačiau visai neseniai tokiu paskelbtas kitas taškas – Aukštojas, arba Aukštasis kalnas.

Tam, kad būtų galima išleisti Lietuvos rekordų knygą, reikėjo tinkamo preteksto. Juo, V. Nasvaičio teigimu, pasirinktas Tarybų Lietuvos 50-metis – taip leidykla „Vyturys“ galėjo pradėti ruošti knygą. Tačiau galiausiai Lietuvos rekordų knyga buvo išleista 1990 m. vasarą, jau laisvoje Lietuvoje. Joje, kaip pasakoja V. Nasvaitis, buvo užrašyti 700 rekordų. Vėliau pasirodė dar trys rekordų knygos.

Pašnekovas mini ir dar vieną knygą, kuri yra retenybė pasaulio mastu. Tai – Lietuvos vaikų rekordų knyga. Kita tokia vaikų rekordams skirta knyga yra tik Danijoje.

Agentūros vadovas, paklaustas, koks rekordas jam asmeniškai yra įspūdingiausias, pamini Kristiną Stragauskaitę, kaip rekordininkę įrašytą tiek į vaikų, tiek į pasaulio rekordų knygą. 1989 m. balandžio 7 d., kilus gaisrui namuose, ji išgelbėjo savo jaunesniuosius broliuką ir sesutę. Už drąsą mergaitė buvo apdovanota medaliu. K. Stragauskaitės poelgis po dvejų metų buvo pripažintas ir įtrauktas į Pasaulio Guinnesso rekordų knygą.