Minima nuo XIV a.
Anot ne vieną dešimtmetį Lietuvos istorija giliai besidominčio kauniečio Zigmo Tamakausko, lietuvių vėliava, nenurodant jos išvaizdos, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje, lietuvių kautynių su kryžiuočiais prie Veliuonos pilies 1337 m. aprašyme. Anuomet tikėta, kad į kovą žygiuojančius karius lydi žuvusių kovotojų vėlės, padedančios nugalėti priešą ir įsikūnijusios priekyje nešamoje vėliavoje. Beje, vėliavomis buvo skaičiuojami ir kovotojų pulkai.
Vėliava ne tik palaikė kovos dvasią, bet buvo ir orientyras mūšio lauke. Jos praradimas buvo laikoma didžiule netektimi, o paimta priešo vėliava neretai simbolizuodavo pergalę. Štai todėl vėliavnešiai nestovėdavo mūšio metu priešakinėje linijoje. Maža to, priešais vėliavnešius būdavo išrikiuojami geriausi kariai.
Pasak XV a. lenkų kronininko Jano Dlugošo, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Žalgirio mūšį atsivedė 40 pulkų su raudonomis vėliavomis. Ant 30 iš jų buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju – Vytis, o ant dešimties vėliavų – ženklai, kuriuos dabar vadiname Gediminaičių stulpais, plačiai naudojamais Lietuvos kariuomenėje.
Dvigubas vaidmuo
Viduramžiais valdovo ir valstybės sąvokos buvo tapačios. Lietuvos valstybės vėliava (raudonos spalvos su baltu šarvuotu raiteliu viduryje) reprezentavo didįjį kunigaikštį. Tokia vėliava naudota ne tik mūšiuose, bet ir per svarbiausias valstybines šventes, karūnuojant ir laidojant valdovus.
Minėtas raudonas vėliavas su baltu Vyčiu greičiausiai turėjo iš Vytauto tėvonijos (Trakų žemių) atvykę kariai. Minėta vėliava nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos reprezentavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Beje, Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje, dar galima pamatyti po Lietuvą keliaujančią JAV lietuvių atkurtą LDK kariuomenės vėliavų kolekciją, kurią iš savo archyvo prieš kelerius metus pateikė kunigas jėzuitas a. a. Antanas Saulaitis.
Pirmosios trispalvės
Nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado gana vėlai. Jų raidai įtakos turėjo 1789 m. Prancūzijos revoliucija, kurios metu iki tol prancūzų naudota karališkoji (trys auksiniai lelijų žiedai mėlyname fone) buvo pakeista į trispalvę. Trys lygios juostos reiškė visų žmonių lygybę prieš įstatymą. XIX a. dauguma Europos valstybių jau turėjo savo tautines trispalves vėliavas. Kaip atsirado mūsų trispalvė?
Lietuva, 1795 m. patekusi į carinės Rusijos imperijos nagus, prarado savo valstybingumą ir negalėjo rūpintis tautinės vėliavos reikalais. Tačiau, pasak Z. Tamakausko, yra žinoma, kad, pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje nuo 1660 m. pradėta naudoti trispalvė (žalia, balta, raudona) vėliava. Tokią trispalvę turėjo ir Karaliaučiaus universiteto lietuvių studentų korporacija „Lithuania“, veikusi nuo 1829 m., ir kiek vėliau Tilžėje Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo ir kitų įkurta lietuvių tautinė draugija „Birutė“.
Svarbus simbolis
„Savo vėliavą nuo XIX a. antrosios pusės turėjo ir JAV lietuvių draugijos, parinkusios tautinei vėliavai dvi spalvas – baltą ir mėlyną, o Bruklino (vienas iš Niujorko rajonų) lietuvių draugija 1900 m. panaudojo tris spalvas: raudoną, geltoną, mėlyną. Vėliau geltona spalva buvo pakeista į baltą. Tokių spalvų derinio vėliava buvo naudojama įvairiose lietuvių sueigose. Vėliau atsirado raudonos, žalios, geltonos spalvų derinys, o 1914 m. rudenį ant tokios trispalvės suspindo auksinis skydas su Vyčiu. Žodžiu, JAV lietuviai anuomet tautinę vėliavą gamindavosi pagal savo supratimą. Pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją lietuviai naudojo žalios, baltos ir raudonos spalvų vėliavas“, – pasakojo Z. Tamakauskas.
Tautinės vėliavos klausimas Lietuvoje kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, kai Jonas Basanavičius pasiūlė pripažinti LDK vėliavą (baltą raitelį raudoname fone) Lietuvos valstybės vėliava. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.
Diskusija dėl tautinės vėliavos atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Lietuvą. Tuomet į komitetus susispietę lietuviai svarstė ne tik valstybės atkūrimo, bet ir tautinės vėliavos klausimą. Kaip vėliau rašė Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas, minėtiems komitetams valstybės vėliava anuomet atrodė taip pat būtina kaip naujagimiui marškinėliai.
Diskusijos dėl spalvų
Rimtų diskusijų dėl Lietuvos valstybės vėliavos kilo tik 1917 m. birželį. Tada gana siaurame, su aiškesnėmis politinėmis pažiūromis Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrime (susirinko pas J. Basanavičių, Lietuvių mokslo draugijos patalpose) išryškėjo galimybė atkurti Lietuvos valstybę. Minėto sambūrio branduoliu tapo J. Basanavičius, P. Klimas, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, vėliau prisijungę Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Būtent tame susibūrime buvo iškeltas ir valstybės vėliavos tautinių spalvų klausimas. Minėti inteligentijos atstovai nutarė vėliavai parinkti tautiniuose drabužiuose, juostose dažniausiai esančias spalvas.
Anot Z. Tamakausko, dailininkas A. Žmuidzinavičius įžvelgė dvi vyraujančias spalvas – žalią ir raudoną. Tad jis parengė dvispalvės vėliavos projektą. „Dvispalvė vėliava puošė ir istorinę Lietuvių konferenciją, vykusią 1917 m. rugsėjį Vilniaus miesto teatro salėje. Beje, tamsokas žalios ir raudonos spalvų derinys daugeliui konferencijos dalyvių pasirodė per niūrus. Štai tada žinomas archeologas, muziejininkas, tapytojas, heraldikos specialistas iš Kauno Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvos įterpti geltonos spalvos juostą“, – aiškino pašnekovas. Tačiau kodėl T. Daugirdas pasiūlė būtent geltoną spalvą?
Vilnių netrukus užėmusi sovietų Rusijos kariuomenė trispalvę išniekino – nuplėštos geltonos ir žalios spalvos juostos, o palikta tik raudona.
Van Gogo pėdsakas?
Nepaprastai originalia įžvalga apie galimą T. Daugirdo pasiūlymo prielaidą pasidalijo kultūros istorikas Eligijus Raila Lietuvos radijo laidoje „Džiazuojanti istorija“. Pasak istoriko, T. Daugirdas, keliolika metų gyvenęs Varšuvoje, be kita ko, užsiėmė ir dailės kritika. Jis vienas pirmųjų įteisino impresionizmo tradiciją lenkų tapyboje, kurioje iki tol labai trūko ryškių, šviesių spalvų. Tad T. Daugirdas, grįžęs į Lietuvą, iš tiesų neatsitiktinai galėjo pasiūlyti praskaidrinti Lietuvos vėliavą geltona spalva, kurią taip mėgo kurdamas Prancūzijoje, pavyzdžiui, garsusis olandų postimpresionistas Vincentas van Gogas. Prisiminkime jo „Saulėgrąžas“.
Anot paties E. Railos, tai, kad būtent minėto olandų dailininko dėka į lietuvišką vėliavą įpinta geltona spalva, tikrai nėra istorinis faktas.
Lietuvių konferencija pavedė Lietuvos tarybai galutinai išspręsti vėliavos spalvų klausimą. Tam sudarytos komisijos nariai T. Daugirdas, dr. J. Basanavičius ir A. Žmuidzinavičius pirminį vėliavos projektą – raudonos ir žalios spalvų juostas – papildė geltonos spalvos tokio pat pločio juosta. Taip atsirado dabartinė mūsų trispalvė su vienodo pločio horizontaliomis juostomis.
1918 m. balandžio 19 d. minėta komisija priėmė vėliavos projektą, o Lietuvos Taryba jį patvirtino balandžio 25 d. ir tą pačią dieną pasiūlė iškelti vėliavą Gedimino pilies bokšte.
Trumpalaikės prošvaistės
Lietuviams teko ilgai derėtis su okupacine vokiečių valdžia, kad ji leistų iškelti lietuvišką trispalvę Gedimino pilies bokšte – tai buvo padaryta 1918 m. viduryje. Tačiau lietuviai ja džiaugėsi neilgai – Vokietija pareikalavo virš bokšto vėl iškelti Vokietijos vėliavą, o trispalvę pakabinti žemiau. Tačiau lietuviai atsisakė. Trispalvė buvo iškelta prie Lietuvos Valstybės Tarybos pastato. Ši vėliava pamažu ėmė prigyti tarp tautiečių.
Vilniaus komendanto Kazio Škirpos iniciatyva 1919 m. sausio 1-osios vakarą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta laisvos Lietuvos trispalvė, pagerbta šūvių salve, o prie vėliavos pastatyta sargyba. Tačiau ir šį kartą trispalvė plevėsavo neilgai.
„Vilnių netrukus užėmusi sovietų Rusijos kariuomenė trispalvę išniekino – nuplėštos geltonos ir žalios spalvos juostos, o palikta tik raudona. Tačiau 1920 m. rugpjūtį, sugrįžus Lietuvos kariuomenei į Vilnių, Gedimino bokšte vėl suplevėsavo trispalvė, bet spalio 9-ąją lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, užgrobė sostinę ir trispalvės bokšte vėl neliko“, – teigė Z. Tamakauskas ir pažymėjo, kad Lietuvos valstybės įstaigos persikėlė į Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. Joje trispalvė ir istorinė vėliavos laisvai plevėsavo iki SSRS okupacijos.
Anot pašnekovo, mūsų tautinės vėliavos spalvos glaudžiai susijusios ne tik su tautinių drabužių ar juostų vyraujančiomis spalvomis. „Geltona spalva simbolizuoja mūsų troškimą veržtis į šviesą, ji primena saulę, rudens nugelsvintus javų laukus. Žalia spalva – vilties spalva, ženklinanti gyvybę, žalumą. Raudona – sukilėlių, knygnešių, nepriklausomybės kovų savanorių, partizanų ir kitų, paaukojusių savo gyvybę dėl tėvynės laisvės, pralietas kraujas“, – vardijo Z. Tamakauskas.
Ir pasipriešinimo simbolis
1940 m. sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumas įsakė trispalvę pakeisti į raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe.
Nuo 1953 m. liepos 19 d. iki 1988 m. spalio naudotoje vėliavoje buvo raudonos, baltos ir žalios horizontalios skirtingo pločio juostos.
Sovietų okupacijos metais žinomi ir nežinomi disidentai įvairiomis progomis (ypač Vasario 16-osios) iškeldavo tautinę trispalvę ant kai kurių objektų, viešose vietose – tai būdavo lietuviams suprantamas pasipriešinimo okupacijai ženklas.
1988 m. spalio 7 d. trispalvė oficialiai suplevėsavo Vilniaus Gedimino pilies bokšte.
1988 m. lapkričio 18 d. vėliavai suteiktas valstybės vėliavos statusas. Jos kraštinių santykis liko nepakitęs – 1:2.
1990 m. kovo 11-ąją, paskelbus Lietuvos Respublikos (LR) AT–Atkuriamojo Seimo deputatų vardinio balsavimo rezultatus dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto, 22.44 val., skambant LR himnui, posėdžių salėje buvo pakelta Lietuvos valstybės vėliava (trispalvė), simboliškai uždengusi prieš tai šviesiu audiniu uždengtą sovietinės Lietuvos herbą. Ši vėliava puošė parlamento posėdžių salę, kol ją pakeitė dailininko Kęstučio Balčikonio sukurta batika „Vytis saulės spindulių fone“.
1991 m. birželio 26 d. LR AT-Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“, kuris su pakeitimais galioja iki šiandien.
1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendumu priimta LR Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybės vėliavos statusą. Konstitucijos 15 straipsnis skelbia: „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.“
1997 m. liepos 3-iąją LR Seimas paskelbė Sausio 1-ąją Lietuvos vėliavos diena.
2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos valstybės vėliava iškilmingai iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. Trispalvę galima pamatyti pašto ženkluose, aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse.
2004 m. gegužės 1 d., Lietuvai tapus visateise ES nare, prie ES institucijų Briuselyje suplevėsavo mūsų trispalvė vėliava.
2004 m. liepos 8 d. patvirtinta dabartinė vėliavos versija. Jos kraštinių santykis 3:5 (1 m pločio ir 1,7 m ilgio).
2019 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio K. Škirpos alėjos pavadinimas pakeistas į Trispalvės.
Kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama vertikaliai, žiūrint į ją, geltona juosta turėtų būti kairėje pusėje.
Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama iki 1/3 stiebo ilgio. Jeigu Lietuvos valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, ji turi būti keliama su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegus 10 cm pločio juodą kaspiną, kurio galai siekia vėliavos apačią
Valstybinių švenčių metu vėliava turi būti iškeliama 7 val. ryto ir nuleidžiama 22 val. vakaro.
Vėliavą būtina iškelti Vasario 16-ąją (Lietuvos valstybės atkūrimo dieną), Kovo 11-ąją (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną) ir Liepos 6-ąją (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną).
(be temos)