Ekonomistas Žygimantas Mauricas pakomentavo susidariusią situaciją.

– Pasikalbėkime apie demografines tendencijas Lietuvoje, kurios, jūsų teigimu, nėra tokios niūrios, kaip buvo piešta anksčiau. 2017 metais Vilniaus universiteto atliktas tyrimas parodė, kad net optimistiniu požiūriu Lietuvoje gyvens apie 2,5 mln. gyventojų. Tą patį prognozavo ir Jungtinės Tautos, bet situacija kiek kitokia – turime beveik 2,9 mln. gyventojų. Kaip taip pro šalį prašovė beveik trečdaliu milijono gyventojų ir Jungtinės Tautos, ir Vilniaus universiteto mokslininkai?

– Gal pastrigome dėl tos dainos apie 3 mln. – žodžių iš dainos neišmesi. Tačiau pagrindinis skirtumas yra migracijos tendencijose. Nes tiek Jungtinės Tautos, tiek Vilniaus universitetas prognozavo, kad ir toliau iš Lietuvos bus emigruojama, arba optimistiškiausiu atveju – emigracija bus nulinė. Tačiau per pastarąjį penkmetį viskas apsivertė aukštyn kojomis – matome, kad į Lietuvą atvyko 180 tūkst. gyventojų. Iš jų 37 tūkst. – Lietuvos piliečiai, tai labai teigiama žinia. Likusi dalis yra iš trečiųjų šalių – Ukrainos, Baltarusijos, Centrinės Azijos šalių, viso likusio pasaulio.

– Kokia būtų situacija, jeigu ne situacija Baltarusijoje ir Ukrainoje?

– Ji būtų kiek prastesnė, tačiau vis tiek ne tokia bloga, kaip optimistiškiausiu scenarijumi buvo prognozuojama. Kaip minėjau savo įraše – lietuvių migracijos balansas tapo teigiamas jau penkerius metus iš eilės. Praėjusiais metais beveik 10 tūkst. daugiau gyventojų grįžo į Lietuvą nei iš jos emigravo. Bendras skaičius per 5 metus – 37 tūkst., tai maždaug Marijampolės dydžio miestas. Buvome įpratę skaičiuoti, kiek miestų emigruoja – dabar galime sakyti, kad vienas grįžo.

Marijampolės dydžio miestas grįžo į Lietuvą. Aišku, per 15 metų buvo išvykę beveik 400 tūkst. gyventojų. Tai iš tiesų labai didelis skaičius. Grįžo tik santykinai nedidelė dalis, bet bent jau yra teigiama tendencija – žmonės grįžta ir kažkiek kompensuoja neigiamą prieaugio balansą.

LNK stop kadras

– Kokios pagrindinės priežastys, dėl ko lietuviai grįžta?

– Pagerėjusi ekonominė situacija. Darbo užmokesčio skirtumai nuo Vakarų Europos valstybių skaičiuojami nebe kartais, o tik skirtumais. Nedarbo lygis žemas, ekonomika auga sparčiausiai Baltijos regione, taip pat vienas sparčiausių augimų – ir Europos Sąjungoje. Žmonės mato atsiveriančias galimybes Lietuvoje. Taip pat daugelį kamuoja nostalgija.

Pats gyvenau Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje – ten dainos visose vakarėliuose lietuviškos, nostalgija visada yra. Tie žmonės, pamatę galimybes Lietuvoje, nusprendžia grįžti, tai labai džiugi naujiena. Jeigu ši tendencija tęsis, turime pakankamai didelį potencialą, nes turime labai didelę diasporą. Jei bent dalis jų grįš, galėsime turėti geresnius demografinius rodiklius, nei buvo prognozuojama prieš 5 metus.

– Lažinotės dėl šio dalyko. Kuo rėmėtės? Ar ekonomine intuicija, duomenų analize, ar tiesiog tikėjimu Lietuva, savo patirtimi?

– Trys dalykai lemia: intuicija, žinios ir sėkmė. Be jau mačiau, kad tendencijos vyksta – žmonės jau žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje ne tik galima gyventi, bet ir gerai gyventi. Tos tendencijos jau buvo beprasidedančios. Lažinausi du kartus: kartą, kad 2019 metais migracijos balansas bus teigiamas, ir kitą kartą, kad 2020 metais lietuvių piliečių balansas bus teigiamas. Abu kartus laimėjau lažybas, todėl buvau pakankamai įsitikinęs savo pasakymu.

– Tai gal pakalbėkime apie ateitį. Ar šios tendencijos tvarios? Ar yra grėsmių, dėl kurių situacija gali keistis?

– Yra grėsmių, ir, deja, daug tvarumo čia nėra. Viena vertus, turime labai prastą gimstamumą – Lietuvoje gimsta 1,2 vaiko vienai moteriai, kai turėtų būti 2,1, kad būtų išlaikytas stabilus gyventojų skaičius. Iš esmės esame demografinėje savižudybėje. Lietuvių, gimstančių Lietuvoje, skaičius ženkliai mažėja. Jei prieš 10 metų turėjome 30 tūkst. vaikų, dabar – 20 tūkst.

Tačiau Lietuva jau pasiekė tam tikrą ekonominį lygį, kuris leidžia pritraukti emigrantus iš įvairių pasaulio valstybių. Tai – ir iššūkis, ir galimybė: kaip padaryti, kad imigracija būtų tvari, kad žmonės integruotųsi, ir kad netaptume svetimi savo valstybėje, kaip kai kuriose kitose šalyse. Tai ir galimybė, ir iššūkis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai galima sakyti, kad Lietuva tampa svajonių šalimi emigrantams iš mažiau pasiturinčių šalių?

– Daliai valstybių – tikrai taip. Kaip Jungtinė Karalystė prieš 10 metų buvo lietuviams, taip dabar Lietuva yra kai kurių šalių – ypač Centrinės Azijos, Pietryčių Azijos – gyventojams.

– O iš kokių šalių daugiausia lietuvių sugrįžta?

– Praėjusiais metais tendencija numeris vienas buvo Jungtinė Karalystė. Pastaraisiais metais – 2022 metais buvo Ukraina, 2023 metais– Baltarusija, 2024 metais – vėl Jungtinė Karalystė. Tai rodo, kad pagrinde grįžta lietuviai. Britai, ko gero, nelabai emigruos į Lietuvą. Taip pat atsiranda naujų iniciatyvų iš Pietų Europos Sąjungos šalių – vis daugiau užsieniečių atvyksta į Lietuvą, dirba čia. Tai mums – nauja tendencija.

Italai, ispanai, portugalai pakankamai mielai atvyksta čia gyventi ir dirbti – jiems patinka kultūra, švara, tam tikra egzotika. Taip pat čia įsikūrę daug tarptautinių įmonių – „Vinted“ ir kitos plečiasi, samdo darbuotojus. Tikėtina, kad atvykstančių iš kitų ES šalių spektras didės. Tai – naujas iššūkis, ir galiu lažintis, kad turėsime teigiamą migracijos balansą į Lietuvą iš ES šalių (ne tik lietuvių) jau šiais ir kitais metais.