Miežiškių seniūnijos Bukaltiškių kaimo gyventojas Stasys Velykis siūlo Lietuvai unikalią galimybę išsigelbėti nuo energetinės priklausomybės, skelbia dienraštis "Sekundė".

Brangi elektra - afera

Kaimo išradėjas puoselėja idėją ne daugiau kaip už šimtą tūkstančių litų sukonstruoti ekologišką elektrinę ir vos kelis centus kainuojančia elektra aprūpinti ne tik visą Lietuvą, bet ir aplinkines valstybes.

Jei išradimas pasiteisins, iš naujosios šalies prezidentės kaip prizą jis ketina išsireikalauti riešutinį tortą.

Savo netradiciniais išradimais aplinkiniuose kaimuose garsėjantis S.Velykis neslepia įsitikinimo, kad kalbos apie milijardus kainuosiančią atominę elektrinę tėra afera, nuo jos dabar dūsta visa Lietuva.

Tai, kad už kilovatvalandę elektros vartotojams tenka mokėti po daugiau nei trisdešimt centų, S.Velykio įsitikinimu, taip pat neteisybė.

„Būtina tik šiek tiek galvą pasukti ir panaudoti turimus resursus, - tvirtina Bukaltiškių kaimo gyventojas. - Kažkodėl dabar įsigalėjo toks požiūris, kad viską, kas mūsiška, reikia išmėtyti ir džiaugtis atvežtiniais dalykais. Jei tik žmonės žinotų, kiek žalos jiems padaro toks savasties nevertinimas.“

Idėją parduotų

Bandydamas surasti išeitį iš keblios situacijos, save ir visus Lietuvos žmones apsaugoti nuo elektros brangimo, S.Velykis į pagalbą pasitelkė konstruktoriaus sugebėjimus. Jis sumanė sukonstruoti elektrinės pavyzdį, pagal kurį būtų galima statyti didelę jėgainę ir gaminti elektrą visai šaliai.

Svarbiausia, pasak S.Velykio, būtų tai, kad didžiulės elektrinės pastatymas kainuotų ne daugiau kaip 100 tūkstančių litų, o elektros kilovatvalandė - nuo 5 iki 10 centų. Tai, jo manymu, būtų puiki paspirtis vos alsuojančiam Lietuvos ūkiui.

Konstruktoriaus galvoje jau sukasi idėja, kaip tas elektrą gaminantis prietaisas turėtų atrodyti, tačiau visų subtilybių jis nenori atskleisti. Tik prasitaria, kad elektrai gaminti galima būtų panaudoti tekančio vandens energiją.

„Bijau, kad kas paskaitęs gali greičiau už mane sukonstruoti ir iš mano sumanymo daug pinigų užsidirbti, - baimės neslepia S.Velykis. - Autorius ir paleidėjas noriu būti aš pats. Taigi norėčiau savo dalies. Tegul su manimi „atsirokuoja“, o paskui valdžia tegul kiek nori, tiek ir užsidirba - kad ir milijonus.“

Savo sukonstruotą elektrinę S.Velykis norėtų užpatentuoti ir tik paskui idėją parduoti. Taip jam esą patarę išmintingi žmonės. Pasak bukaltiškiečio, išradimas kainuotų tik tiek, kiek iš tiesų vertas.

„Kad detalės atsipirktų“, - paaiškina entuziastas. Dabar, tikina S.Velykis, viskas priklausys nuo valdžios ir nuo žmonių.

„Jei kiekvienas bent po pusę lito paaukotų, darbus galima būtų pradėti kuo skubiau, - sunkumus įvardija konstruktorius. - Prašysiu klebono, kad per Mišias paskelbtų, pakviestų gyventojus mano mintis palaikyti.“

Reikia pagalbininko

Vienas įgyvendinti idėjos S.Velykis nesiima. Jis tikisi, kad tomis mintimis susidomės Energetikos ministerija.

„Išdrįsau paskambinti ir pasiūlyti savo idėją, gal kas susidomės“, - viliasi išradingas vyras. Išradėjas norėtų, kad atsirastų žmogus, galintis jam pagelbėti.

„Svarbiausia, kad mano pagalbininkas nedirbtų turtuoliams, o stengtųsi dėl paprastų žmonių ir nebūtų tinginys, - pagrindinę sąlygą iškelia konstruktorius. - Ir dar būtina, kad apie generatorius išmanytų. Naktį pažadintas turėtų pasakyti apie vieno ar kito generatoriaus galingumą.“

S.Velykis išduoda, kad apie tuos prietaisus supranta ir jis pats, tačiau įgudęs specialistas darbą atliktų daug greičiau.

„Kai tarkavimo mašiną konstravau, kol variklio galingumą suderinau, praėjo trys mėnesiai, o specialistas tą darbą būtų per vieną dieną padaręs“, - savo sumanymą turėti rimtą pagalbininką motyvuoja konstruktorius.

Bukaltiškiečiui labai svarbu, kad elektrinė būtų ekologiška. „Aplinką ji terštų, bet dešimt kartų mažiau, nei planuojama statyti atominė“, - žada išradėjas.

Pirktiniai nepatikimi

Kaip įrodymą, kad jo mintys statyti elektrinę nėra svaičiojimas, S.Velykis bet kam gali pateikti savo sukonstruotus prietaisus. Juos bukaltiškietis tikina darantis ne tik norėdamas pinigų sutaupyti, bet ir todėl, kad jo netenkina pirktinių prietaisų kokybė. Iki šiol S.Velykis negali atsidžiaugti obuolių tarkavimo mašina.

„Radau išmestą skalbyklės „Riga“ variklį, padariau medinę dėžutę ir dabar turiu puikiausią tarkavimo mašiną. Rudenį 240 litrų sulčių išsispaudžiau, - pasidžiaugia meistrauti mėgstantis vyras. - O su pirktine tikras vargas - kaukia nesavu balsu, o nuo menkiausio spūstelėjimo užsikemša.“

Gamtą saugoti linkusiam S.Velykiui svarbu ir tai, kad nereikėjo naudoti plastiko - daržovės dedamos į medinę dėžutę, paspaudžiamos mediniu kuoleliu.

Kitas jo darbas, runkelių tarkavimo mašina, pasak S.Velykio, turėtų sudominti ūkininkus. Iš turėtų detalių surinkta ir beveik nieko nekainavusi mašina esą runkelius tarkuoja nepalyginti geriau, nei brangiai kainuojantys pirktiniai prietaisai.

„Ji neužsikemša nuo kiekvieno kietesnio buroko, kaip „fabričnos“ mašinos, - pademonstruoja meistras. - Jei kas susidomėtų, mielu noru pagaminčiau. Didesnį ūkį turinčiam ūkininkui galima sukonstruoti gerokai didesnę ir našesnę elektrinę trintuvę. Veikia puikiai, o elektros naudoja tik kaip nedidelė lemputė.“

S.Velykis parodo ir paties pasigamintą šieno vartytuvą. Jis primena daugelio ūkininkų naudojamą „Dobilą“. Skirtumas tik tas, džiaugiasi meistras, kad parduotuvėje toks grėblys kainuoja apie 5 tūkstančius litų, o jis sukonstravo vos už porą šimtų.

„Sudėjau tai, ką radau ūkyje, kainavo tik spyruoklės, viena kita veržlė“, - paaiškina meistras.

Pakilti nepavyko

Vienas iš ankstesniųjų S.Velykio darbų dabar stovi uždarytas daržinėje. Savo rankomis surinktas traktoriukas - geriausias pagalbininkas prireikus nudirbti žemės ūkio darbus.

„Kolūkio laikais jo puikiai užteko, o kai žemę atsiėmėm, dideliems plotams jo per maža. Bet didesnio nebekonstruosiu“, - entuziazmo neberodo kaimo išradėjas.

Daržinėje pamirštas ir kitas S.Velykio išradimas, prie porą dešimtmečių aprašytas laikraščiuose ir sukėlęs daugybę kalbų. Kadaise pagal sudėtingus brėžinius konstruoto lėktuvo sparnai dabar daržinėje laukia geresnių laikų.

Nuo galimybės į namus pažvelgti iš paukščio skrydžio, kaip tikina S.Velykis, jį atgrasė ne gabumų stoka, o teisėsaugininkų gąsdinimai, kad neturintis licencijos skraidyti žmogus būtų griežtai baudžiamas.

„Jau buvau baigęs konstruoti, galėjau bandyti skristi, bet išgirdęs grasinimus nusispjoviau ir lėktuvą uždariau daržinėje“, - ranka į nebaigtą darbą numoja darbštus meistras.