– Pradėjai karjerą 12 metų ir būtent nuo dresūros – dresiravai šunis. Kaip atsirado ši sritis tavo gyvenime?
– Visą vaikystę labai mylėjau gyvūnus. Turėjome šunį, kai buvau visai mažytė, bet jis mirė, kai man buvo maždaug penkeri. Nuo tada liko vaikystės svajonė turėti šunį. Turėjau draugę kaimynę, kuri irgi labai mylėjo gyvūnus. Mes prižiūrėdavome visas kiemo kates – prie garažo pastatydavome dėžes, atnešdavome joms maisto. Tuo metu dar buvo forumai, kur būdavo sujungti kačių ir šunų mylėtojai. Viename jų pamačiau, kad yra jaunųjų vedlių klubas ir užsiėmimai, kuriuose vaikai gali dalyvauti šunų parodose. Ten vertinama ne veislė ar pats šuo, o tai, kaip vaikas dirba su šunimi, kaip jį pristato. Dalyvauti galima nuo septynerių metų. Šuns man niekas nenupirko, todėl būdama 12-os pradėjau lankyti treniruotes. Iš pradžių vaikščiojau su pavadėliu rankoje, be šuns. Vėliau trenerė pradėjo atsivesti savo šunis, ir pamažu jų atsirado daugiau. Tada jau pradėjau keliauti su šunimis po parodas Lietuvoje ir užsienyje.
– Ir tada ateina pilnametystė, atrodo, viskas aišku – gyvūnai, gal veterinarija ar kažkas panašaus... Bet tu pasirinkai tarptautinį verslą.
– Visą laiką žinojau, kad nenoriu, jog šunys taptų mano darbu. Norėjau, kad tai liktų hobis. Su šunimis paprasta – jei nori uždirbti daugiau, turi didinti kiekį. Bet tada mažėja laiko kiekvienam gyvūnui. O tai gyvos būtybės – joms reikia dėmesio. Supratau, kad kuo daugiau jų turėsiu, tuo mažiau kiekvienas gaus dėmesio, o tai tampa darbu 24 valandas per parą. Todėl norėjau, kad šunys liktų hobis, o darbas būtų nesusijęs su tuo.
– Studijavai tarptautinį verslą ir supratai, kad tas „tarptautinis“ tau patinka, bet verslas ir ofisas – nelabai?
– Man ir tarptautinis it verslas patinka. Bet supratau, kad baigusi universitetą galiu dirbti bet kur, bet neturiu konkrečių įgūdžių. Negaliu ateiti pas darbdavį ir pasakyti: „Aš moku tą ir tą.“ Tai buvo labiau bendras išsilavinimas. Apie aviaciją pradėjau galvoti dar universitete, atrodo, antrame kurse. Labai užsidegiau, net galvojau mesti universitetą ir iškart stoti į pilotų mokyklą. Bet bijojau, kad tai tik momentinis entuziazmas. Todėl nusprendžiau pabaigti studijas – turėti planą B. Jei noras neišnyks, tada eisiu į aviaciją. Taip ir atsitiko.
– Kaip atrodo stojimas į akademiją? Kiek laiko užtruko visas procesas?
– Stojant į privačią mokyklą nesvarbu, kaip baigei mokyklą – svarbu, kad turi atestatą. Egzaminus visi laiko vietoje. Kadangi studentai iš skirtingų šalių, jų rezultatai nėra lyginami. Užpildžiau anketą, parašiau motyvacinį laišką. Pakvietė į testus: pirmiausia psichologinis testas – apie 300 klausimų. Po to buvo matematikos testas, tada fizikos, logikos ir anglų kalbos. Po kiekvieno testo gaudavau atsakymą, ar praėjau. Tą pačią dieną pakvietė į pokalbius. Buvo trys pokalbiai: su personalo vadybininke, su psichologe ir su vadovybe. Psichologė vertino, ar suprantu, kur ateinu, ar esu pasiruošusi. O HR ir vadovybė žiūrėjo, ar esu tinkama kaip būsima darbuotoja – net kaip būsima kapitonė. Tai beveik kaip darbo pokalbis į kapitono poziciją, tik be patirties.
– Baigus akademiją, darbo pokalbio jau nebereikėjo?
– Reikėjo. Neturėjome garantijų. Studijų pabaigoje turėjome dar vieną pokalbį ir testus. Po kelių mėnesių gavome atsakymus, ar esame priimti.
– O kiek kainuoja?
– Kai aš mokiausi, kainavo 79 tūkst., dabar – šiek tiek daugiau. Čia kalbu apie „airBaltic“ akademiją, kur mokiausi, bet pasaulyje kainos svyruoja maždaug nuo 70 iki 100 tūkst. – nuo nulio iki licencijos. Tai tik bazinė kaina, nes dar gali prisidėti papildomų išlaidų.
– Iš karto kyla klausimas – iš kur gauti pinigų?
– Paskola. Dabar „airBaltic“ finansuoja didžiąją dalį.
– O kaip atrodo pats mokymosi procesas iš vidaus? Kiek teorijos, kiek praktikos?
– Čia ir yra skirtumas tarp privačių mokyklų ir universitetų. Universitetuose yra daug papildomų dalykų, o privačiose mokyklose – labai aiškus tikslas. Yra 13 egzaminų ir viskas orientuota tik į juos. Mes turėjome visą medžiagą – skaidres, testus, paaiškinimus, nuotraukas, video. Mokydavomės savarankiškai, o tada vykdavo užsiėmimai su instruktoriumi. Jie neaiškindavo visko nuo pradžių, o parodydavo, kas svarbiausia, kaip pritaikyti praktiką, atsakydavo į klausimus. Instruktorius buvo kaip pagalbininkas, o ne žmogus, kuris „sukramto“ medžiagą už tave. Todėl reikėjo daug mokytis savarankiškai. Aviacijoje yra vadinamasis „question bankas“. Tai ir mūsų meilė, ir neapykanta vienu metu. Vienam dalykui gali būti nuo 500 iki 2000–3000 klausimų. Grįžti namo – sprendi klausimus. Ir taip po kelis kartus. Tai užtrunka labai daug laiko, bet yra labai efektyvu. Vienas būdas – išmokti atsakymus mintinai, bet tai ne visada padės egzamine. Kitas – suprasti esmę, nes tas pats klausimas pateikiamas skirtingais būdais. Taip pradedi tikrai suprasti temą. Dar yra komentarai, kuriuos rašo patys studentai. Kartais oficialus paaiškinimas būna labai ilgas, o kažkas sukuria paprastą mnemoniką – ir viskas tampa aišku. Būdavo net juokingų pavyzdžių, visiškai nesusijusių su tema, bet labai lengvai įsimenamų. Tai „question bankas“ ir bendruomenė labai padeda mokytis.
– Po dvejų metų tapai pilote?
– Taip. Ta teorinė dalis su praktika trunka apie 18 mėnesių. Mokymasis išdėstytas etapais – šiek tiek teorijos, tada praktika, tada vėl teorija. Skraidyti vykome į Liepoją, su mažais keturviečiais „Diamond“ lėktuvais. Labai pasisekė – jie buvo modernūs, su ekranais. Pirmiausia turėjome apie 11 pamokų su instruktoriumi – mokėmės pagrindų: kilimo, tūpimo, posūkių, stabilaus skrydžio, ką daryti gedimo atveju. Po to – pirmasis solo skrydis. Prieš jį dar būna patikrinimas su instruktoriumi – vadinamieji „touch and go“: pakyli, apskrendi ratą, nusileidi ir iškart vėl kyli. Tai padeda išmokti tūpimus. Po 11 pamokų atrodo beprotiška – atrodo, kad reikia šimtų valandų. Bet tai labai svarbu, nes tada pajunti atsakomybę. Kai skrendi su instruktoriumi, žinai, kad jis padės. O kai esi vienas, supranti, kad tavo klaida gali kainuoti labai daug. Ir tada labai greitai užaugi.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Piloto darbas atrodo labai atsakingas. Ar prisimeni savo pirmuosius skrydžius su keleiviais?
– Pirmą savaitę dar skraidėme be keleivių. Pirmas skrydis su keleiviais buvo į Londoną. Žinau, kad buvo labai sunku suprasti radiją. Bet iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar skrendi su keleiviais, ar be jų. Yra ir tuščių skrydžių, kai reikia perkelti lėktuvą. Vis tiek viską darai maksimaliai gerai – pirmiausia dėl savęs, nes pats nori saugiai grįžti. Kai sėdi kabinoje, net nesuvoki, kiek yra keleivių. Bet kai atsisuki ir pamatai pilną lėktuvą, tada ateina tas suvokimas. Bet atsakomybė visada yra ta pati. Mes negalvojame kasdien apie gyvybę ar mirtį. Galvojame apie procedūras, laiką, orą, vėją, nusileidimą. Pavojai nėra kasdienės mintys. Tai yra labai saugi transporto priemonė.
– O koks vidinis jausmas skrydžio metu? Ar yra momentas, kuris kelia daugiausia emocijų?
– Gal labiausiai tūpimas. Kiekvieną kartą tai yra iššūkis – padaryti kuo geriau, kuo švelniau. Akademijoje per valandą galėdavome nusileisti apie 10 kartų, todėl galėdavai iškart taisyti klaidas. Dabar, jei kažką padarai ne taip, kitą kartą gali tekti laukti iki kito skrydžio. Kartais padarai ir galvoji – reikėjo šiek tiek kitaip stabdyti. Ypač įdomu, kai būna sudėtingesnis vėjas ar oro uostas – tada tas momentas tampa dar įdomesnis. Yra momentų, kai reikia didesnės koncentracijos, pavyzdžiui, kylant ar leidžiantis. Bet skrydžio metu atmosfera gana laisva. Mes kalbamės, galvojame apie savo dalykus, bet tuo pačiu klausomės radijo, stebime situaciją. Nereikia sėdėti kaip robotui ir žiūrėti į ekraną – tai tik vargintų. Svarbiausia – būti dėmesingam, girdėti ir matyti, kas vyksta.
– Iš stereotipų pusės – kaip žmonės reaguoja, kai pamato, kad tu pilotuoji lėktuvą? Nes visuomenėje vis dar yra nuomonė, kad moterys net vairuoti negali.
– Reakcijos labai įvairios. Tas stereotipas atėjo iš seniau, manau, dėl dviejų priežasčių. Pirma – aviacija anksčiau daugiausia buvo karinė, o kariuomenėje dominavo vyrai. Todėl ir aviacijoje jų daugiau. Antra – anksčiau lėktuvams valdyti reikėjo fizinės jėgos. Valdymo mechanizmai tiesiogiai judino sparnus ir kitus paviršius. Dabar viskas vyksta per sistemas – pilotas perduoda signalą, kompiuteris jį apdoroja ir siunčia į valdymo mechanizmus. Todėl fizinės jėgos nebereikia. Kalbant apie asmenines savybes, viskas priklauso nuo žmogaus. Yra puikių vyrų pilotų ir puikių moterų pilotų. Tai tikrai nepriklauso nuo lyties. Stereotipų vis dar yra. Kartais pažįstami juokauja: „Mes skrisime tik su tavimi.“ Man pačiai nėra buvę, kad kas nors atsisakytų skristi, bet kolegos yra pasakoję – keleivis sako: „Aš su moterimi neskraidysiu.“ Atsakymas paprastas: „Durys ten.“ Iš kompanijos pusės viskas aišku – jei žmogus turi licenciją, yra kvalifikuotas ir dirba, vadinasi, yra savo vietoje. Dėl vieno keleivio stereotipų skrydis nebus atšauktas. Jei nepatinka – visada galima išlipti. Bet realiai tokie žmonės neišlipa, nes jau turi bilietą. Po truputį požiūris keičiasi – vis daugiau merginų stoja į akademijas.
– Koks stereotipas tau pačiai labiausiai erzina? Ar tenka kažką įrodinėti, nes esi jauna pilotė moteris?
– Nelabai stengiuosi kažkam kažką įrodinėti. Jei žmogui reikia įrodinėti, kad esu verta tik dėl to, kad esu moteris ar jauna, tai jo nuomonė man nėra svarbi.
– Ar yra koks nors nerašytas dalykas, kad keleiviai nemato pilotų?
– Ne, tokios taisyklės nėra. Skrydžio metu labai griežtai saugoma, kad keleiviai nepatektų į kabiną – dėl saugumo. Ant žemės viskas paprasčiau – galima paprašyti užeiti į kabiną. Vaikai dažnai ateina, labai džiaugiasi. Dažniausiai durys būna pravertos arba uždarytos, o prie įėjimo stovi stiuardesė, todėl pilotų nesimato. Bet jei durys atidarytos ir yra laiko – galima užeiti, pasisveikinti. Visi yra laukiami, jei nėra skubėjimo ar kitų darbų.
– Kokios situacijos skrydžio metu yra intensyviausios? Pavyzdžiui, turbulencija daugeliui atrodo kaip kažkas labai pavojingo.
– Turbulencija yra kaip važiuoti į kaimą duobėtu keliu – oro duobės, kurios šiek tiek supurto lėktuvą. Lėktuvų sparnai nėra visiškai „standūs“ – jie šiek tiek juda, kad sugertų tuos svyravimus. Europoje retai pasitaiko labai stipri turbulencija. Dažniausiai tiesiog įjungiame diržų ženklą, kad keleiviai prisisegtų. Jei turbulencija stipresnė, stiuardesės sutvirtina daiktus salone. Suprantu, kodėl žmonėms baisu – daug kas nežino, kas vyksta. Kai nežinai, atrodo pavojingiau.
– O kokia yra tamsioji piloto darbo pusė?
– Pirmiausia – labai nestabilus grafikas. Šiandien atsikėliau trečią ryto, rytoj grįšiu po pirmos nakties. Reikia pačiam planuoti poilsį. Turi žinoti, kada išsimiegosi. Miegas, slėgio pokyčiai, sausas oras – visa tai ilgainiui veikia sveikatą. Kitas dalykas – mes dažnai nebūname namuose. Praleidžiame šventes, negalime planuoti įprastų dalykų, pavyzdžiui, penktadienio filmo. Komandiruotės skamba smagiai, bet jei jų daug – tai vargina. Kartais turime laisvų dienų ir galime kažką pamatyti, o kartais tik dirbame ir neturime nei laiko, nei jėgų.
Naujausi komentarai