Šiemet suėjo lygiai 750 metų nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo nužudymo. Ar šis įvykis apvertė aukštyn kojomis tolesnę Lietuvos istoriją? O ir ką apie jį žinome? "Mindaugo valdymas – diplomatinių ryšių plėtojimo laikotarpis. Būtent dėl šios priežasties mes, istorikai, apie Mindaugo valdymą žinome gerokai daugiau nei apie kitus valdovus – ypač iki Mindaugo", – "Vilniaus dienai" teigė istorikas Tomas Baranauskas.

– Lietuvis didžiosios kunigaikštystės (LDK) kunigaikštį ir karalių Mindaugą Lietuvoje jau įprasta vadinti Lietuvos valstybės kūrėju. 1263 m. LDK valdovas buvo nužudytas. Kokią reikšmę Mindaugo nužudymas turi? Ar pakeitė (ir kaip) šis įvykis LDK istorijos raidą?

– Kalbant apie Mindaugo nužudymą, artimoje perspektyvoje šis įvykis sukėlė politinę krizę LDK. Po Mindaugo žmogžudystės buvo dar keli nužudymai. Nužudytas pats Mindaugo žmogžudystės organizatorius Treniota, paskui Mindaugo sūnus Vaišelgas. Reikėjo laiko, kol viskas grįžo į senas vėžes.

Manyčiau, svarbu tai, jog laikotarpis po Mindaugo žmogžudystės buvo labai reikšmingas dėl to, kad būtent tuo metu vyko didysis prūsų sukilimas, tačiau Lietuva šiuo atveju dėl vidaus suirutės negalėjo paremti prūsų. Faktiškai buvo prarasta proga išstumti vokiečių ordiną iš nemažos dalies ordino kontroliuotos teritorijos.

– Kalbant apie XIII a., ką mes iš tiesų žinome apie to meto įvykius? Ar turime patikimų šaltinių, iš kurių galėtume daryti prielaidas apie nužudymo motyvus, organizatorius ir kitus svarbius to meto veikėjus? Galbūt istorikai tik interpretuoja įvykius?

– Šaltiniai gana aiškiai viską pasako, kitaip sakant, juose įvardijami organizatoriai, taip pat iš šaltinių galima spręsti ir apie nužudymo motyvus.

Gan tiksliai žinoma, kad nužudant Mindaugą dalyvavo (žinoma, sunku pasakyti, ar savo rankomis žudė) Daumantas, kurį Mindaugas įžeidė, nes atėmė iš jo žmoną. O už Daumanto nugaros stovėjo kiek įtakingesnė ir galingesnė figūra, kuri rėmė Daumantą ir jį skatino. Tai buvo Treniota.

Deja, tikrieji Treniotos tikslai buvo visai kitokie, nei išėjo po žmogžudystės. Treniota pats skatino Mindaugą remti sukilimus prieš vokiečių ordiną, juose dalyvauti, o Mindaugas šiuo atveju buvo pasyvesnis ir ne visuomet pritarė Treniotos veiksmams. Tad Treniota sugalvojo gan brutaliu būdu išspręsti problemą. Tačiau problemos neišsprendė, o ją tik padidino ir galiausiai pats buvo nužudytas.

– Mindaugo epocha ir jos reikšmė Lietuvos istorijai. Kokia ji?

– Dažnai įsivaizduojama, kad Mindaugas Lietuvos valstybę ir sukūrė. Aš manau, kad iki Mindaugo Lietuvos valstybė egzistavo, o Mindaugas ją valdė po tam tikro krizinio laikotarpio atkurdamas valdžią. Neabejotinai Mindaugo nuopelnu galime vadinti tai, kad jis sugebėjo užmegzti diplomatinius santykius ne tik su Volynės kunigaikštyste, tačiau ir su vokiečių ordinu bei popiežiumi.

Taigi, Mindaugo valdymas – diplomatinių ryšių plėtojimo laikotarpis. Būtent dėl šios priežasties mes, istorikai, apie Mindaugo valdymą žinome gerokai daugiau nei apie kitus valdovus – ypač iki Mindaugo. Juk visi pagrindiniai šaltiniai yra tie, kurie buvo užrašyti užsienyje, o užsienyje Mindaugas buvo žinomas gerokai labiau būtent dėl tų išplėtotų LDK ir kitų kraštų santykių.
– Tad galima sakyti, kad LDK istorijos puslapis nuo Mindaugo maždaug iki didžiojo kunigaikščio Gedimino, taip pat garsėjusio diplomatiniais įgūdžiais, valdymo yra blankus, nes tuomečiai Lietuvos valdovai stokojo ryšių su užsieniu.

– Iš dalies taip. Gediminas dėjo nemažai diplomatinių pastangų. Tik nesakyčiau, kad tarpas tarp Mindaugo ir Gedimino yra visai tuščias. Šiuo laikotarpiu neabejotinai buvo du iškilūs asmenys – tai didieji kunigaikščiai Traidenis ir Vytenis. Tarp jų buvo trumpiau valdžiusių valdovų, bet iš tiesų mažoka šaltinių apie juos, ypač apie Traidenį.

Galbūt dėl to, kad tuo metu buvo mažiau diplomatijos, daugiau karinių veiksmų. Tačiau nesakyčiau, kad Traidenis nepalaikė diplomatinių santykių, kaip valdovai iki Mindaugo. Jis tęsė Mindaugo tradiciją, palaikė tiek diplomatinius santykius, tiek kariavo. Nebuvo daroma arba viena, arba kita.

– Grįžtant į mūsų laikus, Lietuvos viešojoje erdvėje neseniai buvo keliamas klausimas – ar Baltarusija vieną dieną nepareikalaus iš Lietuvos grąžinti Vilniaus, nes mūsų ir baltarusių istorijos supratimas gan skiriasi, ypač kalbant apie LDK. Kaimynai sako, kad LDK istorija – jų istorija, Lietuva, žinoma, sako, kad LDK – Lietuvos. Kaip jūs vertinate tokius, pavadinkime, istorinius, politinius bei tapatybinius ginčus?

– Na, kaimynėje Baltarusijoje nuo pat SSRS griūties išvakarių plito kalbos, esą lietuviai – tai vos ne baltarusiai, kad LDK – senovinis Baltarusijos pavadinimas. Kitaip sakant, vyravo tendencija tapatinti LDK su dabartine Baltarusija.

Visos šios teorijos turi gana skirtingų ir įvairių atmainų. Dalis jų nukrypsta į gan civilizuotas Baltarusijos tapatybės paieškas, nors kartu yra daug agresyvių teorijų, teigiančių, jog Vilnius – senoji Baltarusijos sostinė. Šiuo atveju sakoma, kad Stalinas neteisėtai grąžino Lietuvai Vilnių, kaip istorinę Baltarusijos sostinę, o Lietuva – tai viso labo Žemaitija.

Iš panašių teorijų gali kilti įvairių teritorinių pretenzijų. Jų būta Baltarusijoje iki Aliaksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią.

LDK didysis kunigaikštis ir karalius Mindaugas

– Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m. Nuo 1236 iki 1253 m. jis buvo LDK didžiuoju kunigaikščiu, o nuo 1253 iki 1263 m. – karaliumi.

– Lietuvoje Mindaugo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

– Dažnai Mindaugas vadinamas Lietuvos valstybės įkūrėju, tačiau daugelis istorikų profesionalų su šia hipoteze nesutinka. Pasak jų, tokia idėja prieštarauja daugeliui istorinių šaltinių. Jie teigia, kad Lietuvos valstybė gyvavo jau nuo 1200 m. ar net IX–XII a.

– Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmąsyk paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių Lietuvos žemės kunigaikščių, kurie sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

– Tiesa, nežinoma, kaip Mindaugas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors teigiama, kad tai galėjo nutikti 1236 m.

– 1251 m. Mindaugas gavo popiežiaus Inocento IV palaiminimą krikštui.

– Vainikuoti karaliumi Mindaugą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6 d. arba birželio 29 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo vainikuoti.

– 1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė suokalbininkai. Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Treniota, kaip sako istorikai, vienas iš sąmokslo organizatorių.