Lietuvos senjorai tikina, kad jie siekia integruotis į visuomenę ir būti jai naudingi, tačiau garbaus amžiaus žmonės skundžiasi, kad jiems trūksta bendravimo. Dėl šios priežasties kuriasi įvairios senjorų organizacijos, jie lanko paskaitas universitete, susitinka bibliotekose, renka tautosaką ar mokosi tapyti.

Patiria bendravimo trūkumą

Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto rektorė dr. Zita Žebrauskienė tvirtina, kad senjorai nori surasti bendraminčių, jie siekia daugiau bendrauti.  Anot moters, daugelis, kurie renkasi studijuoti Trečiojo amžiaus universitete, nori ne tik šviestis, bet ir gyventi aktyvų gyvenimą.

Universitete garbaus amžiaus žmonės gali įgyti žinių apie mitybą, namų tvarkymo naujoves, politologiją, istoriją. Senjorai lanko turizmo, psichologijos, medicinos paskaitas, renkasi rankdarbių užsiėmimus.

„Yra tokių klausytojų, kurie nuo ryto iki vakaro [klauso paskaitų]. Viename fakultete pasibaigia užsiėmimai, jie eina į kitą paskaitą. Jų visur pilna. [Senjorai] sako: mes išėjome į pensiją, mes iš chalatų neišlendame. O dabar jūs matytumėt juos: atjaunėję, tos moterys gražios, pasitempusios, jos ir atlaidus apvažiuoja, ir įvairius objektus aplanko. Viena grupė buvo Londone, kita Izraelyje. Tikrai jie yra labai motyvuoti, pozityvūs, nėra stenančių ar dejuojančių.  Iš tiesų jie nori integruotis į visuomenę ir būti reikalingi“, – tvirtina rektorė.

Kauno „Senjorų iniciatyvų centro“ pirmininkė Edita Šatienė pasakoja, kad jų centras labiausiai orientuojasi į kompiuterinį raštingumą, nes technologijos vystosi daug sparčiau, negu senjorai gali savarankiškai išmokti jomis naudotis.  Be to, į centrą garbaus amžiaus žmonės susirenka ir pasportuoti.

„Pastaruosius du metus bandėme akcentuoti fizinį aktyvumą – kaip alternatyvą vaistams ir įvairioms gyvenimo negalioms, kurias galima patvarkyti su sportu, mankšta ir aktyviu gyvenimo būdu. Skatiname šiaurietišką vaikščiojimą. Turėjome seminarus ir pamokas, kur mums aiškino techniką. Žmonės tiesiog buriasi į grupeles, randa patalpas, kur galima mankštintis, su sporto klubais daromos sutartys“, – LRT.lt pasakojo E. Šatienė.

Ji teigia, kad į centrą senjorus taip pat atveda bendravimo trūkumas.

„Iš tikrųjų bendravimo badas yra. Statistiškai šitame amžiuje jau yra daug moterų našlių. Ir tais pirmaisiais našlystės metais žmonėms staiga atsiranda tuštuma, kurią bando užpildyti tokiomis veiklomis“, – pasakoja E. Šatienė.

Senjorai labai nori veiklos

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Grasilda Makaravičienė sako, kad asociacijos senjorai aplanko vienišus garbaus amžiaus žmones.

„Mes labai skatiname ir mūsų tikslas yra, kad žmonės negyventų vieni tarp keturių sienų, kad jie bendrautų. Dedame visas pastangas, kad jie turėtų užimtumo ir nebūtų namuose vieni. Lankome tuos žmones, kurie jau nevaikšto. Stengiamės, kad žmonėms nebūtų nuobodu ir jų nekamuotų depresija“, – tikina G. Makaravičienė.

Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė sako, kad pagyvenę žmonės labai nori veiklos. Anot moters, pavyzdžiui, Molėtuose, vyresnio amžiaus žmonėms nėra daug vietų, kur jie galėtų išeiti ir pabendrauti, todėl daugelis jų renkasi bibliotekoje.

„Senjorai mūsų bibliotekoje užsiima pačia įvairiausia veikla, pradedant nuo savanorystės, kai jie padeda mums rengiant renginius. Prie bibliotekos yra įsikūręs senjorų klubas, kuris užsiima įvairia veikla: [senjorai] gamino lėles, mokėsi tapyti. Jie mums padeda rinkti smulkiąją tautosaką: važiuoja į ekspedicijas, suneša tai, ką turi patys. Senjorai labai nori visko: ir keliauti, ir pabūti kartu, ir kurti, pasilinksminti“, – kalba V. Raišienė.

Keliauti į užsienį neužtenka pinigų

Darosi įprasta išvysti pagyvenusio amžiaus turistus smalsiai besidairančius Vilniaus centre ar Lietuvos pajūryje. Tačiau daugelis Lietuvos senjorų tvirtina neturintys lėšų iškeliauti atostogų į užsienio valstybes.

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė G. Makaravičienė pasakoja, kad šiuo metu senjorai daugiausia renkasi poilsį soduose, sodybose, namuose, pas artimus žmones.

„Keliauja labai nedaug senjorų, nes visa tai kainuoja, o apie 60 procentų mūsų senjorų gyvena žemiau skurdo ribos. Kadangi pakilo šildymo ir paslaugų kainos, tai jie yra įsiskolinę ir per vasarą taupydami nori atsiskaityti už paslaugas. Labai sunku tiems žmonėms, kurie gauna vieną socialinę pensiją. Žinoma, yra įvairių senjorų, yra tokių, kurie gauna ir dvi, ir tris pensijas, tai jiems lengviau gyventi. Bet tokių pensininkų yra labai mažas skaičius“, – tikina G. Makaravičienė.

Moteris teigia, kad Lietuvos senjorai negali lygintis nei su Vokietijos, nei su kitų Europos šalių pensininkais, kadangi jų pensijos yra žymiai didesnės.

„Ir jų požiūris į šeimą ir į vaikus yra kitoks. O kadangi pas mus yra labai didelė bedarbystė, tai reikia dar išlaikyti ne tik save, bet dar ir nedirbančius vaikus ir vaikaičius“, – priduria Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė.

LRT.lt kalbinta ponia Genovaitė pasakoja, kad jei kur nors keliauja, tai tik Lietuvoje aplanko giminaičius, nuvažiuoja į sodą.

„Šiaip nekeliauju. Vienas dalykas, mes neturime tiek sukaupę pinigų. Antras dalykas, jei jų turime, tai jau laikome juodai dienai. Nors šiaip negaliu skųstis, man visko užtenka: ir stogą virš galvos turiu, ir maisto užtenka“, – sako garbaus amžiaus moteris.