Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pranešime vadovė Rasa Dičpetrienė rašo, kad ją asmeniškai jaudina situacija, kai Norvegijoje gyvenančios šeimos praranda savo vaikus. „Pati būdama mama galiu įsivaizduoti, ką reiškia netekti savo vaiko, tačiau siūlau į šią problemą pažvelgti ne vieno konkretaus atvejo kontekste, o įvertinti platesnėje perspektyvoje.“

Norvegijoje vaiko teisių apsaugos įstatymas įsigaliojo jau 1953-aisiais ir nuo to laiko šios šalies valdžia skyrė daug darbo, lėšų bei atsakomybės tam, kad užtikrintų realų šio įstatymo veikimą. Taigi, Norvegijoje, besilaikydamos griežto vaiko teisių apsaugos įstatymo, numatančio realius įspėjimus ir bausmes už fizinį ar psichologinį vaiko bei jo asmenybės žalojimą, užaugo jau trys kartos.

Organizacija „Gelbėkit vaikus" domėjosi lietuvių vaikų situacija Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Norvegijos valdžia, bene labiausiai nei bet kuri kita, yra suinteresuota, kad vaikai augtų savo šeimose. Pirmiausia, dėl pačių vaikų gerovės, o taip pat dėl to, kad vienos socialinės problemos gimdo kitas socialines problemas, o tai visapusiškai silpnina šalį.

Svarbu žinoti tai, kad Norvegijoje neegzistuoja kūdikių namai ir visi mažamečiai, laikinai netekę tėvų globos, iš karto yra paskiriami į specialiai paruoštas globėjų norvegų šeimas, kuriose vaikai gyvena tol, kol tampa saugu jį grąžinti biologiniams tėvams arba tol, kol, netekus biologinių tėvų, vaikams surandami ilgalaikiai globėjai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Norvegijoje, laikinai perkėlus vaiką į globėjų šeimą, psichologai ir socialiniai darbuotojai dirba su biologine vaiko šeima tam, jog kuo greičiau būtų saugu į ją sugrįžti vaikui.

Visais atvejais bendraujama ir su tėvais, ir su vaiku. Šiuo metu Norvegijoje į socialinės rizikos grupę įtraukta apie 50 000 vaikų,  o netekusių tėvų globos yra apie 9000. Ši informacija yra svarbi dėl to, kad Lietuvoje neretai manipuliuojama argumentu, jog „skandinavams reikia lietuvių vaikų", jog „yra skandinavų šeimos, laukiančios, kada greičiau galės „gauti" vaiką".  Prieš manipuliuojant bet kokiomis skambiomis frazėmis, organizacija „Gelbėkit vaikus" skatina pasidomėti, kodėl tėvų globos laikinai netekę vaikai patenka į kitas šeimas, įvertinti tam tikrus šalies socialinės politikos aspektus.

Taip pat nuoširdžiai skatiname visus lietuvius emigrantus, prieš pasirenkant emigracijos šalį, pasidomėti tos šalies įstatymų baze, su ja susipažinti, įsivertinti, ar tikrai sugebės ir norės jų laikytis. Bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis Norvegijos organizacijomis ir jų veiklą traktuojame kaip pavyzdį savo veiklai. Žinome, kad problemų dėl vaikų Norvegijoje iškyla tik tada, kai nusižengiama šalies įstatymams, ginantiems bet kurį vaiką, gyvenantį Norvegijoje: vaikas viešai mušamas, „pametamas" renginio metu, tėvai vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje ir pan. Lietuvoje tokios situacijos galbūt yra laikytinos normaliomis, tačiau Norvegijoje taip nėra, ten visais atvejais ginami ir saugomi vaiko interesai, stengiamasi užkirsti kelią jo psichologiniam ir fiziniam traumavimui. „Paauklėjamasis" pliaukštelėjimas savo vaikui per užpakalį Skandinavijos šalyse jau laikomas psichologiniu ir fiziniu vaiko traumavimu. Patinka tai ar ne, tačiau, gyvenant Norvegijoje, šalyje, kurioje jau kelios piliečių kartos užaugo be minėto pliaukštelėjimo,  šis veiksmas yra laikomas nusikaltimu.

Pranešime primenama, kad 2013 m. pavasarį  UNICEF paskelbtoje „Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje" (vėliausias prieinamas tokios rūšies tyrimas) matyti, kad Skandinavijos šalys vaiko gerovės prasme yra sąrašo viršuje. Materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio ir rizikos, būsto ir aplinkos aspektais vaikų situaciją nagrinėjančiame tyrime Lietuva, deja, jau keletą metų iš eilės lieka paskutinėse pozicijose. Taigi, kiekvienas patys sau atsakykime į klausimą: ar šalyje, besivadovaujančioje iš esmės ydingais vaiko teisių apsaugos įstatymais, galėtų augti vieni iš laimingiausių vaikų pasaulyje?

„Apibendrinama organizacijos „Gelbėkit vaikus" poziciją, noriu pasakyti, jog į atskirų šeimų konkrečius atvejus mums tikrai neužtenka rankų ir jėgų pasigilinti vien dėl to, kad labai rūpinamės ir daug dirbame dėl Lietuvoje likusių vargstančių vaikų, tačiau organizacija „Gelbėkit vaikus" yra už Lietuvos vaikus, už nemušamus ir psichologiškai netraumuojamus, už mylinčiose tėvų ar globėjų šeimose augančius Lietuvos vaikus. UŽ LAIMINGUS VAIKUS, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie gyventų“ – tvirtina R. Dičpetrienė.