Sekmadienį popiet automobiliu iš Ukrainos miesto Charkovo į Vilnių buvo parvežti per išpuolį Pakistane žuvusio alpinisto Ernesto Markšaičio palaikai. Kartu grįžo ir ekspedicijoje dalyvavęs iš Kauno kilęs alpinistas Saulius Damulevičius.

Liko gyvas dėl aplinkybių

"Esu sukrėstas šio įvykio. Per mano daugiau nei dešimties metų karjerą kalnuose tai pirmas toks įvykis, kurį teko stebėti iš taip arti. Tai beprecedentis įvykis, nesusijęs su tomis rizikomis, prie kurių pripratę alpinistai. Nukentėjo alpinistai, likę bazinėje stovykloje, kuri laikoma saugumo oaze kalnuose, kur grįžtama pailsėti, pasirengti tolesniems kopimams, stebėti maršruto, ar ten nevyksta kokių nors nelaimių", – vakar popiet surengtoje spaudos konferencijoje sakė ilgos kelionės namo išvargintas Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas S.Damulevičius.

Jis pasakojo, kad tik dėl aplinkybių – gero oro – dalis alpinistų buvo išėję į viršų, kopė į kitą stovyklą.

"Buvome aukštai ant sienos, nepasiekiami teroristams. Jei ši baudžiamoji teroristinė akcija būtų įvykusi porą dienų anksčiau, aukų skaičius galėjo būti kur kas didesnis. Tarp jų galėjau būti ir aš", – pasakojo ekspedicijoje į vieną sudėtingiausių pasaulio viršukalnių – Nanga Parbatą – dalyvavęs S.Damulevičius.

Jautė, kad Ernesto nebėra

Su E.Markšaičiu jis teigė matęsis dvi dienos prieš išpuolį, o paskutinį kartą jo balsą girdėjo išpuolio išvakarėse apie devintą valandą vakaro.

"Jis klausė, kaip visi jaučiasi. Papasakojo, kad į bazę, deja, nusileido susirgus slovakų alpinistui. Klausė, kaip jaučiamės mes, kaip aš, nes jaučiausi nekaip dėl to, kad labai greit pakilome į 6 km aukštį. Sakė, kad valgo vakarienę, o kitas susisiekimas – 9 val. ryte, jeigu niekas nesikeis", – prisiminimais dalijosi S.Damulevičius. Deja, sutartu laiku su E.Markšaičiu susisiekti nebepavyko.

Apie nelaimę S.Damulevičius sužinojo ankstyvą birželio 23-iosios rytą. Kaip pats pasakojo, toje stovykloje buvo gal bent aštuonios alpinistų palapinės, išgirdo pokalbius apie terorizmą. Iš pakistaniečių alpinistų grupės sužinojo, kad bazinėje stovykloje buvo išžudyti užsieniečiai. Tai pranešė iš ten sugebėjęs pabėgti pakistaniečių ekspedicijos virėjas. Visi buvo įspėti, iki atskris koviniai sraigtasparniai, į bazinę stovyklą nesileisti.

S.Damulevičius teigė nors dar tiksliai nežinojęs, bet jautęs, kad E.Markšaitis taip pat tapo talibų auka. Pasiekus bazinę stovyklą jam teko atpažinti kolegos kūną.

Jokių ženklų nematė

Paklaustas, ar tiki ženklais, S.Damulevičius papasakojo, kad tą kartą kopti jis išėjo sirgdamas. E.Markšaitis taip pat negalavo. Ir kaip sakė S.Damulevičius, tąkart į jokius ženklus jis nereagavo, esą galbūt jam reikėjo likti stovykloje.

S.Damulevičius taip pat pabrėžė, kad su alpinistinėmis rizikomis šis įvykis niekaip nesusijęs. O ir gyventojai esą buvo taikūs bei geranoriški.

"Ženklų iš vietos gyventojų apie galimą pavojų taip pat nebuvo. Mums nebuvo grasinama, nebuvo perspėjimų, jokių ritualų, kol mes ten buvome. Taip pat ir iš mūsų pusės, galiu atsakyti už visus alpinistus: mes neprovokavome vietos gyventojų, neįžeidinėjome jų, priėmėme juos kaip savus, kvietėme bendrauti, domėjomės jų kultūra, – pasakojo alpinistas ir pridūrė: – Norėčiau paminėti, kad Ernestas, jau antrą kartą viešėjęs Pakistane, pakvietė mane į šią ekspediciją ir sakė, kad tai labai įdomus kraštas. Jis pats mokėsi vietos urdų kalbos, jo palapinėje radome mokyklinukams skirtų uždavinynų, istorijos knygučių."

Terorizmą S.Damulevičius pavadino dariniu, kuris neturi sienų. "Bet tai mano aistros ir gyvenimo būdo neatims", – tvirtino jis.

Kad ir kaip skaudžiai baigėsi ši ekspedicija, S.Damulevičius teigė, jog šis įvykis jo požiūrio į Pakistaną kaip į pačią šalį nekeičia. "Kalbu apie paprastus žmones. Jie labai svetingi, priima užsieniečius", – sakė alpinistas.

Sulaukė palaikymo

Paklaustas, ar Lietuvos valdžia padarė viską, kad E.Markšaičio palaikai būtų kuo anksčiau pargabenti į Lietuvą, S.Damulevičius atsakė: "Pakistaniečiai stengėsi padėti. Jie suorganizavo specialų reisą, nors turėjo gauti skridimo koridoriaus per 14 šalių vizas savo personalui. Deja, nuskraidino tik ukrainiečius. Charkove lėktuvas sugedo. Teko grįžti antžeminiu transportu. Labai jau norėjosi greičiau į tą Lietuvą grįžti. Buvo ir apmaudu, ir liūdna, kad kelionė nusitęsė, jaudinausi ir dėl Ernesto kūno. Bet pagaliau esame čia."

Jis pats teigė sulaukęs daug palaikymo iš mūsiškių diplomatų užsienyje. Nors jo kolega alpinistas Algimantas Kuras teigė, kad jei aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai būtų sureagavę iškart po to, kai sugedo Pakistano lėktuvas, E.Markšaičio palaikai namus būtų pasiekę anksčiau. Tačiau S.Damulevičius negailėjo gerų žodžių Užsienio reikalų ministerijai.

Sekmadienį E.Markšaičio kūnas jau buvo pašarvotas. Šeimos prašymu laidotuvėse dalyvaus tik artimieji. Žuvęs alpinistas bus palaidotas šiandien Vilniaus Karveliškių kapinėse.