Kreivi papročiai

Pakelių “kapinės” – nauja iškrypusi lietuviška tradicija

Lietuvos pakelėse vis dažniau išvystame autoavarij vietas, kur žuvo žmonės, papuoštas gėlėmis, vainikais ar net kryžiais. Pasak etnologų, tai nauja, prieš kelis dešimtmečius susiformavusi lietuviška tradicija, neturinti analogų visame pasaulyje. Šis reiškinys sukėlė nemažai diskusijų tarp etnologų, religijotyrininkų, bet iki šiol neištirta, kaip ir kodėl atsirado toks paprotys. Pastebima, jog šios tradicijos pasekėjų kasmet vis daugėja. Tačiau dauguma specialistų mano, jog naujoji lietuvių tradicija atspindi iškrypusį požiūrį į žmogų bei mirtį.

Dvigubas laidojimas

Anot etnologų, labai sunku nustatyti, kada tiksliai lietuviai pradėjo puošti pakelėse žuvusių žmonių vietas. Manoma, jog toks reiškinys pasirodė apie XX amžiaus pabaigą, kai padaugėjo magistralių, automobilių. “Problema atsirado tada, kai padaugėjo greitkelių, mašinų. Logiškai mąstant, pagausėjo ir žuvusiųjų. Iki tol mirusieji žmonės buvo laidojami tik kapinėse, bet, gausėjant autoavarijų, prasidėjo tarsi dvigubas laidojimas: ne vien kapavietėse, bet ir įvykio vietoje stengiamasi uždegti žvakutę, padėti gėlių ar net kryžių pastatyti”, - pasakojo Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė. Anot etnologės, žmogus sunkiai susitaiko su tragiška ir staigia artimojo žūtimi, todėl stengiasi vietą, kurioje įvyko nelaimė, įamžinti, įprasminti. Žuvusiojo vietos puošimas galėjo atsirasti dėl poreikio pažymėti, įamžinti teritoriją, kur nelaimėlis praleido paskutines savo gyvenimo minutes. Antra vertus, tokiam papročiui trūksta logikos – kam priminti ir puošti tą vietą, kur žmogui atsitiko nelaimė? Taip pat nesuvokiama, kodėl prisimenamos tik autoįvykių vietos? Jei žmogus, tarkim, pasikaria ar miršta ligoninėje, vadinasi ir šias vietas reikia papuošti, įamžinti, nes čia velionis praleido paskutines savo gyvenimo minutes? Pasak etnologų, yra dar daug kitų naujojo papročio aspektų, kuriuos labai sunku įvertinti kaip teigiamus ar neigiamus.

Nėra nusižengimas

Nors pakelėse marguojantys krepšeliai, gėlės ar stūksantys kryžiai gali blaškyti vairuotojų dėmesį, toks reiškinys, pasak Eismo priežiūros skyriaus inspektoriaus Jurijaus Ševeliovo, negali būti laikomas pažeidimu. ”Mano nuomone, pažymėtos žuvusiųjų vietos netrukdo ir nekelia didelių problemų”, - teigė inspektorius. Anot pašnekovo, policija neturi pagrindo bausti už “puošiamas” pakeles: “Tai - ne pažeidimas, o tik lietuviška tradicija”. Tačiau J.Ševeliovas pripažino, jog paženklintos žūties vietos gali neigiamai veikti žmogaus psichiką: “Šia prasme elgiamasi kiek neetiškai – vairuotojui gali pasidaryti baugu važiuoti”.

Religijai neprieštarauja

Religijos atstovai taip pat pripažįsta, jog šis nesenas socialinis reiškinys - gana “slidus” klausimas. Todėl sunku vertinti, ar tai priimtina, ar nepriimtina katalikų tikėjimui. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos vikaro Sauliaus Stumbros teigimu, mirusiojo kūno laidojimo vieta yra kapinės, tačiau nematoma nieko blogo, jei gėlėmis ar žvakėmis paženklinama žūties vieta. “Čia priklauso nuo žmogaus. Jei taip suprantamas mirusiojo pagerbimas – tai toks elgesys nėra blogas”, - mano vikaras. Bet, antra vertus, nauja tradicija kelia šiokią tokią netvarką. Kaip teigė vikaras S.Stumbra, šalia įprastų kapinių mes greitai turėsime pakelių kapines.

Mirties kelias

Kol kas dar nėra bendros nuomonės, toleruoti ar ne pakelių kapines. Kiekvienas šį reiškinį vertina individualiai. “Kiekvienas žmogus daro taip, kaip jam širdelė liepia, - pasakojo Etnokultūros centro etnologė V.Jankūnaitė. – Gal ir nereikėtų taip daryti, tačiau sunku pasakyti tam žmogui, kuris neteko artimojo ir nori įprasminti žuvimo vietą”. Etnologės manymu, pakelių kapinaitės tikrai nepuošia nei miesto, nei autostradų. Greičiau tai tik atitraukia ir blaško dėmesį. “Kai važiuoji ir pamatai tokį vaizdą, darosi niūru ir graudu”, - mano etnologė. Stūksantys kryžiai, gėlių krepšeliai primena žmogui, kad ir jo neišvengiamai laukia mirtis. Vairuotojas tai matydamas tampa irzlesnis, jam genda nuotaika. Ypač per Vėlines žmonės suskumba puošti žuvusiųjų vietas. “Tada atrodo, jog važiuoji mirties keliu”, - sarkastiškai juokavo V.Jankūnaitė.

Tradicijos kilmė nežinoma

Šiandieninis žmogus yra laisvas, turi teisę pasirinkti, ką matyti, o ko ne. “Tačiau šiuo atveju jis yra priverstas regėti paženklintas žuvusiųjų vietas”, - samprotavo etnologė V.Jankūnaitė. Tai tarsi priverstinis, įžūlus priminimas apie mirtį. Įdomu, jog senovėje, kai laidodavo numirėlį, tai jo net per laukus nenešdavo – buvo baiminamasi, kad vėlė negrįžtų į namus. O šios naujos, anot etnologės, iškrypusios lietuviškos tradicijos, kuri neatitinka senųjų laidojimo papročių, kilmės šaknys kol kas neaiškios. Etnologai ginčijasi, kodėl atsirado toks socialinis reiškinys: ar todėl, kad kažkas atsitiktinai papuošė žuvimo vietą ir dabar visi mėgdžioja, ar todėl, kad žmogus turi kokių nors kitų įsitikinimų.