Ji atsiuntė sveikinimą Vilniuje vykusios mokslinės konferencijos dalyviams, šioje konferencijoje buvo analizuojamas partizaniniame judėjime dalyvavusių moterų indėlis.

„Kiek reikėjo valios, stiprybės ir ryžto, kokia turėjo būti stipri Tėvynės meilė, kad visa tai būtų įmanoma išlaikyti, pereiti ir nepalūžti! Tuo pasižymėjo dauguma moterų, buvusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje. Jos tai perėjo ir nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį“, – rašoma partizano dukters sveikinime.

Ketvirtadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus“ buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu.

Pasak A. Ramanauskaitės-Skokauskienės, jos gyvenime buvo dvi moterys, labai svarbios ginkluotai partizanų rezistencijai ir jos asmeninei išlikimo istorijai.

Pirmoji – 11 metų ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje dalyvavusi Dainavos apygardos partizanės slapyvardžiu „Vanda“, Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė. Ji savo atsiminimuose rašė, kad bunkeriai pilni kasdieninių pavojų, po vienuolikos metų – areštas, KGB kalėjimo rūsiai, kankinimai, neteisėtas sovietinis teismas, politinės kalinės dalia griežto režimo politinių kalinių lageriuose.

1958 metais Sibiro lageryje, sužinojus apie vyro A. Ramanausko-Vanago nužudymą, artimiesiems perduotame laiške rašė, kad „jau užgrūdinta žiauraus gyvenimo audrų, nesuka savo tiesaus žvilgsnio nuo likimo dantų“.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė sako, kad antroji moteris – jos močiutė, Anelė Mažeikienė, laisvės kovų dalyvė, partizanų rėmėja, ryšininkė. Ji daug kartų išgelbėjo partizanus, rinkdama žinias ir įspėdama apie gresiančius mirtinus pavojus.

„Ji ne kartą tiesiogiai išgelbėjo ir mane. Kai gimiau, ji užregistravo mane kaip savo dukrą, o vėliau, kai buvo priversta slapstytis ir perėjo į nelegalią padėtį, man būnant jau beveik penkerių metų, išnešė mane iš rusų kareivių apsuptos sodybos, kurioje buvo ir mano tėvai. Ji paslėpė mane šiaudų prikimštame maiše, jį užrišo, užsimetė ant peties ir išėjo į sniegu užklotą kaimo kelią. Sunki buvau našta, močiutės kojos klimpo sniege, bet turbūt Dievas jai suteikė jėgų. Ji nepargriuvo, nesuklupo ir išnešė mane iš pavojingos vietos dar prieš prasidedant sodyboje kratai. Išsigelbėjome tąkart visi“, – sako partizanų dukra.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?‘‘ – sako LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Ji vyko simbolinėje vietoje – buvusiame Lukiškių kalėjime Vilniuje.