Du skirtingi laikotarpiai, bet labai panaši situacija: kuriama nepriklausoma Lietuva. Kuri visuomenė – tarpukario ar dabarties – per tokį patį devyniolikos metų laikotarpį pasiekė daugiau?

Abiejų pamatai – skirtingi

Vienareikšmiškai pasakyti, kuri visuomenė – Lietuvos valstybingumą kūrusi nuo 1918-ųjų ar jį atkūrusi 1990-aisiais – per devyniolika metų pasiekė daugiau, neįmanoma. Nepriklausomybės pamatai – skirtingi: anuomet šalis gydėsi karo žaidas, o Sąjūdžio vedliams teko perorientuoti šalį nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Vis dėlto įvairių sričių mokslininkai priėmė mūsų iššūkį. Kartu su jais bandysime palyginti nepriklausomos Lietuvos pasiekimus 1918–1937 m. ir 1990–2009 m. Vertinsime Lietuvos tarptautinę padėtį, šalies ūkio padėtį ir konkurencingumą tarptautinėje erdvėje. Lyginsime lietuvių raštingumą, mokslo prieinamumą ir švietimo lygį. Pažvelgsime į bažnyčios vaidmenį tarpukario Lietuvoje ir dabar.

Tarsi stropus sodininkas

Žinomam ekonomistui ir istorikui, Kovo 11-osios Akto signatarui Vladui Terleckui mūsų klausimas nepasirodė sudėtingas – ekonomikos mokslų daktaras konstatuoja: didesnę pažangą valstybė padarė 1918–1939 m.

"Tada prie valstybės vairo dirbo sąžiningi, kvalifikuoti pasišventėliai, – apie pirmuosius nepriklausomos Lietuvos vadovus kalbėjo docentas. – Anuomet ministrai nepaisė savo interesų, laiko ir pinigų, nebuvo susiję su verslo grupuotėmis. Jie turėjo kilnesnį tikslą – dirbti iš pelenų pakilusios valstybės labui. Kai kurie iš jų net savo algas vargingiesiems išdalydavo."

Ekonomistas Domas Cesevičius knygoje "Lietuvos ekonominė politika 1918–1940" rašo, kad ekonominė politika, vykdyta tarpukario Lietuvoje, ne vienu atveju gali būti pavyzdys dabarčiai: "Valstybė prilygusi stropiam sodininkui: dariusi tik tai, kas reikalinga (globojo žemės ūkį, taip pat agrarinę pramonę ir kita, kas su tuo siejosi), bet netrukdė natūraliai rinkos ūkio raidai." Lietuva, kurdama savo ekonomiką, anuomet ėjo tuo pačiu keliu, kurį jau buvo nuėjusios Vakarų šalys.

Prioritetas – žemės ūkis

Smetoninės Lietuvos ekonomikos centras buvo žemės ūkis – rinktis šį ekonomikos modelį padiktavo reali pokario situacija. Kitos šakos tik papildė, o tiksliau, tarnavo žemės ūkiui. Pramonės įmonėms daugiausia teko perdirbti žemės ir miškų ūkio produkciją, transporto – išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atvežti trąšų bei žemės ūkio mašinų, o prekybos – kuo aktyviau talkinti žemdirbiams.

Lietuvos teritorijoje, netekus Vilniaus krašto ir prijungus prie jos Klaipėdos kraštą, buvo per 300 tūkst. ūkių, o kaimo gyventojai sudarė 77 proc.

"Po Pirmojo pasaulinio karo dar keletą metų buvo jaučiamas žemės ūkio produktų trūkumas industriniuose Europos kraštuose, ir tų produktų kainos buvo aukštos", – D.Cesevičius įsitikinęs, kad tai, jog buvo skatinama gaminti žemės ūkio produkciją, turėjo realų ekonominį pagrindą.

Užsienyje Lietuvos žemės ūkio produktai buvo vertinami, o rinkų jiems ieškojo pati valstybė. Veiksmingiausia priemonė buvo prekybos sutarčių su kitomis valstybėmis sudarymas. Iki 1925 m. prekybos sutartys buvo sudarytos su Anglija, Čekoslovakija, Vokietija ir Norvegija.

Kūrė viduriniąją klasę

Valstybė iškart perėmė savo žinion ir pradėjo eksploatuoti geležinkelius, pašto, telegrafo ir telefono įmones. Vėliau buvo įsteigta valstybinė draudimo sistema, valstybinė spaustuvė, valstybinis viešbutis, toks beveik valstybinis emisijos bankas, kuriame valstybė turėjo lemiamą akcijų paketą. Didelių pajamų davė ir valstybinis spirito pardavimo monopolis, o vėliau – ir degtukų monopolis.

Stambiųjų kapitalistų ekonominę jėgą bei savivalę ypač pažabojo prieštaringai vertinta žemės ūkio reforma. Reforma palaikė ir stiprino vidurinįjį sluoksnį, bet buvo negailestinga pasiturintiems dvarininkams. Iš stambiųjų dvarininkų buvo konfiskuojami jų turtai, didžioji dalis dvarų buvo išskaidyti į savarankiškus ūkius. Tai padidino nuosavybę turinčių asmenų bei šeimų skaičių ir kartu stiprino politinį, socialinį bei ekonominį krašto stabilumą.

"Didelių dvarų savininkai Lietuvoje daugiausia buvo nelietuviai ir per nepriklausomybės karus pasirodė priešiški lietuvybei, – aiškino D.Cesevičius. – Taigi žemės reforma tada pasidarė populiariausias politinis ir ekonominis šūkis kovojant už lietuviškos valstietiškos Lietuvos kūrimą."

Biudžetą formavo atsargiai

Taikos sutartimi su Sovietų Rusija buvo numatyta, kad Lietuvai už padarytus per karą nuostolius Sovietų Rusija išmokės 3 mln. aukso rublių. Tas Sovietų Rusijos auksas, taip pat ir iš gyventojų į iždą patekę užsienio pinigai sudarė pagrindą 1922 m. steigiant emisijos banką – Lietuvos banką. Valstybės iždas, nupirkęs didelę dalį Lietuvos banko akcijų, perleido jam savo auksą. To aukso iš pradžių užteko savajai valiutai įvesti. Jos vienetas buvo pavadintas litu.

Pirmaisiais savos valiutos metais biudžetas buvo sudarytas ir subalansuotas. Bendra jo suma – 198 mln. litų. Nuo to laiko, kai buvo įvesta sava valiuta, per aštuonerius metus valstybės biudžetas išaugo beveik dvigubai. Kilo gyventojų vartojamasis, kartu ir mokestinis pajėgumas. Gyventojai vis daugiau pirko importuojamų prekių, o kadangi importas buvo apdėtas muitais, savaime augo ir valstybės pajamos iš muitų, akcizų ir transporto įmonių.

Lietuvos biudžeto politika buvo labai atsargi arba net primityviai rūpestinga: jeigu tik kuriais metais sumažėdavo pajamų, tuoj beatodairiškai būdavo mažinamos kitų metų išlaidos. Apskritai iki 1930-ųjų biudžeto perteklius pasiekė 60 mln. litų.

"Tas biudžetavimo technikos primityvumas bei prasčiokiškas paprastumas išėjo į gera. Kaip tik tuo metu pasaulinė ekonominė krizė jau buvo įgavusi grėsmingas formas", – rašė D.Cesevičius.

Krizė vis dėlto nualino kraštą, valstybės biudžetas pagal pajamas ir išlaidas prieškrizinius metus pavijo tik 1936 m.

Mokesčių anuomet nedidino

Lietuvos valstybės gyvenimo pradžioje tapo aišku, kad jos finansų sistemos ir biudžeto pajamų struktūros negalima grįsti vadinamaisiais tiesioginiais mokesčiais, kaip tai būna ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose. Mokestinių pajamų šaltiniai buvo puoselėjami ir saugomi, kad būtų užtikrintas nuolatinis pajamų tekėjimas į biudžetą.

"Per tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nebuvo žymesnių mokesčių pakėlimų", – D.Cesevičius pastebi, kad daugiausia buvo manevruojama biudžeto išlaidomis.

Kadangi Lietuvos finansinė sistema daugiausia rėmėsi vartojimo mokesčiais, didžiausia finansinė našta teko plačiausiems vartotojų sluoksniams. Pagal ekonominę struktūrą pats gausiausias ekonominis sluoksnis buvo valstiečiai. Tačiau valstiečiai Lietuvoje, nors ir sudarė didžiausią sluoksnį, nebuvo didžiausi vartotojai. Pirmiausia dėl to, kad jie paprastai vartodavo tai, ką patys pagamindavo. Finansinė našta, D.Cesevičiaus teigimu, labiausiai slėgė mažiausią gyventojų sluoksnį – valstybės, savivaldybių tarnautojus, amatininkus ir pramonininkus. Kita vertus, jie, gaudami gerus atlyginimus, buvo pajėgiausi pirkėjai ir mokesčių mokėtojai.

Griauti, tada statyti

1990-aisiais ekonomika nebuvo sunaikinta karų, bet valstybės kūrėjus slėgė kiti rūpesčiai: ką daryti su nereikalingomis, neperspektyviomis įmonėmis, kurios buvo pasenusios ir techniškai, ir technologiškai.

"Griūtis su visomis pasekmėmis – nedarbu ir kitais socialiai skausmingais reiškiniais – buvo neišvengiama", – pabrėžė V.Terleckas. Slėgė ir ekonomikos modelio kaita: iš planinės, direktyvinės, komandinės reikėjo pereiti prie rinkos ekonomikos. Vienu metu teko ir mokytis, ir kurti.

V.Terlecko nuomone, pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais valstybė privalėjo imtis aktyvesnio vaidmens ekonomikoje.

Tarpukariu valstybė turėjo galbūt per didelį polinkį į etatizmą – kišimąsi į visas viešojo gyvenimo sritis. Tačiau po 1990-ųjų valstybė net ir spręsdama ekonomikos reikalus laikėsi daugiau stebėtojo vaidmens.

"Reikėjo iš pat pradžių daugiau reguliuoti ekonomiką, nelaukti investicijų iš užsienio, o kurti patiems, nes užsienio investuotojų tikslas – nusigriebti grietinėlę ir sprukti, jei valstybės ekonomikoje atsitinka kažkas negero", – kritikavo docentas.

Premjeras Andrius Kubilius su komanda, V.Terlecko teigimu, dabar yra įspeistas į kampą, rasti teisingą kelią ir išvesti šalį į klestėjimą jam bus nepaprastai sunku. Anuomet vienoje komandoje dirbdavo įvairių politinių krypčių žmonės, o dabar ministerijų darbas svyruoja tai į dešinę, tai į kairę ketverių metų ciklu.

Labiausiai V.Terlecką skaudina tai, kad mažai likę patriotizmo, pagarbos praeičiai, o žmogiškųjų vertybių nebuvimas stumia į nepasitikėjimą, nelieka ryšio, jungiančio tos pačios tautos žmones.

Viena stipriausių Europoje

Anuomet pasaulinė pinigų sistema buvo pagrįsta brangiaisiais metalais, galiojo vadinamasis aukso standartas. Mūsų šalies pinigas litas buvo laikomas viena stipriausių Europos valiutų.

"Litas buvo padengtas ir auksu, ir valiutomis, kurias bet kada buvo galima iškeisti į auksą", – apie valiutų valdybos sistemą, padėjusią užtikrinti lito stiprumą, kalbėjo ekonomikos mokslų daktaras Gitanas Nausėda. Tarpukario Lietuvos bankas turėjo daugiau galių kredituoti ūkį, vykdė kur kas aktyvesnę politiką, o tai leido išsaugoti lito stiprumą ir Didžiosios depresijos metais. Beje, tuo laikotarpiu dėl tinkamų valdžios veiksmų litas netgi sustiprėjo kai kurių valiutų, ypač JAV dolerio, atžvilgiu.

"Būtent tuomet susidarė įspūdis, kad Lietuvos valiuta yra labai stipri. Kai kurių ekspertų vertinimu, litas tuomet buvo net per stiprus", – pastebėjo G.Nausėda.

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas profesorius Vytautas Snieška atkreipė dėmesį į perkamąją lito galią: ji anuomet buvusi žymiai didesnė ir vis didėjo. Pavyzdžiui, pora vyriškų pusbačių 1930 m. kainavo 34,5, o 1939 m. – 17,15 Lt. Per tą patį laikotarpį 1 kg jautienos kaina nukrito nuo 1,95 iki 0,81 lito.

"Pinigų perkamąją galią rodo vartotojų kainų indeksas. Tarpukario Lietuvoje nebuvo televizorių, automobilių, nereikėjo tiek benzino, todėl prekių krepšeliai dabar ir anksčiau labai skiriasi, taigi ir juos tiksliai palyginti sunku. Akivaizdu tik tai, kad kai kurioms ir dabar vartojamoms prekėms nusipirkti reikėjo mažiau tuometinių litų", – pastebėjo V.Snieška.

Lito ir euro santykis – inkaras

Po nepriklausomybės atkūrimo litas stipriausias buvo 2002–2003 m., kai buvo atsietas nuo JAV dolerio ir susietas su euru. Kaip tik tuo metu euras ėmė brangti JAV dolerio atžvilgiu. Litas sustiprėjo nuo 4 litų už 1 JAV dolerį iki šiek tiek daugiau kaip 2 litus už 1 JAV dolerį.

Kita vertus, nacionalinė valiuta stipri tiek, kiek stipri šalies ekonomika ir finansinė sistema. Šiuo metu gyvename ne geriausius laikus, todėl vis dažniau aptariama lito devalvacijos tema.

"Turime papildomą saugiklį, saugantį lito stabilumą, – užtikrina finansų analitikas G.Nausėda. – Litų, išleistų į apyvartą, kiekis yra padengtas 100 proc., o gal ir daugiau. Neturėtų kilti sunkumų išlaikant fiksuotą lito ir euro santykį." Valstybė turi saugoti šį santykį, nes nuo jo priklauso visų mūsų gyvenimas, tai – ne šiaip sau valiutos kursas, pabrėžia G.Nausėda, o inkaras, prie kurio pritvirtinta mūsų ekonomika.

Jam pritaria V.Snieška: mūsų litas šiandien nėra silpnas, sukauptas valiutų rezervas garantuoja lito kurso stabilumą euro atžvilgiu. Tiesa, valiutos kursą neigiamai paveikti, anot profesoriaus, gali netinkami valdžios sprendimai, komercinių bankų griūtis ar kitokios katastrofos. Mat pinigų sistema yra tiesiogiai susijusi su šalies ekonomika ir finansais.

"Valstybė turi nesukurti situacijos, kai būtume prasiskolinę, priklausomi nuo didžiulių kreditų, gautų iš tarptautinių rinkų, nes tuomet tektų mokėti dideles palūkanas", – perspėja G.Nausėda.

Mokslo alkis – ne toks

Lietuvos valstybę kūrusieji nuo 1918-ųjų daug nuveikė ir tautos švietimo, raštingumo didinimo labui. Tarpukario Lietuvos švietimo sistemą pavyzdžiu laikė istorijos mokymo gaires Sąjūdžio metais konstravęs istorikas Alfredas Bumblauskas. Tarpukario švietimo organizatorius bei mokytojus aukštai vertina ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos didaktikos centro direktorius docentas daktaras Benediktas Šetkus.

Ji atkreipia dėmesį, kad tarpukario pasiekimai švietimo srityje atrodo dideli todėl, kad Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo buvo nuniokota ir atsilikusi. Po sovietmečio padėtis buvo kitokia: Lietuvoje jau veikė pakankamai gera švietimo sistema. Žinoma, nevertinant ideologijos. Dėl to galima teigti, kad pirmosios Lietuvos Respublikos metais švietimui suklestėti susiklostė geresnė situacija.

"Mokyklos buvo skurdžios, trūko knygų, mokymo priemonių. Šiandien to turime pakankamai, bet nebėra tokio noro, siekio, patriotizmo", – abi Lietuvas lygino B.Šetkus. Būtent tarpukariu įgytos žinios, tautinė savimonė, anot jo, vėliau lietuvius skatino priešintis sovietizacijai, eiti su ginklu rankose į miškus.

Per egzaminus – trejetai

Anuomet dažnas valstiečių vaikas buvo menkai raštingas. Raštingumo lygis pradėjo sparčiai kilti po 1928 m., kai pradinis mokslas tapo privalomas, ir po 1936-ųjų švietimo reformos, kai nuo keturių skyrių pradžios mokyklos pereita prie šešių skyrių. Tiesa, mokslas gimnazijose buvo prieinamas dažniausiai pasiturinčių valstiečių ir tarnautojų (gydytojų, mokytojų, inžinierių) vaikams. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Saulius Kaubrys pabrėžė, kad Lietuva krašto raštingumu susirūpino viena paskutiniųjų Europoje. Lietuvoje per 40 proc. gyventojų nebuvo raštingi, o kitose valstybėse nemokančiųjų rašyti skaičius vargiai siekė 10 proc. Tarpukario švietimo reformą S.Kaubrys pavadino vėluojančiu kultūriniu projektu.

Dabar gimnaziją arba vidurinę mokyklą lanko beveik kiekvienas vaikas, aukštąjį išsilavinimą įgyti irgi nėra sudėtinga, nes aukštųjų mokyklų yra palyginti daug.

"Ar esate matę prieškario Lietuvos gimnazijose parengtų abitūros egzaminų klausimus? – retoriškai klausė B.Šetkus. – Nustebtumėte, kiek to meto gimnazistai turėjo išmokti ir žinoti." Beje, dažniausias to laiko gimnazistų baigiamųjų egzaminų įvertinimas būdavo trejetas. Ketvertą gaudavo puikiai dalyką išmokęs mokinys, o penketas buvo retenybė. Esminis skirtumas tarp anuometinio mokymo ir šiandieninio yra tas, kad tuomet orientuojamasi buvo į žinias, o dabar, imant pavyzdį iš Vakarų, – į gebėjimų ugdymą.

Lietuvos universiteto Kaune absolventas Chackelis Lemchenas, vėliau tapęs kalbininku ir žodynų sudarytoju, B.Šetkui yra pasakojęs, kad, kai jų kursas laikė baigiamuosius lietuvių kalbos egzaminus pas Joną Jablonskį, Antaną Smetoną ir dar vieną dėstytoją, tik du studentai gavo ketvertus, keli – trejetus, o dauguma egzamino neišlaikė. Ir esą, jeigu studento diplome būdavo trejetas, jis negalėjo būti priimtas dirbti mokytoju, kadangi buvo laikomas pakankamai savo dalyko neišmanančiu specialistu.

Mokytojo prestižas sumenko

Caro laikais gimusiems ir užaugusiems mažaraščiams valstiečiams mokytojas buvo tarsi švyturys. Toks žmogus buvo inteligentas, jis prenumeruodavo laikraštį, išmanė apie sodininkystę ir daržininkystę, ūkio darbus, sekė pasaulio naujienas ir nutuokė apie politiką. Šiandien, kai yra radijas, televizija ir internetas, mokytojui išlikti eruditu, lyginant su kitų profesijų žmonėmis, nėra lengva.

"Mokytojo prestižas sumenkęs dėl objektyvių priežasčių – dabar informacijos prieinamumas kitoks. Tikrų eruditų, kurie nuolatos tobulina savo žinias ir gali būti kompetentingi patarėjai daugeliu klausimų, nėra daug", – mano B.Šetkus.

Docentas pastebi, kad anuomet mokytojai turėjo ir finansinį pranašumą, o tai buvo reikšmingas motyvas rinktis šią profesiją. Pavyzdžiui, pradžios mokyklos mokytojo atlyginimas galėjo siekti 300 litų, gimnazijos mokytojo – 500 litų. Aukštos kategorijos gimnazijos direktorius uždirbdavo 700 litų ir daugiau, o Vytauto Didžiojo universiteto profesūros atlyginimai siekė 1,2 tūkst. litų. Tai buvo dideli pinigai: paprastas žmogus už dienos darbą dorojant derlių gaudavo 5 litus, o karvė arba dviratis kainavo apie 90 litų. Mokytojo profesiją dažniau rinkdavosi vyrai: 1928 m. gimnazijose ir progimnazijose 71 proc. mokytojų buvo vyrai, 29 proc. – moterys. Šiais laikais mokytojai gerais uždarbiais pasidžiaugti negali, atlyginimai jiems šiek tiek padidinami tik po jiems atstovaujančių sąjungų žygių į valdžios institucijas.

Gimnazijos tarpusavyje konkuravo

1928 m. Švietimo ministerija išlaikė 176 pradžios mokyklas, savivaldybės – 2,1 tūkst., įvairios švietimo draugijos – 53 mokyklas. Dabar pradžios ir vidurinės mokyklos daugiausia finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Šiuo metu aukštojo mokslo srityje susiklostė nepalanki situacija, kadangi valstybė universitetams skiria maždaug tik 48 proc. lėšų, o likusią dalį pajamų universitetai turi "susikombinuoti" patys. Dažniausiai tai sudaro studentų įmokos už studijas. Tokia praktika, kai kurių profesorių manymu, nėra vykusi, nes trūkstant lėšų negalima užtikrinti deramos studijų kokybės. B.Šetkui tokia situacija primena apverktiną kai kurių tarpukario Lietuvos privačių žydų progimnazijų finansinę padėtį, kuomet mokytojai maldaudavo mokinio neišeiti iš mokyklos ir dėl to darydavo jam nuolaidas. Reikalas tas, kad kiekvienas iš mokyklos pasitraukęs mokinys nebemokėdavo vadinamųjų mokslo pinigų ir taip dar labiau apsunkindavo mokyklos finansinę padėtį – mažėjo mokytojų darbo užmokestis, sunkiau buvo įsigyti mokymo priemonių.

Istorikas S.Kaubrys užsimena apie didžiulę konkurenciją tarp tarpukario gimnazijų. Pavyzdžiui, Rokiškyje tuo laiku buvo kelios gimnazijos, todėl kai kurie gimnazistai, gavę blogesnį pažymį, perbėgdavo į kitą švietimo įstaigą.

Bažnyčios įtaka skiriasi

Nuo XX a. pradžios iki trečiojo dešimtmečio vidurio dvasininkai labai aktyviai dalyvavo šalies kultūriniame ir politiniame gyvenime, o Vasario 16-osios Aktą pasirašė keturi kunigai.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docento daktaro Arūno Streikaus įsitikinimu, Bažnyčios įtaka kuriant Lietuvos valstybingumą buvo didesnė 1918–1937 m. nei 1990–2009 m..

"Krikščionių demokratų partija, kurios ryšys su Katalikų bažnyčia tuo metu buvo žymiai stipresnis nei dabar, būdama stipriausia politinė jėga, iš esmės padėjo valstybingumo pamatus ir nustatė būsimas valstybės socioekonominės raidos kryptis", – apie anksčiau aptartą žemės reformą užsiminė A.Streikus. Be to, anot jo, svarus ir katalikiškų švietimo, labdaros, jaunimo organizacijų indėlis – jos ugdė naują inteligentijos kartą, stiprino visuomenės solidarumo pagrindus.

Tikinčiųjų gretos praretėjo

Nors 1990 m. atkuriant Lietuvos valstybingumą Bažnyčia taip pat neliko nuošalyje, vėliau jos įtaka kuriant valstybingumą nebuvo žymi. Nepaisant pakankamai didelio moralinio autoriteto, Bažnyčios galimybės aktyviai veikti socialinėje erdvėje gana ribotos tiek dėl sovietmečiu prarasto intelektualinio potencialo, tiek ir dėl smarkiai pasikeitusios visuomenės.

Lyginamieji laikotarpiai, anot A.Streikaus, bene labiausiai skiriasi tautos religingumo atžvilgiu. Nors nominalių katalikų procentas 1918 m. ir 1990 m. buvo panašus, XX a. pabaigoje Lietuvos visuomenė buvo žymiai labiau sekuliarizuota, o didžioji jos dalis praradusi krikščioniško tikėjimo pagrindus. 1918–1937 m. katalikiškos pasauliečių organizacijos buvo nepalyginti gausesnės, katalikiška periodinė spauda populiaresnė ir įtakingesnė nei mūsų dienomis.

Įtampos nebeliko

Paradoksalu, tačiau Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiai, A.Streikaus požiūriu, šiandien yra sklandesni, negu XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Nors LDDP valdymo laikais tam tikrų problemų šioje srityje būta, po to, kai 2000 m. Seimas ratifikavo sutartis su Šventuoju Sostu, pavyko rasti abiem pusėms priimtiną santykių formulę.

Tuo tarpu 1918–1937 m., ypač A.Smetonos valdymo metais, Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiai buvo gana įtempti, nepaisant to, kad 1927 m. buvo pasirašytas Bažnyčiai labai palankus konkordatas tarp Lietuvos Respublikos ir Šv.Sosto.

Įtampą lėmė, viena vertus, stipriau išreikštas Bažnyčios siekis lemti valstybės politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo raidą, kita vertus, jaunos tautinės valstybės noras konsoliduoti visuomenę nacionalistinės ideologijos pagrindu. Didelė Bažnyčios įtaka švietimo sityje ir kultūriniame šalies gyvenime buvo nepagrįstai vertinama kaip tautos vienybę ardantis veiksnys.

Sociologė dr. Aušra Maslauskaitė:

Nėra vienos liniuotės, kuria būtų galima pamatuoti šiuos du istorinės raidos periodus, juo labiau teigti, kad tarpukariu Lietuva nuveikė daugiau nei šių laikų nepriklausoma Lietuva. Kiekvieno šių periodų iššūkiai skirtingi, tad kiekvieno jų laimėjimai ir pralaimėjimai turi būti vertinami atskirai. Tarpukario Lietuva sugebėjo sukurti vidurinę klasę, kuri atliko savo vaidmenį skleisdama visuomenėje moderniai visuomenei būdingas vertybes, gyvenimo stilių. Nors ir labai negausi, ši klasė įgyvendino Lietuvoje "privataus gyvenimo revoliuciją". Ji susaistė šeimą su nacionalizmo ideologija ir pavertė šeimą tautos kūrimo vieta. Motinystė, tėvų ir vaikų santykiai, moters ir vyro vaidmuo šeimoje iš esmės buvo apibrėžti tuo laiku, kaip kultūrinės normos išliko per sovietmetį ir veikia mus iki šiol. Vidurinė klasė apibrėžė ir modernius privačios erdvės, sanitarijos ir higienos, netgi gastronominius standartus. Jos nuveiktas darbas padėjo pagrindus kurtis visuomenei, kuri būtų priartėjusi prie labiau pažengusių to laikotarpio visuomenių. Antras to laiko laimėjimas – socialumo stiprinimas. Buvo sukurta daugybė socialinių darinių (pavyzdžiui, draugijų, parapijų), kurie kūrė visuomenę kaip bendruomenę. Interesų grupės atliko ne tik atstovavimo vaidmenį, bet ir lavino visuomenės socialinius įgūdžius. Trečiasis laimėjimas – švietimo reforma. Buvo dedamos pastangos įveikti visuomenės neraštingumą, įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip buvo pradėta konstruoti visuomenė, kurioje išsimokslinimas tapo kilimo aukštyn pagrindu, tramplinu į vidurinę klasę. Dabartinės Lietuvos vienas didžiausių laimėjimų yra tas, kad kaip nepriklausoma valstybė mes vis dar egzistuojame. Atsiribojant nuo politinių pasiekimų ir žvelgiant į visuomenę, didžiausia vertybė yra individualizmo daigai, kurių šiandieninėje Lietuvoje yra daugiau nei prieš du dešimtmečius. Individualizmu įvardiju suvoktą asmens autonomiškumą, prisiimtą atsakomybę už savo sprendimus, refleksiją, atvirumą kitiems ir kitokiems, savo vertės pajautą, įsipareigojimą. Tik individualizmas, kuris nepagrįstai ir primityviai pas mus tapatinamas su savanaudiškumu, užkrečia visuomenę savikritika, žinių poreikiu, kūrybingumu, susisaistymu su tam tikrais pasaulėvaizdžiais ir vertybėmis. Iš individualizmo kyla pilietiškumo ir bendruomeniškumo iniciatyvos, nes tik save suvokiantis individas yra pajėgus konstruktyviai komunikuoti su greta esančiaisiais. Toks individualizmas ir jo padiktuota gyvenimo etika turėtų persmelkti visuomenės kasdienių santykių tinklą. Jo trūkumas yra daugelio mūsų visuomenės ydų viena priežasčių.

Lietuvos pramonės struktūra (įmonių skaičius) 1939 m. 2009 m.

Kasyklos 33 60

Žemės ir akmens pramonė 115 74

Metalo pramonė 32 720

Mašinų pramonė 54 153

Instrumentų pramonė 4 143

Chemijos pramonė 57 91

Odos ir kailių pramonė 46 60

Tekstilės pramonė 94 193

Medžio pramonė 206 1841

Popieriaus pramonė 23 93

Poligrafijos pramonė 58 266

Maisto pramonė 386 779

Gėrimų pramonė 67 96

Tabako pramonė 7 2

Aliejaus ir riebalų pramonė 10 9

Drabužių ir avalynės pramonė 167 800

Elektros stotys ir vandentiekis 33 223

Vaistų ir farmacinių preparatų gamyba 0 15

Kompiuterių ir elektronikos pramonė 0 38

Šaltinis: "Lietuvos ekonominė politika 1918–1940" ir Statistikos departamentas

Pagrindinės Lietuvos eksporto partnerės 1925–1938 m.

Anglija

Vokietija

Latvija

TSRS

JAV

Belgija

Olandija

Čekoslovakija

Prancūzija

Švedija

Šaltinis: "Lietuvos ekonominė politika 1918–1940"

Svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai 2008 m.

Rusija

Latvija

Vokietija

Lenkija

Estija

Prancūzija

Danija

Jungtinė Karalystė

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvos eksportas 1938 m. 2008 m.

Gyvi gyvuliai 26,2 mln. litų 0,28 mln. litų

Mėsa 36,1 mln. litų 0,41 mln. litų

Sviestas 48,1 mln. litų 50,7 mln. litų

Kiaušiniai 7,8 mln. litų 2,8 mln. litų

Sėmenys 1,9 mln. litų 0,1 mln. litų

Linai 24,8 mln. litų 10,7 mln. litų

Miško medžiaga 25,3 mln. litų 1,4 mln. litų

Šaltinis: "Lietuvos ekonominė politika 1918-1940" ir Statistikos departamentas