Į Lietuvą jis niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo, tačiau jo karūnavimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje, taip pat dėl to, jog jau buvo aišku, kad Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą, lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė.

Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su Uracho kunigaikščiu, Württembergo grafu ir paskutinio, bet nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo II anūku Inigo von Urachu.

– Manau, beveik visi žmonės Lietuvoje žino, kad šalies istorijoje buvo tik vienas karalius – Mindaugas. Galbūt kai kurie žino ir kitą karalių – paskelbtą, bet niekada nekarūnuotą Mindaugą II. Jis buvo jūsų senelis. Ar tuo didžiuojatės? Ar Jums tai svarbu?

– Taip, tai svarbu mūsų šeimai, taip pat ir man. Dėl to jauti pasididžiavimą ir pareigą.

– Sakote, kad tai suteikia pareigą Lietuvai?

– Taip.

– Dėl to, kad Jūsų senelis buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi?

– Jis buvo išrinktas 1918 m. Tarybos. Senelis daug svarstė, kaip pagerinti padėtį šalyje, kaip padėti žmonėms, pačiai šaliai. Kai pirmą kartą lankiausi čia, mano pirmasis interviu buvo apie miškininkystę, kultūrą, atsinaujinančią energiją. Jau maniau, kad interviu baigėsi, tuomet žurnalistas man sako: „Jūsų senelis buvo Lietuvos karalius. Ar jūs norite būti Lietuvos karaliumi?“ Mane nustebino klausimas. Atsakiau: „Ne, čia atvykau nebūti karaliumi ir neskelbti: „Aš esu karalius.“

– Apie tai galėsime pakalbėti kiek vėliau, nes tai konstituciniai klausimai – Lietuva yra demokratinė respublika, turime prezidentą ir t. t. Dabar Lietuva švenčia Valstybės atkūrimo šimtmetį. Koks jūsų šio vizito Lietuvoje tikslas?

– Šį kartą bandau įkurti labdaros organizaciją.

– Norite Lietuvoje įkurti labdaros organizaciją?

– Taip, mes su partneriu pirmiausia ją įkūrėme Vokietijoje. Nusprendėme: jei ši organizacija sėkmingai veiks Vokietijoje, galime tokią kurti ir Lietuvoje. Ši organizacija skirta nereikalingiems kūdikiams, tiesiog išmetamiems į šiukšlyną. Tai siaubinga, ir aš negalėjau į tai nereaguoti. Taigi lėtai, bet užtikrintai dirbau šia kryptimi.

– Tai jūs norite Lietuvoje įkurti Uracho fondą?

– Tai ne fondas, labiau kaip asociacija ar organizacija. Ji turi būti ne pelno siekianti labdaros organizacija.

– Kada ji turėtų atsirasti Lietuvoje? Kokie jūsų planai?

– Galbūt po pusmečio. Kai viskas įsivažiuos Vokietijoje, galėsiu darbus pradėti čia, Lietuvoje.

– Pone Urachai, ar turite vilties, kad yra kokia nors tikimybė, jog Lietuva vėl taps monarchija, ir jūsų vaikai, anūkai ar net jūs pats tapsite Lietuvos karaliumi? Tai įmanoma ar labiau panašu į svajonę?

– Tai skamba kaip svajonė. Ne aš turiu tai nuspręsti, o Lietuvos visuomenė. Tačiau pažadu: jeigu Lietuvos žmonės manęs norėtų, būčiau pasiruošęs šiam darbui.

– Sakėte jaučiantis pareigą Lietuvai.

– Taip. Mano senelis buvo išrinktas Lietuvos karaliumi. Jis apsisprendė juo būti. Senelis taip pat testamentu išreiškė valią, kad išsaugotume sostą.

Mano senelis buvo išrinktas Lietuvos karaliumi. Jis apsisprendė juo būti. Senelis taip pat testamentu išreiškė valią, kad išsaugotume sostą.

– Išsaugoti sostą. Taip buvo parašyta senelio testamente?

– Taip. Taip pat rūpintis monarchija, jos neapleisti. Tačiau, kaip sakiau, tai ne mūsų sprendimas – tai lietuvių sprendimas.

– Kaip supratau iš kelių jūsų interviu čia, Lietuvoje, esate monarchistas. Ar manote, kad monarchija yra kur kas geresnė šalies valdymo forma? Kodėl?

– Nesakau, kad ji daug geriau, bet manau, kad geriau.

– Kodėl?

– Monarchija gali būti pigesnė.

– Ką turite galvoje? Pigiau yra turėti vieną karalių negu prezidentą?

– Keli skaičiavimo pavyzdžiai iš Vokietijos. Tik iš Vokietijos. Mes turime prezidentą – šalies vadovą 5 metams. Galbūt ir trumpesniam laikui, jeigu kas nors blogo įvyksta. Ir po prezidento kadencijos...

– Jis gauna rezidenciją, darbo kabinetą, apsaugą ir t. t. Lygiai taip pat yra ir Lietuvoje.

– Ir taip tik po 5 metų. Tada būna dar kiti penkeri ir dar kiti penkeri.

– Arba dešimt metų – gali būti 2 kadencijos.

– Taip, bet vis tiek turime 5–6 buvusius prezidentus su jų personalu ir kitu aprūpinimu. Visa tai kainuoja.

– Taigi monarchija turi tik vieną karalių, kuris visą gyvenimą ir valdo.

– Taip. Gerai, galime padvigubinti ar net patrigubinti karaliaus išlaikymo kainą, bet vis tiek bus pigiau.

– Taip, tačiau tai nėra rimtas argumentas, sutinkate? Raskime kitų argumentų.

– Ne, tai yra argumentas. Nemažai šalių sako, kad turėti karalių yra per brangu, bet suskaičiuokite, kiek kainuoja išlaikyti karalių ir kiek prezidentą.

– O kokie kiti jūsų argumentai, kurie skambėtų rimčiau?

– Monarchas galvoja ne apie save, o apie visą tautą. Karalius yra tautos tėvas. Jis mąsto apie žmonių kartas ne kelerius metus į priekį, o galbūt porą šimtų metų į priekį. Politikai dažniausiai renkami ketveriems metams. Ironizuoju, žinoma, bet kai kurie politikai mąsto: „Privalau per ketverius metus tapti turtingas.“ Buvęs Vokietijos kancleris, socialdemokratų atstovas, turėjo reikalų su „Gazpromu“, naudojosi savo kaip kanclerio pozicijomis...

– Geriems santykiams su V. Putinu palaikyti, ir dabar G. Schroederis yra „Rosneft“ valdybos narys.

– Aš to neminėjau – jūs tai pasakėte.

– Gerai, nesvarbu. Kitas jūsų argumentas – karalius mąstytų apie ilgesnį laikotarpį?

– Taip, ir jis galvotų apie savo žmones, o ne savo kišenę. Tai yra svarbus argumentas.

– Ar turite sąjungininkų, žmonių, kurie reklamuotų monarchijos, kaip sistemos, idėją Lietuvoje?

– Taip, Lietuvoje yra monarchistinis judėjimas. Tie žmonės tiki, kad Lietuvoje galėtų būti monarchija, jie gali daryti šiokią tokią teigiamą įtaką politikams.

– Pone Urachai, labai malonu, kad atvykote pas mus į laidą. Ačiū už laiką, kurį mums skyrėte.