– Kodėl panorote tapti kirpėja?
– Tai pomėgis, virtęs papildomu darbu. Kai buvo karantinas, niekas negalėjo eiti į kirpyklą. Turiu sūnų su negalia. Tad sugalvojau idėją eiti į Darbo rinkos centrą ir išmokti amato kirpti žmones. Pirmiausia – šeimos narius bei pažįstamus, o paskui tas ratas didėjo ir jau beveik metai laiko mano pomėgis tampa kaip ir antru darbu. Pastebėjau, kad Lietuvoje yra tokia socialinė problema, kad žmonės su negalia nelabai yra pageidaujami kirpykloje, galbūt dėl emocinių ar tam tikrų elgesio išskirtinumų.
Pastebėjau, kad Lietuvoje yra tokia socialinė problema, kad žmonės su negalia nelabai yra pageidaujami kirpykloje.
– Tad pamatėte problemą ir pabandėte ją išspręsti ne tik savo lygmeniu, bet ir apimant Šiaulių bei gal rajono gyventojus?
– Klientų daugėja ir atvažiuoja net ir iš kitų miestų. Problema yra Lietuvos mastu, kadangi tas klientas ne visada yra patogus. Kai kurie klientai negali sėdėti, jie vaikšto, elgiasi agresyviai savo arba kitų atžvilgiu, juos erzina tam tikri dirgikliai. Tai reikalauja labai didelės kantrybės, ištvermės, tam tikrų įgūdžių, žinių. Tad savo žinias pritaikau kitame darbe.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Šeimai lieka minimaliai laiko, bet džiaugiuosi, kad šeima irgi labai užsiėmusi, dukra, sūnus ir vyras sportuoja. Visi bendromis jėgomis stengiamės tai suderinti. Ateityje galbūt svajoju turėti grožio saloną, skirtą specifinei grupei – žmonėms su negalia. Kai manęs klausia, kodėl tai darau, aš nežinau, negaliu pasakyti. Galbūt noriu padėti kitiems su jų problemomis.
– Ko trūksta iki grožio salono?
– Reikia norinčiųjų tokį darbą daryti. Džiaugiuosi, kad šio salono savininkė priima. Dažnai mano klientai yra įdomūs ir kitiems klientams. Kolektyvas toleruoja, kai kuriais atvejais ir padeda, nes ne visada viena su klientais susitvarkau. Kai kurių kolegių net ir požiūris į šiuos žmones keičiasi į gerąją pusę.
Naujausi komentarai