Portalo teigimu, Lietuvos kariuomenės Karo komendantūros valdybos Klaipėdos regioninės karo komendantūros komendantas, pulkininkas leitenantas Nerijus Rimkevičius 2025 metų spalį parašė prašymą R. Kaunui pratęsti jam profesinės karo tarnybos laiką ketveriems metams, kadangi įstatymas numato, jog tam tikro amžiaus sulaukę kariai gali nepalikti tarnybos, jei ministras tenkina jų prašymą.
Tačiau ministras prašymo nusprendė netenkinti, o tokį sprendimą Krašto apsaugos ministerija (KAM) „Delfi“ aiškino N. Rimkevičiaus amžiumi. Savo ruožtu karys rašte R. Kaunui, kurį cituoja „Delfi“, teigia, jog tai padaryta nepateikus jokių argumentų.
„Mano nuomone, šitas atvejis labai aiškiai pademonstruoja, kad tokiu būdu KAM susidoroja su neparankiais kariais, išdrįsusiais paviešinti korupcines ir neskaidrias KAM ir Lietuvos kariuomenės aukštų pareigūnų veikas“, – rašte R. Kaunui rašė N. Rimkevičius.
Ar tai – susidorojimas? Ką tai reiškia? Apie tai ir apie kitas politines aktualijas – pokalbis „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ su Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotuoju analitiku Matu Baltrukevičiumi (toliau – M. B.).
O laidos pabaigoje – apie užplūdusius grasinimus Lietuvos mokykloms – pokalbis su policijos atstovu Ramūnu Matoniu (toliau – R. M.).
– Kokias išvadas darote po to, kai paaiškėjo, kad tarnyba nepratęsiama pulkininkui leitenantui, liudijusiam V. Rupšio dantų implantų byloje?
– M. B.: Tokios istorijos natūralu, kad kelia labai daug klausimų. Man labiausiai gaila, kad mes turime informaciją, kurią žiniasklaida paviešino, bet pats karys neatsakė į portalo klausimus ir tarsi atrodo, kad ir pats nenusiteikęs eiti iki galo. Yra daug dalykų, kurių mes negalime patikrinti. Klausimų kyla, bet tai, kad pulkininkas neina į viešumą, trukdo susidaryti geresnį įspūdį iki galo apie tą situaciją.
– Ministras ir pats žurnalistams jau sakė, kad nepratęsti tarnybos nusprendė sudaryta komisija, ir kario žodžius, kad čia bandymas su juo susidoroti, jis pavadino to kario interpretacija. Kaip jums ministerijos reakcija, ministro pasisakymai? Įtikina?
– M. B.: Kol mes neturime daug informacijos, labai sunku spekuliuoti. Būtų kas kita, jei būtų, tarkime, kažkoks protokolas nutekėjęs, kur būtų galima matyti plačiau, detaliau. Bet nežinau, ar pats žmogus to norėtų, nes čia asmeniniai, medicininiai duomenys. Aš bijau, kad jei pats pulkininkas nepersigalvos, tai ir liks tiesiog truputėlį pakabinta, pakapstyta, bet nebus kažkokio pagrindo toliau grįžti prie to. Egzistuoja tikimybė, kad karys, labiau saugodamas kariuomenės reputaciją, galbūt ir susitaiko su tuo, kad geriau jau į viešumą neiti, palikti taip, kaip yra. Interpretacijų gali būti labai daug.
– Ar ši istorija gali palikti kokių nors randų, ypač kitiems asmenims toje pačioje kariuomenėje ar kitur krašto apsaugos sistemoje, ministerijoje, kad dabar žmonės bijotų ką nors liudyti, pranešti, nes matytų tai kaip pavyzdį?
– M. B.: Dalis karių apie tą situaciją turbūt žino daugiau, nei mes žinome. Galbūt net yra tikimybė, kad pats karys ir nekalbės, bet bus daugiau liudijimų iš jo aplinkos, kaip ta situacija matoma. Bet žmonėms, kurie yra toliau nuo šios istorijos, gali būti klausimų, ar verta kelti nepatogius klausimus net ir nepaisant to, kad dabar kariuomenėje reputacija dar svarbesnė negu bet kada anksčiau. Tikrai būtų liūdna, jei kariai, žiūrėdami į šią situaciją, nuspręstų, kad neverta kalbėti tokiais klausimais.
– Ar brėžtumėte paralelę su VSD pranešėjo Tomo Gailiaus istorija?
– M. B.: Be abejo, kad yra panašumų. Aišku, pranešėjo istorija labai keistai baigėsi, nes net iki Konstitucinio Teismo nukeliavo ir jis sukritikavo procedūrinę pusę. T. Gailius toje situacijoje liko didžiausias pralaimėtojas. Klausimas valstybei, kaip sukurti pasitikėjimo atmosferą, kad žmonės, kurie mato negeroves, jaustųsi saugiai apie jas kalbėti ir jaustų, kad nebus nei tiesioginio susidorojimo, nei pasinaudojimo palankia proga.
– Seimas yra užsimojęs, vykdant Konstitucinio Teismo sprendimą, naikinti komisijos išvadas, nutarimus ir galiausiai sunaikinti surinktą medžiagą, jos nebesaugoti. Taip išeis, kad daugiau mes ir nesužinosime, kas ten buvo, kaip ten buvo, ir nugrims viskas į užmarštį?
– M. B.: Tai tikrai prastas precedentas. Svarbu, kad informacija būtų išsaugota, kaip mes bepažiūrėsime. Gal tai nebuvo tobulas pavyzdys, kaip komisijos turėtų būti sudaromos ir kaip jos turėtų veikti, bet tai vis tiek buvo kažkoks etapas ir galbūt ateityje bus pagrindas prie tos medžiagos grįžti vienokiame ar kitokiame kontekste. Sunaikinti neatrodo išmintinga.
– Šeštadienį turėtų rinktis socialdemokratai, nuspręsti, ar tęsia darbą su „Nemuno aušra“. Seimo pirmininkas Juozas Olekas jau pareiškė, kad darbai tęsiami. Tarsi leidžiama suprasti, kad toks ir yra socialdemokratų sprendimas. Kaip vertinate J. Oleko komentarą?
– M. B.: Manau, kad J. Olekas yra iš tų politikų, kurie gali sugebėti išvengti apsikvailinimo. Turbūt, kad jaučia, iš kurios pusės vėjas pučia. Tai, kad Latvijoje per kadenciją pradėjo dirbti trečia Vyriausybė, netapo įkvėpimu socialdemokratams. Turbūt logiška, kad jei nėra greitų sprendimų, tai didesnė tikimybė, kad viskas taip ir nukryps į tęstinumo pusę. Pasirinktas tas kelias, kuris jiems atrodo paprastesnis.
– Praėjusią savaitę su Luku Savicku kalbėjome apie tai, kad niekas nesitaria su demokratais. Tai turbūt toks sprendimas yra galiausiai priimtas. Ne eteriui kalbėjau su vienu įtakingu socialdemokratu ir jis sakė, kad laukia rimtas pokalbis, karšta diskusija. Nulis intrigos ar yra koks procentas?
– M. B.: Nesakyčiau, kad visai nulis ir pokalbis gali būti rimtas, bet tikėtis kažkokių stebuklingų žingsnių į priekį turbūt, kad nereikėtų. Iš kitos pusės, sakyčiau, kad čia visgi yra daugtaškis, nes, kaip bebūtų, su „Nemuno aušros“ sugebėjimu kartais lygioje vietoje pridaryti koalicijai reputacinių problemų, nieko labai tvirto nėra.
Šalies mokyklos sulaukė elektroninių laiškų su grasinimas. Kaip tik prasidėjo brandos egzaminų sesija. Nacionalinė švietimo agentūra nurodė, kad kartu su šalies mokyklomis ir atsakingomis institucijomis yra pasirengusi įvairiems scenarijams. Situacija aptarta su Policijos departamento atstovu R. Matoniu.
– Kiek mokyklų gavo grasinimus?
– R. M.: Iš viso nuo 10 val. ryto prasidėjo grasinantys laiškai, iki šiol esame gavę 233 pranešimus apie galimus sprogmenis. Tačiau kažkokių įtartinų, pavojingų daiktų nė vienoje įstaigoje nerasta. Ugdymo procesai, mūsų žiniomis, nebuvo stabdomi.
– Kaip buvo nurodyta mokykloms reaguoti?
– R. M.: Rekomendacijos jau yra parengtos prieš keletą metų. Iš esmės mokyklos visą tvarką žino. Svarbiausia yra apžiūrėti savo teritoriją, patalpas, ir jei nėra jokių įtartinų daiktų, toliau tęsti savo veiklą. Taip pat yra telefonas, kuriuo galima pasikonsultuoti. Jei randami įtartini daiktai, tada kviečiama policija ir pradedama evakuacija.
– Ar tie elektroniniai laiškai panašūs į gautus pernai, užpernai? Ar jūs matote kažkokį pokytį?
– R. M.: Laiškai rusų kalba. Turinys visur vienodas. Principas labai panašus. Turinys labai panašus į tai, ką matėme anksčiau.
– Ar pavyko ankstesnius atvejus išaiškinti?
– R. M.: Dabar tiksliai negaliu atsakyti, ar tyrimas yra baigtas, ar jis tęsiasi.
Visas reportažas – „Žinių radijo“ vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)