Išskirtiniame in­ter­viu portalui 1diena.lt Pre­zi­dentė Dalia Grybauskaitė kalbė­jo apie And­riaus Ku­bi­liaus Vy­riau­sybę, var­di­jo sri­tis, ku­rios aki­vaizd­žiai šlu­buo­ja – tai vals­tybės ūkis, so­cia­linė ap­sau­ga ir ap­lin­ko­sau­ga.

Šalies vadovė už­si­minė ir apie prem­jerą, ku­riam kar­tais trūksta au­to­ri­te­to: „Jei turė­čiau ge­resnę al­ter­na­tyvą, da­ry­čiau ki­to­kius spren­di­mus”.

Ir, aiš­ku, apie sportą, krep­šinį, kurį ir pa­ti žaidė, ir jo svarbą Lie­tu­vai.

Kodėl re­mia­te ne­po­pu­lia­rią A.Ku­bi­liaus Vy­riau­sybę? Ar­gi ji ne­pri­darė ga­na daug klaidų ir ne­turėtų būti nu­baus­ta ne­pa­si­tikė­ji­mu? Ku­rie mi­nist­rai, jūsų nuo­mo­ne, taip ir ne­su­sit­var­ko su sa­vo dar­bu? O gal ma­to­te stip­rių opo­zi­ci­jos at­stovų, ku­rie galėtų tap­ti ge­rais Vy­riau­sybės va­do­vais ir mi­nist­rais?

Iki Sei­mo ir Vy­riau­sybės ka­den­ci­jos pa­bai­gos li­ko šiek tiek dau­giau nei me­tai. Vi­sa­da rėmiau šią Vy­riau­sybę, ypač prem­jerą. Jis įgy­ven­di­no svar­biau­sius da­ly­kus: su­valdė fi­nan­sinį sunk­metį ir ra­di­ka­liai ėmėsi spręsti stra­te­gi­nes ener­ge­ti­kos pro­ble­mas. Taip, ši Vy­riau­sybė da­ro ir daug klaidų, ta­čiau di­de­le da­li­mi tai le­mia koa­li­ci­jos su­dėtis. V.Ku­bi­lius ne­tu­ri dau­gu­mos, dirb­ti nėra leng­va.

Ma­tau ir kitų al­ter­na­tyvų, ta­čiau jos nėra efek­ty­vios ir ge­ros. Esu pri­vers­ta dirb­ti su tuo, kas šian­dien yra ge­riau­sio. La­bai at­vi­rai no­riu pa­sa­ky­ti: jei turė­čiau ge­resnę al­ter­na­tyvą, da­ry­čiau ki­to­kius spren­di­mus.

Bet eg­zis­tuo­ja po­li­tinės rea­li­jos ir ne­per­ženg­da­ma jų rėmų mėgi­nu ras­ti ge­riau­sią spren­dimą bei siek­ti re­zul­tatų.

Daug jūsų kri­ti­kos su­lau­kia ap­lin­ko­sau­gos sri­tis. Ar ma­to­te dau­giau sri­čių, ku­rioms derėtų pa­si­temp­ti?

La­bai iner­tiš­ka - so­cia­linė po­li­ti­ka, o ap­lin­ko­sau­ga ap­skri­tai silp­na gran­dis. Dėl pra­sto Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos dar­bo ne tik ga­li­me mokė­ti bau­das ES, bet skriaud­žia­me žmo­nes - ne­tvar­ko­me sąvar­tynų. Šio­je sri­ty­je yra la­bai daug pro­blemų, ir ne tik mi­nis­te­ri­jo­je, bet ir Sei­me.

Ūkio mi­nis­te­ri­ja ne­tu­ri nei ini­cia­tyvų, nei ga­li­my­bių kažką svaresnio pa­da­ry­ti. Problema ta, kad yra su­dėtin­ga koa­li­ci­ja ir prem­je­ras turi derintis su sa­vo Vy­riau­sybės po­li­ti­niais par­tne­riais.

Kal­ba­te apie tai, kad Ūkio mi­nis­te­ri­jai trūksta ini­cia­ty­vos. O kas, Jūsų ma­ny­mu, atei­ty­je turėtų tap­ti Lie­tu­vos ūkio pa­grin­du: pra­monė, aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos, pa­slaugų sek­to­rius?

Esa­me ne­di­delė, bet la­bai iš­si­la­vi­nu­si tau­ta. Šį išs­kir­ti­numą pri­va­lo­me iš­lai­ky­ti - tu­ri­me in­ves­tuo­ti į žmogų, mokslą. Ša­lis tu­ri vys­ty­ti tas ūkio ša­kas, ku­rios ku­ria did­žiau­sią pri­dėtinę vertę.

Esa­me verslūs, su­ge­ba­me pri­si­tai­ky­ti, ga­li­me kon­ku­ruo­ti pa­sau­ly­je. Be jo­kios abe­jonės, tai ne­bus did­žiu­liai pra­mo­ni­niai komp­lek­sai - atei­ties Lie­tu­vos ūkio pa­grin­das bus ino­va­ty­vios sri­tys. Jau da­bar ma­to­me, kad tie sek­to­riai krizę iš­gy­ve­no ge­ro­kai leng­viau - ne­pa­tyrė nuo­smu­kio, o at­virkš­čiai - vystė­si.

Žemės ūkis vi­so­je Eu­ro­po­je ir­gi iš­liks svar­bi ūkio ša­ka, o vi­sa ki­ta - pa­slau­gos ir ino­va­ci­jos. Lie­tu­vos ni­ša pa­sau­ly­je bus būtent čia.

Gal at­ėjo lai­kas ge­rin­ti vers­lo sąly­gas? Ar jau yra ga­li­mybė gal­vo­ti apie PVM su­ma­ži­nimą iki bu­vu­sių 18 pro­c., nes krizė po tru­putį at­si­trau­kia?

Vers­lo ap­lin­kai ge­rin­ti esa­me pri­brendę ir tai tu­ri­me da­ry­ti visą laiką. Ta­čiau ne­kal­bu apie fi­nan­sinį vers­lo ap­lin­kos ge­ri­nimą. Iš tiesų eko­no­minė si­tua­ci­ja po tru­putį gerė­ja, bet ji nėra to­kia, kad ra­di­ka­liai derėtų at­lais­vin­ti fi­nan­si­nius gniauž­tus.

Ma­to­me si­tua­ciją ap­link Lie­tuvą, ypač Pietų Eu­ro­po­je. Mūsų ša­liai tie­sio­ginę įtaką da­ro Eu­ro­po­je vyks­tan­tys pro­ce­sai, tam tikrų sig­nalų atei­na iš Ki­ni­jos. At­si­pa­lai­duo­ti tik­rai dar ne lai­kas. Be to, eu­ro­pinė sta­tis­ti­ka ro­do, kad Lie­tu­va yra vie­na ma­žiau­sią mo­kes­tinę naštą tu­rin­čių ša­lių. Pers­kirs­to­me tik apie 28 pro­c. BVP.

Vi­si re­zer­vai - ne mo­kes­čių ma­ži­ni­mo, bet per­skirs­ty­mo ir biu­rok­ra­tinės naš­tos ma­ži­ni­mo sri­ty­je. Taip pat efek­ty­ves­nio val­dy­mo, ypač vals­tybės tur­to.

Pa­bai­go­je apie tai, kuo pa­sta­ruo­ju me­tu gy­ve­na vi­sa Lie­tu­va. Apie ant­rąją ša­lies re­li­giją. Šie me­tai - krep­ši­nio me­tai. Ta­čiau spor­tui - vie­nam ge­riau­sių Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rių - ski­ria­mos lėšos tik­rai nėra di­delės. Kai ku­rios fe­de­ra­ci­jos per me­tus gau­na vos ke­lių tūkstan­čių litų fi­nan­sa­vimą. Ar vals­tybė, užuot švais­čiu­si lėšas neaiš­kiems Lie­tu­vos įvaizd­žio kūri­mo pro­jek­tams, ne­turėtų fi­nan­siš­kai la­biau pa­si­rūpin­ti spor­tu?

Tai nėra nor­ma­li si­tua­ci­ja. Reikėtų per­žiūrė­ti ir spor­ti­ninkų ap­do­va­no­jimų tvarką. Šie­met pa­di­din­tos spor­ti­ninkų sti­pen­di­jos. Ta­čiau spor­to sri­ty­je dar daug ką reiktų nu­veik­ti.

Ne­pai­sant to, mūsų spor­ti­nin­kai ro­do la­bai aukš­tus re­zul­ta­tus. Trijų mi­li­jonų vals­ty­bei turė­ti tiek laimė­jimų yra pa­sie­ki­mas.

Gy­ve­na­me iš iner­ci­jos, iš tre­ne­rių pro­fe­sio­na­lu­mo. Reikėtų at­ras­ti ne tik vals­ty­bi­nių iš­tek­lių, efek­ty­viau nau­do­ti tu­ri­mas olim­pi­nes, rėmėjų lėšas. Krep­ši­nis Lie­tu­vo­je ap­skri­tai yra išs­kir­ti­nis reiš­ki­nys: vi­si lie­tu­viai vai­kystė­je yra turėję krep­ši­nio ka­muolį.

Kaip ir jūs, Pre­zi­den­te.

Taip, dau­giau ar ma­žiau, bet turė­jau. Krep­ši­nis mus jun­gia ir vie­ni­ja. Tai mūsų is­to­ri­nis pa­si­did­žia­vi­mas.

Pir­ma­jam krep­ši­nio čem­pio­na­tui Kau­ne pa­statė­me is­to­rinę Spor­to halę, ant­ra­jam vėl tu­ri­me did­žiulę eu­ro­pi­nių stan­dartų krep­ši­nio areną. Tai lai­kau sim­bo­li­niu da­ly­ku. Su kuk­liais fi­nan­sais su­ge­ba­me ati­tik­ti aukš­čiau­sius stan­dar­tus, esa­me ge­rai ver­ti­na­mi. Da­bar be­lie­ka vi­siems su­si­telk­ti.

Rei­kia bend­ro rėmėjų, sa­va­no­rių, vald­žios ir visų ins­ti­tu­cijų dar­bo, kad galė­tu­me pa­ro­dy­ti, jog Lie­tu­va ver­ta Pa­sau­lio krep­ši­nio sos­tinės var­do. Mes tu­ri­me jį už­si­tar­nau­ti.

Ar nė kar­to ne­si­gailė­jo­te, kad at­ėjo­te į tokį po­stą? Ap­ri­bo­jo­te sa­vo ga­li­my­bes lik­ti be nuo­la­ti­nio ap­sau­gos dėme­sio, kai, sa­ky­ki­me, Briu­se­ly­je pa­ti vai­ruo­da­vo­te au­to­mo­bilį, o lais­va­lai­kiu mūvėda­vo­te džin­sus. Da­bar net iš­si­ruo­šu­si stebė­ti krep­ši­nio rung­ty­nių esa­te pri­vers­ta reng­tis kla­si­ki­niu, o ne lais­va­lai­kio dra­bu­žiu. Ar tai ne­var­žo?

Ži­no­jau, kur ei­nu, ko­kios bus sąly­gos. Su vis­kuo turė­jau su­si­tai­ky­ti ir priim­ti rea­lybę. Jo­kių ne­tikė­tumų nėra. Toks dar­bas. To­kia at­sa­ko­mybė, ir vis­kas.

Kar­tais klau­siu sa­vo vai­ruo­to­jo: kaip čia bus su tuo vai­ra­vi­mu, ar po trejų metų ne­pra­ra­siu vai­ra­vi­mo įgūdžių? Jis at­sakė: „Ne, čia kaip dvi­ra­čiu. Jei iš­mo­kai vieną kartą, tai va­žiuo­si visą gy­ve­nimą“.