Rusijos atsakas į Vakarų sankcijas rodo, kad šalyje nėra galvojama apie tautą ir kaip tai atsilieps valstybei, bet daromas politinis sprendimas. „Rusų nacija į tokias situacijas ne kartą jau buvo papuolusi. Apie ją, rusų naciją, Kremliuje dažniausiai mažai galvodavo“, – sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Raimundas Lopata. Ir prideda, kad dabartiniu metu iš V. Putino galima tikėtis visko.

Ar valstybė biudžeto pinigais imsis apmokėti verslo nuostolius turėtų būti diskutuojama kitą savaitę kartu su Premjeru Algirdu Butkevičiumi, kuris sutrumpins atostogas dviem dienom ir sugrįš į darbą trečiadienį, pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba. O šią savaitę atostogaujantis Premjeras telefonu įpareigojo taip pat atostogaujantį Užsienio reikalų ministrą paspartinti darbą ieškant naujų rinkų. Rusijos sankcijų temą „Savaitėje“ pratęsia pokalbis su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi R. Lopata.

– Pone profesoriau, ekonomistai sako, kad Rusijos atsakas ES yra Šaltojo karo pradžia, o koks politikos mokslų profesoriaus vertinimas?

– Ar čia Šaltojo karo pradžia sunku pasakyti, nes vyksta karštas karas. Kitaip sakant, vyksta normalus karas, todėl šitos kategorijos, kurias mes buvome įpratę taikyti, pvz., po Antrojo pasaulinio karo santykiams tarp Vakarų ir tuometinės Sovietų Sąjungos, vargu ar galioja.

– Ar yra būdų kaip nors sustabdyti Vladimirą Putiną, jeigu nebūtų naudojamos sankcijos?

– Abejoju. Tai yra visiems skausmingas procesas. Kokie bus jo padariniai, sunku prognozuoti.

– Yra tokie du aiškinimai apie tai, ką dabar daro Rusijos Prezidentas. Iš vienos pusės, jis lyg ir kuria atsvarą ES ir tai yra Muitų sąjunga, todėl jis taip audringai reagavo į Ukrainą, kai buvo pabandyta atplėšti ją nuo jo vizijos ir jo Muitų Sąjungos. Iš kitos pusės, jis pats yra pareiškęs, kad SSRS sugriovimas buvo didžiausia XX a. katastrofa, ir dabar jis kuria iš naujo tokią rusų valstybę, kaip atsvarą Vakarams. Kuris iš šių vertinimų jums atrodo priimtinesnis, o gal jie abu turi pagrindo?

– Situacija keičiasi, bet dabartinė situacija iš tikrųjų yra akivaizdus to neoimperialistinio mąstymo ir praktikos pavyzdys. Be jokios abejonės, Kremliuje sėdint ir žiūrint į žemėlapį, akivaizdu, kas yra Ukraina. Taip kad, tam tikra prasme, buvo galima prognozuoti V. Putino žingsnius. Žinoma, kad jie eis iki tokių ekstremalių dalykų kaip karas, vargu ar kas galvojo. Didžiausia Vakarų pasaulio klaida po 1991 metų buvo galvoti, kad Rusija yra normali valstybė.

Panašu, kad tokie perspėjimai turi pagrindo. Reikia daugiau dėmesio kreipti į pačią Rusijos sisteminę prigimtį. Daugiau mažiau tai – patvaldystė. Ji Rusijoje įsitvirtino nuo XV a., ją mes ir turime įvairiose modifikacijose iki šių dienų. Šiame kontekste, beje, reikia prisiminti ir tai, kad Rusijos patvaldystė modernizuodavosi tik vienu būdu – karo.

– Ar, jūsų manymu, šiandien patys Vakarai turi atsakymą, ko nori iš Rusijos, koks jų galutinis tikslas – pakeisti pačią Rusiją ar pakeisti tik režimą, nuversti tą patvaldystę ?

– Galvoju, kad ilgalaikis tikslas, bent jau po Šaltojo karo griūties, buvo bendradarbiavimas su Rusija ir mėginimas palaipsniui per tą bendradarbiavimą kreipti vakarietišku keliu, bet tokių santykių modelis dabar byra.

Kaip rinksis, kokį kitą kelią? Manau, kad svarbiausias momentas, kuris dabar jaudina visus, kaip sustabdyti tai, kas dabar vyksta Rytų Ukrainoje. Paskui Krymo klausimas, bus jis sprendžiamas ar nebus? Šiuo metu klausimas yra vienintelis. Ar apie tai, kas bus toliau kalbama, diskutuojama? Manau, yra kažkokie pasvarstymai, kokį variantą pasirinks didžiosios Europos valstybės. Galų gale, manau, fundamentaliausias veiksnys, ką galvoja Vašingtonas.

– O ar galima tą klausimą išspręsti, jeigu Kremliuje sėdi V. Putinas?

– Vakarai visą laiką linko į tai, ypač po Šaltojo karo, kad Rusijoje neįsigalėtų chaosas, ir visą laiką mėgdavo dirbti su žmogumi, kuris yra neva valstybės lyderis. Michailas Gorbačiovas pasirodė silpnas, su Borisu Jelcinu – kita istorija. V. Putinas buvo lygiai tokioje pačioje situacijoje – buvo galvojama, kad su juo galima tartis. Kaip dabar jį vertins? Sunku pasakyti.

– Rusija savo atsaku uždraudžia įvežti daugybę produkcijos į savo šalį, tai ar šiuo atveju jis nekenkia pats sau?

– Neabejoju, kad Kremliuje yra paskaičiavimų, ką tai reiškia konkrečiai, bet iš esmės šiuo atveju vyksta politinio sprendimo įgyvendinimas. Ir tiek.

– Tai šiuo atveju nėra galvojama apie naciją, kaip tai atsilieps šaliai, bet yra daromas politinis sprendimas?

– Be jokios abejonės. Rusų nacija į tokias situacijas ne kartą jau buvo papuolusi. Apie ją, rusų naciją, Kremliuje dažniausiai mažai galvodavo.

– Per Lietuvą yra dujotiekis, kuriuo tranzitu teka dujos į Kaliningradą. Dabar manoma, kad esame ramūs, nes tos dujos vis tiek tekės. Tačiau aiškėja, kad Kaliningrade yra labai kruopščiai rengiamasi, kad jie būtų savarankiški ir nepriklausytų nuo to tranzito per Lietuvą. Tai ar galima iš tokio žmogaus, kuris, kaip sakėte, į savo naciją nekreipia dėmesio, tikėtis, kad jis ir „užsuks“ tą tranzitą?

– Iš V. Putino? Dabartiniu metu iš V. Putino galima tikėtis visko.