Santuoką stiprina paukščiai, tėvystę šildo „guzai“

Ragino dar nesituokti

Pabūkime su J. ir J. Vaičiuliais šiltą, saulėtą dieną Ąžuolyne, kai jų trylikametė dukra Emilija ir devynmetis sūnus Ąžuolas – mokykloje, o keturmetis Benas – darželyje. Rankomis susikibę sutuoktiniai žingsniuoja parku, dairydamiesi vietos prisėsti pokalbio. Kitoje vyro rankoje – žiūronai.

„Santuoka – malonumas, nepaisant, kad, auginant vaikus, vargo netrūksta. Man nėra nieko svarbiau už šeimą. Ji užpildo visą mane. Be jos – vyro ir vaikų – neįsivaizduoju savęs. Galbūt kai kas pirmenybę teikia siekiui atrasti save ar padaryti karjerą, gerai atrodyti. Mano karjera – šeima, – glausto prisistatymo feisbuke prasmes atskleidžia Justina. – Kad man gyvenime svarbiausia bus šeima, mąsčiau nuo ankstyvos jaunystės. Už Justo tekėjau būdama 22-ejų, jis – trejais metais vyresnis. Visa aplinka – tėvai, kiti artimieji – sužinoję, kad tuoksimės ir norime turėti vaikų, nustėro. „Kur skubate? Kol jauni, keliaukite po platų pasaulį. Vaikai pririš prie namų“, – patarė jie. Patys jauni susilaukę vaikų, jiems linkėjo, ko patys nespėjo padaryti... Norėjau tapti mama.“

Ryšys: kai vienas kitą myli tėvai, tarpusavio meile žydi ir jų vaikai. / J. ir J. Vaičiulių šeimos archyvo nuotr.

Nori būti seneliu

„Man taip pat buvo svarbu turėti vaikų“, – taria Justas. Prisipažįsta, kad pagrindinė noro tapti tėvu priežastis – svajonė būti seneliu. Šios svajonės kaltininkas – senelis, gyvenęs Bradesių kaime Rokiškio rajone.

„Žavėjausi seneliu. Kaip gražiai jis elgėsi su mumis, anūkais! Vedžiojo po miškus, prie Sartų ežero. Viduryje darbų sušauks anūkus neva rimto reikalo ir duos vaflių ar kitų skanėstų“, – mena vyras.

„Kuo toliau, tuo labiau stiprėja Justo vizualizacija: sėdi jis prie trobos ir – atvyksta anūkai“, – žino Justina.

„Jei senatvėje esi laimingas, vadinasi, iki tol tavo gyvenime viskas susidėliojo tinkamai. Dabar dėliojasi“, – šypsosi vyras.

„Neturėdamas vaikų, neturėsi ir anūkų. Augindamas vaikus sukiesi nuo ryto iki vakaro – įvairūs rūpesčiai, darbai. O anūkai dovanoja bendravimo malonumą – nereikia kasdien sukti galvos, ką jiems pietums paduoti, ar spėjo į būrelius. Tik esi su anūku ir mėgaujiesi tuo. To pritrūksta auginant vaikus – norisi daugiau skubos nelydimų akimirkų su jais“, – apgailestauja Justina.

„Trūksta laiko ilgiau pabūti su vaikais, išklausyti jų rūpesčius, problemas, – patvirtina Justas. – Kur dingsta tas laikas?“

Gamta: ji Vaičiulių šeimai – džiaugsmas, atgaiva sielai ir kūnui. / J. ir J. Vaičiulių šeimos archyvo nuotr.

Nuovargį atpirko „guzas“

Pasak Justinos, jai ir vyrui, pavargus po sudėtingos dienos rutinos, norėtųsi vakare atsipūsti gurkšnojant arbatą ar išsitiesus ant sofos. Tačiau, turint daugiau vaikų, rutinoje paskęsta ir vakarai.

Pavyzdžiui, reikia vyresniems vaikams padėti atlikti namų darbus, paruošti jaunylį rudens ar kitai šventei darželyje. Kai aibė su vaikais susijusių atliktinų darbų, kai kurie ima ir išgaruoja iš galvos. „Kartą, apkabinusi Benuką, jo atsiprašiau, kad pamiršau aprengti mėlynai, kaip reikėjo darželyje“, – prisimena Justina ir žodžiais piešia vaizdus, keičiančius nuovargį į laimės akimirkas.

Antai grįžta ji pavargusi namo iš Vilniaus. Vyras gamina vakarienę. Norėtų pabūti viena. Išsidrebia ant sofos. Netrukus grindys sučeža nuo kojų kojyčių. Pagrandukas Benukas ropščiasi ant jos, mamos, vyresnieji vaikai glunda prie šonų, o šuo Goja – prie kojų. Visi penki virsta vienu „guzu“. Justinai nelabai patogu, nes spaudžiama iš visų pusių. Užtai kiek daug laimės hormonų išsiskiria, kaip kaskart, kai Benukas darželyje pasitinka ištiesęs rankytes, puola į glėbį ir apkabina.

„Neįsivaizduoju savęs grįžtančios į tuščius namus – atrodo, būtų labai liūdna. Emilija jau paauglė – po truputį atsiskiria nuo šeimos. Trūksta jos, kaip buvusio mažo vaiko. Tačiau ir toliau taip bus... Todėl svarbu tėvams nepamiršti savęs, turėti pomėgių, puoselėti tarpusavio ryšį“, – teigia moteris.

Man nėra nieko svarbiau už šeimą. Ji užpildo visą mane. Be jos – vyro ir vaikų – neįsivaizduoju savęs.

Pildo meilės banką

„Neįsivaizduoju, kaip galima vaikus auginti be darnaus dviejų žmonių – moters ir vyro – ryšio. Nuolat reikia jį atnaujinti. Daugiau vaikų auginantiems sutuoktiniams svarbu rasti laiko ir nebijoti tik dviese ištrūkti iš namų, pailsėti. Jei bus pavargę, suirzę, sunkiau bendraus su vaikais. Pajutę, kad laikas trumpam pasprukti iš namų, kreipiamės į vaikų senelius. Šaunuoliai – visada gelbsti, be jų pagalbos būtų sunku. Šeimos pagrindas – tvirti, nepajudinami santykiai tarp sutuoktinių“, – pabrėžia Justina.

„Duok, padėk savo antrajai pusei, o ne lauk ar prašyk, kol ji tau duos, padės. Matai, kad žmona pavargusi, – pats gamink šeimai valgį, užuot laikęsis stereotipo, kad tai ne vyro pareiga. Jei gali padaryti, kas sutuoktiniui sunkiau sekasi, ar matai iš akių, kad pavargo, – pats daryk. Ne lauk, kol atsiprašys, o kalbėkis“, – pataria Justas.

Pasak jo, ne visada galima įžvelgti, pajusti, kaip jaučiasi gyvenimo bendrakeleivis, todėl jam vertėtų prasitarti, pavyzdžiui: „Neturiu jėgų“, „Pavargau“. Kasdienybėje meilės bankas tuštėja, kaip garuoja vanduo stiklinėje. Todėl būtina jį pildyti.

Vyrui pritaria žmona: „Manau, dažna skyrybų priežastis – sutuoktiniai nutolsta vienas nuo kito, kai paskęsta rutinoje, neišsikalba: neišsako savo poreikių, lūkesčių, slepia, kas juos slegia. Kitaip tariant, neatnaujina meilės banko, jo nepripildo. Aš ir Justas kasdien pildome savo meilės banką apsikabindami, domėdamiesi, kaip praėjo diena, ar arbatos pertraukėle. Dėl visko tariamės. Meilės bankas mažėja susipykus. Todėl laikomės taisyklės neiti gulti susipykę. Tik du kartus užmigome nesusitaikę, mat, būdami pervargę, neišsikalbėjome. Viskas stoja į savo vietas, kai išsikalbi. Pavyzdžiui, blogai jautiesi – pasakyk mylimam žmogui.“

Iš arčiau: Justina su sūnumi Ąžuolu stebi paukščius. / J. ir J. Vaičiulių šeimos archyvo nuotr.

Santykių ašis – kalbėtis

„Draugauti su Justu pradėjau būdama devyniolikos. Draugystę nuo pat jos pradžios grindėme išsikalbėjimu. Daug kalbėdamiesi gludinome vienas kito kampus, keitėme požiūrį vieno į kitą, nes, siejami meilės, aistros, siekėme sukurti šeimą, – Justina tęsia mintį apie poros būtinybę kalbėtis, tartis, skirti laiko vienas kitam. – Prieš sutikdama Justą maniau, kad visi vyrai moka į automobilį įpilti tepalo, mat įpildavo tėtis. Tačiau Justas sakė to nedaręs, net nežinąs, kaip valytuvus pakeisti. Šeimoje, kurioje jis užaugo, – maisto gaminimo kultas, jo močiutė dirbo restorane šefe. O manęs virtuvė netraukia nuo mažens – močiutė neleido indų plauti, kad vandens per daug neeikvočiau. Išsikalbėję supratome, kodėl abu esame, kokie esame. Mums atrodė, kad judėti pirmyn kaip asmenybės galime tik sukūrę šeimą, susilaukę vaikų. Jautėme, kad tai, kas nutiks po šio svarbiausio gyvenimo etapo, pildys ir kurs mus kaip asmenybes.“

Moteris prisimena kritinį metą, išryškinusį būtinybės skirti laiko sutuoktiniui svarbą: „Benukas buvo metukų ir trijų mėnesių, kai vidurinis vaikas nusiplikė kojas karštu vandeniu. Justas su juo buvo ligoninėje, o aš su dukra ir laringitu susirgusiu Benuku – namie. Jie ten, mes čia. Sunku visai šeimai. Dar kovidas šalyje, paskui Ukrainoje prasidėjo karas. Taigi visas gyvenimo fonas neigiamas. Aš ir Justas, negalėdami apsikabinti, vienas kitam padėti, pavargome, išsekome, išsibalansavome. Supratę, kad turime susibalansuoti, skirdami laiko vienas kitam, pasveikus vaikams pasamdėme auklę. Ji dukart per savaitę po 2–3 valandas pabūdavo su vaikais – išleisdavo mudu pasportuoti, susitvarkyti reikalų.“

Savaip gaudo paukščius

„Kikilis. Ši jo giesmė – teritorinė ir tuoktuvių: kitiems paukščiams skelbia, kad čia jo vieta, o patelėms giriasi, koks esąs žavus“, – į garsą šalia sureaguoja Justas. Jis arba Justina vis stabteli kalbėję apie šeimą, kai pamato ar išgirsta Ąžuolyno paukščius. Antai ji, rodydama į maždaug už 20 m rymantį balandį, patikslina, kad tai keršulis.

Po kelių minučių vyras, žvelgdamas į medyje nutūpusį paukštį, taria: „Didžioji zylė. Išradinga.“ Paaiškina, kad jos kalba labai turtinga. Zylės apie skirtingus pavojus praneša vis kitais garsiniais kodais. Jų kalbos klauso net kitų rūšių paukščiai. Jie turi ir savą, ir visus vienijančią kalbą.

„Praskrido smilginis strazdas“, – vėlėliau praneša Justas. Paaiškina šį paukštį atpažinęs iš tarškėjimo ir rūstaus žvilgsnio.

Iš kur tokios pašnekovų žinios? Kodėl jų rega ir klausa gaudo paukščius net kalbantis?

„Miškai, paukščiai, kelionės, kitos mielos veiklos mano ir Justo gyvenime atsirado gimus vaikams ir drauge su jais. Šie ir kiti nauji pomėgiai, veiklos mus visus augina kaip asmenybes“, – atsako Justina.

Išsamesnė istorija tokia. Justina pirmagimės Emilijos susilaukė studijuodama psichologiją. Baigusi bakalauro studijas ir paauginusi dukrą, nedirbo psichologe. „Esu jautri, atlikdama praktiką jutau, kad apsikrauti kitų žmonių problemomis bus per sunku emociškai. Jaučiau, tikėjau, kad manęs laukia įdomesnė, mielesnė veikla. Taip galvojau ir dirbdama apskaitininke, kitkuo“, – kodėl nedirbo ir nedirba psichologe, aiškina pašnekovė.

Jei senatvėje esi laimingas, vadinasi, iki tol tavo gyvenime viskas susidėliojo tinkamai. Dabar dėliojasi.

Į mokslus – ir mama

„Menu: laukiuosi trečio vaikelio, mėgaujuosi nėštumu, Laisvės alėjoje prisėdu ir, pirmąkart atsivertusi knygą apie miško maudynes, skaitau. Ji man atvėrė akis. Supratau, kad miškas – geros žmogaus savijautos šaltinis“, – toliau pasakoja Justina.

Ją papildo Justas: „Nuėję į mišką jautėme, kad tikrai veikia: atsipalaiduodavome, dingdavo vidinė įtampa. Ir vaikai nurimdavo.“

Justina tęsia: „Panorau mokytis miško terapijos. Tačiau Lietuvoje, skirtingai nei Suomijoje, Japonijoje, niekas jos nemokė. Pirmaisiais metais po gimdymo buvo sunku mintyse nešiotis troškimą mokytis miško terapijos. Per Benuko antrąjį gimtadienį pagūglinusi radau, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete vyks miško terapijos kursai. Suvirpėjo širdis. „Privalau lankyti!“ – nusprendžiau.

Prieš trejus metus rugsėjis tapo nauja pradžia keturiems mūsų šeimos nariams: Benukas pradėjo lankyti darželį, Ąžuolas – pirmą, Emilija – penktą klasę, aš – miško terapijos kursus. Man mokslai vyko metus savaitgaliais. Tada Justas tapo šeimos stabilumo ramsčiu.“

Vyras šypsosi: „Turi energijos ir darai. Pajutęs perkrovas, ėjau į mišką – praktikoje pritaikydavau teoriją, kurią man perteikdavo iš kursų grįžusi Justina.“

J. ir J. Vaičiulių šeimos archyvo nuotr.

Smalsumas užaugino sparnus

„Miško terapijos kursuose pajutau, kad pirmąkart gyvenime mokausi to, kas įdomu. Jiems pasibaigus, panorau daugiau žinoti apie gamtą, geriau ją pažinti. Kadangi sudomino į mūsų namo kieme esančią lesyklėlę atskridę nuostabūs paukščiai, norėjau juos pažinti. Sužinojusi apie „Ornitostogų“ klubo organizuojamus savaitgalinius paukščių pažinimo kursus, prikalbinau Justą su manimi nerti į šį nuotykį“, – pasakoja Justina.

Pernai ji su vyru baigė paukščių pažinimo kursų pirmąją dalį, skirtą pradedantiesiems. Nuo rudens tęs mokslą pažengusiųjų grupėje. Negalėtų tęsti neišlaikę trijų pradžiamokslio egzaminų: teorinio ir paukščių atpažinimo pagal išvaizdą, taip pat pagal garsą.

„Kursuose buvo gera, smagu, įdomu įvairių Lietuvos vietovių miškuose, laukuose, prie upių stebėti daugiau nei 180 rūšių paukščių. Jaučiausi laiminga. Stebi paukščius – ir dingsta rūpesčiai, vargai“, – tikina Justina. Pasidžiaugia šalies didmiesčiuose regėta paukščių įvairove. Pamini, kad stebėjosi Kaune, Neries pakrantėje, išvydusi pempes – laukų ir pievų gyventojas, o Vilniuje prie tilto – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą tulžį. Liūdi dėl kertamų miškų: „Reikėtų galvoti apie Lietuvos vaikų ateitį – kad užaugę gyventų žalioje šalyje. Būtina saugoti gamtą, stiprinti jos apsaugą.“

Justinos susidomėjimas mišku, paukščiais užaugino jai sparnus, kurių ilgėjosi, kuriuos išdygsiant kada nors nujautė. Mat, „Ornitostogų“ paprašyta, moteris prisijungė prie jų kuriant ir mokyklose vaikams vedant edukacijas apie paukščius. „Tai daug kūrybingumo reikalaujanti veikla. Džiaugiuosi ja“, – tvirtina Justina. Pabrėžia, kad pagrindinė jos karjera – mamos.

Vaikams taip pat įdomu

Justas laiką su žmona stebint paukščius vadina vienu iš judviejų pabėgimo kambarių, arba pasimatymų, – galimybe atnaujinti meilės lauką: dar geriau pažinti, pajusti vienas kitą, stiprinti emocinius ryšius. Dažniausiai į mišką ar vien tik stebėti paukščių išsiruošia visa šeima. Tiksliau, yra pasiruošusi juos stebėti visada. Tarkime, kai visi kur nors vyksta automobiliu, šis neretai sustabdomas, Justinai ar Justui išvydus paukštį. Jie išlipę čiupt už beveik niekada namie nepaliekamų žiūronų ar monoklio ir spėja, koks tai sparnuotis. Įdomu ir vaikams.

„Dukra, radusi kėkšto plunksnelę, nufotografuoja ir nuotrauką siunčia mums“, – vaikų susidomėjimo ornitologija pavyzdį pateikia Justas. Jis vaikystėje po pagalve laikė indelį su dėlėmis, kitaip jo trauka gamtai pasireiškė.

„Mūsų vaikai supranta gamtos dėsnius geriau, atpažįsta medžių, paukščių, augalų rūšių daugiau už mus, kai buvome jų amžiaus, – pasidžiaugia Justina. – Ūgtelėję galės savarankiškai klajoti po gamtą, stebėti, klausytis ir džiaugtis, nes žinos, koks paukštis praskrido ar gieda.“

Gražu, kas netobula

Justinai ir Justui smagu, kad visi jų vaikai mėgsta skaityti knygas. Juodu taip pat skaito.

„Iš bibliotekos kaskart parsinešame po 0,5 m aukščio knygų krūvą, – sako Justina. – Kai augau, nuolat namie buvo įjungtas televizorius. Man netiko jo triukšmas... Aš ir Justas suėję nusprendėme, kad televizoriaus neturėsime. Kartais filmą ar TV laidą „Gamtininko užrašai“ žiūrime per projektorių, iš kompiuterio. Mums svarbu, kad vaikai, kol neis į mokyklą, augtų be telefonų. Pastebėjau, kad dauguma vaikų, laukdami prie gydytojo kabineto, įsistebeiliję į telefono ekranus. Mes tokiu atveju arba norėdami laisvesnių akimirkų, savo mažiesiems duodavome žaisliukų arba spalvinimo knygelių, taip pat kalbamės su jais, nes smalsauja visur būdami. Ekranas kenkia visam organizmui – ne tik akims ir smegenims, be to, išsivysto priklausomybė nuo jo. Telefonai žalingi vaikams ir todėl, kad neugdo bendravimo įgūdžių.“

Justas teigia skaitęs, kad vaikų smegenys geriau vystosi, jie greičiau pradeda kalbėti ir geba dalyvauti pokalbyje, kuo daugiau su jais šnekantis, bendraujant.

Pašnekovai teigia nespaudžiantys atžalų mokytis tik labai gerai. Svarbu, kad užaugtų gerais, dorais žmonėmis, mokėtų bendrauti, kurtų sėkmingus santykius, gerbtų gamtą, su ja sugyventų. Specialybė – kintantis dalykas.

„Lipdymas iš molio man padeda kovoti su perfekcionizmu. Nulipdžiusi kreivą, nelygaus paviršiaus puodelį, džiaugiuosi: grožis yra netobulumas. Taip mokausi liautis kiekviename gyvenimo žingsnyje iš savęs reikalauti tobulumo“, – apie kitą savo pomėgį svarsto Justina.

Laimė – šeima

„Nemanome, kad laimė – postai, pinigai. Mums laimė – šeima, bendrystė, būti gamtoje. Pinigai – tik priemonė išgyventi. Man premija – vaiko šypsena, apsikabinimas su juo. Nenorėčiau, kad, kalbant apie vyro vaidmenį šeimoje, būtų aukštinama moteris. Galbūt kitos moterys nelaimingos, nes neranda savo Justo. Be jo negalėčiau auginti trijų vaikų. Su juo jaučiuosi saugi. Jis geras ir vaikams – ne tik kaip sutuoktinis: jiems užpakalį nuvalys, pasaką paseks. Kai vaikams prieš miegą skaito ramiu balsu knygas, užmiegu ir aš. Žinau, kad nesupyks, jei pietų nepagaminsiu“, – vyru gėrisi Justina.

„Sumuštinį pasidarysiu, kad meilė tęstųsi“, – šypsosi Justas.

„Motinystė – visuomenės pamatas. Be tėvų ir vaikų neliktų visuomenės. Tėvystę reikėtų vertinti ir puoselėti. Pozityvumu grįstas ryšys tarp žmonių – varomoji visuomenės jėga. Gerovę sukursime ne daiktų ir pinigų gausa, o kuo daugiau rūpindamiesi žmonėmis, saugodami juos“, – įsitikinęs Justas, ekonomikos studijų magistras, dirbantis žaliavų tiekėju tėvo įmonėje.

Pašnekovai palieka Ąžuolyną susikibę rankomis, kaip ir atėjo.