Prieš dau­giau nei 700 dienų, 2009 m. ge­gužę, be­veik mi­li­jo­nas lie­tu­vių Daliai Gry­baus­kai­tei su­teikė išs­kir­tinį man­datą ir, re­gis, šian­dien pa­da­rytų tą pa­tį.

Lie­pos 12-ąją ji pri­siekė tar­nau­ti tau­tai ir tos prie­sai­kos ne­pa­mir­šo nė aki­mirką.

Ko­kia bu­vo ka­den­ci­jos pra­džia? „Ma­ne ste­bin­da­vo teisė­sau­gos ins­ti­tu­cijų va­dovų klau­si­mai, ar ga­li pra­dėti ty­ri­mus prie­š po­li­ti­nius veikė­jus ar įta­kin­gus vers­li­nin­kus, nes kai ku­rios vals­ty­binės ins­ti­tu­ci­jos jiems ga­ran­tuo­ja ne­lie­čia­mybę“, - pri­si­minė Pre­zi­dentė.

Ar pa­si­keitė si­tua­ci­ja per dve­jus me­tus? „Kai kas pa­da­ry­ta - su­kur­ti įran­kiai, pa­keis­ti įsta­ty­mai. Pa­tikė­ki­te, to­kių klau­simų ne­be­gird­žiu“, - nu­si­šyp­so­jo Pre­zi­dentė D.Gry­baus­kaitė. Ir at­skleidė sa­vo sva­jonę: per būsi­mus tre­jus me­tus at­kur­ti žmo­nių pa­si­tikė­jimą sa­vo vals­ty­be.

„Mo­kau­si nuo­lat, kiek­vieną dieną“, - pa­sa­ko­jo ša­lies va­dovė apie tai, ko rei­ka­lau­ja aukš­čiau­sias ša­lies po­stas.

„Būna mo­mentų, kai ir vie­nas lau­ke esi ka­rys“, - tęsė ji. Tiesą sa­kant, vie­na ji būna la­bai re­tai, nes už tos tvir­tos mo­ters nu­ga­ros - mil­ži­niš­ka žmo­nių ar­mi­ja: jos dar­bams pri­ta­ria dau­giau nei 80 pro­c. lie­tu­vių.

Re­gis, ne as­me­ninė re­pu­ta­ci­ja ar rei­tin­gai jai rūpi la­biau­siai, ma­tyt, todėl išs­kir­ti­nia­me in­ter­viu portalui 1diena.lt dau­giau­sia kalbė­jomės apie Lie­tu­vos rei­ka­lus: ša­lies ateitį, ko­rup­ci­jos pūlinį, ne­to­limą praeitį, kai ša­lies ins­ti­tu­ci­jo­se įta­kin­gie­ji galė­jo gau­ti va­di­namąjį stogą ir už­si­tik­rin­ti ne­baud­žia­mumą.

Ta­čiau pir­miau­sia Pre­zi­dentės pa­klau­siau apie dve­jus ka­den­ci­jos me­tus, su­tik­tus iššū­kius ir pa­tir­tus nusivylimus, jei to­kių bu­vo.

To ir tikė­jau­si. Nes­te­bi­na nei pa­si­prie­ši­ni­mo, nei kri­ti­kos ban­ga. Vi­si šie ele­men­tai bu­vo vi­siš­kai aiškūs ir pro­gno­zuo­ti­ni. Bu­vo vi­siš­kai su­pran­ta­ma, kad ne­bus leng­va pa­keis­ti tą dau­gelį metų nu­si­stovė­ju­sią iner­ciją.

Di­de­lių at­ra­dimų nėra daug. Ta­čiau kai kas vis dėlto šo­ki­ra­vo. Visų pir­ma - ko­rup­ci­jos mas­tas, vi­suo­menės pri­pra­ti­mas prie šių reiš­ki­nių, taip pat ne­baud­žia­mu­mas, koks bu­vo įsi­galėjęs. Ša­lis ne­turė­jo tin­ka­mos įsta­tymų bazės, ku­ri leistų pa­ža­bo­ti ko­rup­ciją.

Pa­vy­ko su­ba­lan­suo­ti, pa­vyzd­žiui, se­na­ties ter­mi­nus: nuo šiol teis­muo­se ne­be­ga­li­ma temp­ti gu­mos ir ne­su­lauk­ti jo­kios at­sa­ko­mybės.

To­kie da­ly­kai bu­vo pla­čiai iš­si­ke­roję. Nuo šiol ga­li­me rei­ka­lau­ti at­sa­ko­mybės: Sei­mas pa­keitė įsta­ty­mus, pradėjome jais va­do­vau­tis. To­kie pa­grin­di­niai pirmųjų metų bruo­žai.

Esa­te kalbė­ju­si apie pa­mo­kas, ku­rių iš­mokė pre­zi­den­to pa­rei­gos. Tos pa­mo­kos bu­vo sun­kios ar leng­vai įkan­da­mos?

Bet ku­ria­me dar­be būti­na pri­si­tai­ky­ti, per­pras­ti dar­bo spe­ci­fiką. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je mo­kiau­si dirb­ti su Eu­ro­pos Par­la­men­tu. Dabar su Seimu, Vyriausybe ir atskiromis institucijomis. Esu atvira naujovėms.

Ma­nau, kad tu­ri­me mo­ky­tis kiek­vieną dieną - vi­so­se sri­ty­se, kad ir ką dirb­tu­me. Tai prii­mu kaip ob­jek­ty­vią rea­lybę ir sten­giuo­si tie­siog jo­je iš­gy­ven­ti, iš­mok­ti kiek ga­li­ma dau­giau - tai pa­de­da siek­ti ge­riau­sio re­zul­ta­to.

Prieš akis - tre­ji me­tai. Ko ge­ro, ne tik dar­bo, bet nau­jos pa­tir­ties, naujų iššū­kių?

Jų bus kas­dien. Kiek­vie­na sa­vaitė, kiek­vie­nas mėnuo yra skir­tin­gas, ki­toks. Kei­čia­si įvy­kiai, ap­lin­kybės. Privalau nuo­lat būti ge­ros for­mos - ma­ty­ti, girdė­ti, orien­tuo­tis. Jei rei­kia, keis­ti, adap­tuo­ti spren­di­mus. Vis­kas pri­klau­so nuo in­for­ma­ci­jos kie­kio ir ži­nių.

Jūsų pirm­ta­kas Val­das Adam­kus daž­nai pa­brėžda­vo, kad pre­zi­den­to ga­lios Lie­tu­vo­je, de­ja, yra la­bai su­var­žy­tos, todėl jo vaid­muo ša­lies gy­ve­ni­me - ri­bo­tas. Iš jūsų lūpų toks pa­reiš­ki­mas ne­nus­kambė­jo nė kar­to. Kodėl?

Lie­tu­vo­je ne­blo­gai su­ba­lan­suo­tos vals­tybės ins­ti­tu­cijų ga­lios. Ir tai ge­rai. Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kaip su­si­klos­tys si­tua­ci­ja Sei­me, pre­zi­dentū­ro­je ar dar kur nors.

Tam tik­ru lai­ko­tar­piu kiek­vie­nas tu­ri­me ga­li­mybę pa­si­nau­do­ti vi­so­mis Kons­ti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­to­mis ga­lio­mis. Ir tai pri­klau­so tik nuo as­me­nybės, po­li­ti­nio no­ro ir gebė­jimų. Kaip minė­jau, kai žmo­gus mo­ko­si, kiek­vieną dieną ko nors iš­moks­ta - ir to, kaip iš­gy­ven­ti to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai tų ga­lių nėra dau­giau nei pas ki­tus. Gebė­ji­mas, mokė­ji­mas ir no­ras, - ko ge­ro, tai vis­kas, ko rei­kia.

Ar pri­tar­tumė­te po­sa­kiui, kad kiek­vie­nas tu­ri tiek vald­žios, kiek su­ge­ba jos pa­siim­ti?

Vi­siš­kai. Taip jau lėmė li­ki­mas - kad ir kur dir­bau, maž­daug taip ma­ne ir cha­rak­te­ri­zuo­da­vo. Vi­so­se sri­ty­se - ir Už­sie­nio rei­kalų mi­nis­te­ri­jo­je, ir va­do­vau­jant Fi­nansų mi­nis­te­ri­jai. Galė­čiau ma­ny­ti, kad man tiktų toks apibūdinimas.

Ir tai, re­gis, Lie­tu­vos žmonės įver­ti­no. Jums ta­pus ša­lies va­do­ve, pirmą kartą Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je pre­zi­den­to rei­tin­gai dve­jus me­tus iš­si­lai­ko stebė­ti­nai aukš­ti. Ko­kias iš­va­das iš to reikėtų da­ry­ti?

Tai lėmė ir ob­jek­ty­vios, ir su­bjek­ty­vios prie­žas­tys, ir su­si­ju­sios ne tik su ma­no as­me­ny­be. Di­delę įtaką tu­ri ir bend­ras fo­nas: ša­lies pro­ble­mos, pa­li­ki­mas, kurį pa­ma­čiau, su ku­riuo kas­dien su­si­du­ria žmonės.

Ma­no veiks­mai, dar­bo sti­lius ir, ma­tyt, re­zul­ta­tai jiems duo­da viltį, kad ir vie­nas žmo­gus ga­li šį tą pa­keis­ti. Ne kartą įsi­ti­ki­nau, kad kar­tais ir vie­nas lau­ke esi ka­rys. Be abe­jonės, būtų ge­riau turė­ti di­desnę ka­riuo­menę.

Dar­bo ko­kybė, re­zul­ta­tai - tai ir­gi svar­bu žmonėms. Ar esa­te jais pa­ten­kin­ta?

Dve­ji me­tai - trum­pas lai­kas, juo la­biau kad iner­ci­jos, ta­ry­bi­nių laikų ele­mentų tiek men­ta­li­te­te, tiek įstatymuose, tiek san­ty­kiuo­se yra likę la­bai daug. Pavyko šį tą pasiekti, tačiau norėčiau didesnių pokyčių ir greitesnių rezultatų. Esu tik­ra, kad ir to­liau kiek­vie­na die­na bus po­ky­čių die­na.

Kiek­vieną dieną sten­giuo­si pa­nau­do­ti atei­čiai kur­ti. Ir tie po­ky­čiai pri­valės būti kiek­vie­no pre­zi­den­to dar­bot­varkė­je. Nes­var­bu, kas jis bus - aš ar ki­tas žmo­gus. To­kie yra šio lai­ko­tar­pio iššū­kiai.

Kalbė­jo­te apie bend­ra­min­čius, apie norą turė­ti di­desnę ka­riuo­menę. Ne­jau­gi ją taip sun­ku su­bur­ti?

Vals­tybės val­dy­me, ša­lies rai­do­je pa­ste­biu daug pa­sy­vu­mo. Ra­di­ka­lių po­ky­čių, lūžio me­tais žmonės au­ko­ja­si, ne­gal­vo­ja apie as­me­ninę ge­rovę. Da­bar at­si­ran­da vis dau­giau at­sar­gu­mo, ne­no­ro ei­ti ir drąsiau spręsti pro­ble­mas.

Tai pa­ste­biu ir teisė­sau­gos, ir ki­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se: žmonės no­ri as­me­ni­nių ga­ran­tijų, ra­mybės, jie ne­linkę ri­zi­kuo­ti.

Va­ka­ruo­se po­li­ti­ka su­pran­ta­ma kaip dar­bas žmonėms. Lie­tu­vo­je ge­ru po­li­ti­ku laikomas žmo­gus, dir­ban­tis sau ar in­te­resų gru­pei. Taip dau­ge­lis su­pran­ta bu­vi­mo po­li­ti­ku tikslą. Ab­so­liu­čiai išk­reip­tas po­žiū­ris.

Štai dėl šios prie­žas­ties ta­len­tin­ges­ni žmonės ne­no­ri ei­ti į po­li­tiką. Jie su­vo­kia, kad tai ne pa­ti šva­riau­sia veik­la.

Ko ge­ro, sąži­nin­gam žmo­gui reiktų lauk­ti ir in­te­resų gru­pių puo­li­mo.

Jau­nam žmo­gui iš tiesų la­bai su­dėtin­ga. Dėl in­te­resų gru­pių spau­di­mo, dėl įvai­rių įtakų. Dau­ge­lis pa­si­ren­ka pa­sy­vesnį, as­me­ninės ge­rovės kūri­mo ke­lią. Sąži­nin­gam žmo­gui ei­ti į po­li­tiką Lie­tu­vo­je - tai iššū­kis, pra­ra­di­mai ir pa­siau­ko­ji­mas.

Ma­žiau sąži­nin­gas į po­li­tiką ei­na su šūkiu: „Po­li­ti­ka - tai pi­ni­gai.“ Ir tai yra blo­gas virs­mas vi­suo­menės rai­do­je, būtent tai nuo po­li­ti­kos at­stu­mia ir jau­nimą, ir ver­ty­bi­nius žmo­nes. O jų rei­kia, kad po­li­ti­ka būtų vals­tybės atei­ties ga­ran­tas.

Kur­ti to­kią po­li­tiką, ko­kią įsi­vaiz­duo­ja­te jūs, Lie­tu­vo­je ne­leng­va.

Tai le­mia ob­jek­ty­vios prie­žas­tys. Vals­tybė pa­siekė tokį sa­vo rai­dos lai­ko­tarpį, kai eg­zis­tuo­ja tam tik­ra en­tu­ziaz­mo pauzė, yra tam tik­ro nu­si­vy­li­mo. Tu­ri­me su­pras­ti vie­na: Lie­tu­va bus to­kia, ko­kie esa­me mes pa­tys.

Kri­ti­kuo­da­mi vals­tybę, kri­ti­kuo­ja­me pa­tys sa­ve. Va­di­na­si, kaž­ko ne­pa­darė­me. Ar­ba ne­no­ri­me išei­ti iš sau­gu­mo zo­nos, ati­duo­ti da­lies so­cia­linės, fi­nan­sinės ge­rovės sa­vo ša­liai. Ir taip sa­vo vai­kams ir ar­ti­mie­siems klo­ti ki­to­kio ke­lio.

Sis­te­ma traiš­ko iš­si­šokė­lius. Juk ir jūs su­laukė­te to­kios at­kak­lios, kryp­tin­gos tam tikrų gru­pių, tarp jų ir ži­niask­lai­dos, kri­ti­kos?

Tam tik­ra pra­sme taip. Da­bar­tinė­je po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos ir ži­niask­lai­dos vys­ty­mo­si sta­di­jo­je eg­zis­tuo­ja ri­zi­ka. Ga­li su­si­griau­ti kar­jerą ir viską pra­ras­ti ar­ba iš tiesų ką nors nu­veik­ti sa­vo ša­liai.

To­ta­lus puo­li­mas ir la­bai pla­tus man skir­tos kri­ti­kos dia­pa­zo­nas ro­do tik vie­na - sis­te­ma iki šiol ma­ne ver­čia būti jos da­li­mi. Ne­no­ri priim­ti sa­va­ran­kiš­ko žmo­gaus, iki šiol pro­tes­tuo­ja ir mėgi­na nai­kin­ti, sten­gia­si pri­vers­ti pa­klus­ti.

Tai įro­dy­mas, kad dir­bu ne sis­te­mai, at­ski­roms in­te­resų grupėms ar par­ti­joms, bet žmo­gui. Tai su­tei­kia ži­no­ji­mo, kad el­giuo­si tei­sin­gai, kad už­mi­nu ant la­bai skaud­žių vietų.

Ži­nau, kas val­do at­ski­ras ži­niask­lai­dos prie­mo­nes. Esu in­for­muo­ta, kodėl ir dėl ko­kių gru­pių in­te­resų pra­si­de­da or­ga­ni­zuo­ta, ne­pa­ma­tuo­ta ir pik­ta kri­ti­ka. Ži­nau prie­žas­tis. Ir tai ma­ne įkve­pia.

Ne­pa­lauš?

Tik­rai ne. Įgi­jau stiprų imu­ni­tetą.

Tęsinys: D.Grybauskaitė: teisėsaugos ins­ti­tu­cijų va­do­vai iki šiol jau­čia po­li­tikų ir ži­niask­lai­dos baimę

Tęsinys: Prezidentė apie Vyriausybę: jei tik turėčiau geresnę alternatyvą