Kreipimesi teigiama, kad Kultūros ministerijos parengto nutarimo nuostatos faktiškai panaikina lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą.

Kreipimesi rašoma, kad siūlymu „išplėsti Įstatymo projekto taikymo sritis (ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir kitoms asmenų grupėms, Lietuvoje veikiantiems ES narėse įsisteigusiems juridiniams asmenims, organizacijoms ir kt.)“ siekiama iškreipti valstybinės kalbos statuso esmę. Valstybinės kalbos statusas reglamentuoja valstybės institucijų bendravimą su savo piliečiais, o ne piliečių tarpusavio santykių kalbą. Bandymas nepagrįstai plėsti jos taikymą į perteklines sritis sukuria pretekstą ir tariamą pateisinimą kitai Vyriausybės nutarimo naujovei - Lietuvoje įteisinti pagalbines užsienio kalbas.

Anot asociacijos, negalima pritarti tokiam Vyriausybės nutarimo siūlymui, nes tai susiaurintų valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritį ir paneigtų jos išimtinį valstybinės, taigi piliečiams privalomos mokėti kalbos statusą. Pritarus Vyriausybės siūlymui, atitinkamoms Lietuvos Respublikos savivaldybėms, pirmiausia Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Visagino ar Klaipėdos miesto, būtų sudaryta galimybė atitinkamai įteisinti pagalbinės lenkų ar rusų užsienio kalbos oficialų statusą, o kitakalbiams piliečiams su valstybe bendrauti ne valstybine lietuvių kalba. Kreipimosi autoriai primena, kad galimybė Lietuvoje apsieiti be lietuvių kalbos jau buvo plačiai įtvirtinta visai neseniai - sovietmečiu. „Talka kalbai ir tautai“ atkreipia dėmesį į tai, jog „pritarus šiai pataisai nebeliktų juridinio pagrindo abejoti dėl nelietuviško asmenvardžių užrašymo oficialiuose asmens dokumentuose ar oficialiuose gatvių ir gyvenviečių pavadinimų įrašuose ir užrašuose teisėtumo“.

Kreipimesi taip pat teigiama, kad Vyriausybės nutarimas siūlo naikinti vieną iš privalomųjų valstybinės kalbos vartojimo sričių, reglamentuotą Konstitucijos 117 straipsniu: „„...“ Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“ Atsisakius nuostatos, kad teismas su teisiamaisiais bendrauja valstybine kalba per vertėjo paslaugas, teismas turėtų rūpintis suprasti paties įtariamojo pasirinktą kalbą. „Talkos kalbai ir tautai“ teigimu, tuo būtų faktiškai įteisintas principas, kad dauguma turi prisitaikyti prie mažumos. Siūlymas grindžiamas siekiu užtikrinti apsaugą nuo diskriminacijos kalbos pagrindu, tačiau, kaip teigia kreipimosi autoriai, taip teigdama Vyriausybė remiasi Lietuvoje faktiškai neegzistuojančia pabėgėlių problema.

„Talka kalbai ir tautai“ taip pat išreiškė susirūpinimą dėl Vyriausybės nutarimo siekio „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Tai reiškia, kad praktiškai būtų atsisakyta siekio įtvirtinti lietuvių kalbą elektroninėje erdvėje veikiančiose programose bei elektroninės komunikacijos priemonėse, kompiuterinėje technikoje, kas tampa vis būtinesniu uždaviniu skaitmenizacijos amžiuje.

Kreipimesi pabrėžiama, jog Vyriausybės nutarime atsiradęs siūlymas atsisakyti tokių konkrečių institucijų kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija ar Valstybinė kalbos inspekcija pavadinimo įvardijimo konstituciniame įstatyme naikintų įstatyminį šių institucijų reglamentavimą ir yra traktuotinas kaip pirmieji žingsniai faktinio šių institucijų panaikinimo link.

„Talkos kalbai ir tautai“ tarybą sudaro pirmininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.