Į kelią – su namu

Keliones dievinanti šeima jau nukeliavo daugiau nei 11 tūkst. jūrmylių. Šiuo metu keliautojai laiką leidžia Martinikos saloje, Karibų jūroje. Vėliau planuoja kelis mėnesius praleisti Grenadinų salų teritorijoje, čia palaukti uraganų sezono pabaigos, o tada vykti į šiaurę iki Bahamų.

Iš Vilniaus kilusi E. Malinauskaitė pasakoja aistrą kelionėms jautusi nuo mažų dienų, kadangi užaugo keliones vertinusioje šeimoje. Keliauti mėgsta ir iš Prancūzijos kilęs Emilijos mylimasis Stevas, kuris daugiau nei pusę gyvenimo pragyveno ne gimtinėje.

„Su Stevu susipažinome Vilniuje beveik prieš 20 metų, kai dar mokiausi mokykloje. 2012 m. emigravau į Tailandą, kur tuo metu jis gyveno. Kartu aplankėme nemažai šalių, pagyvenome Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Rumunijoje, Prancūzijoje. Visose šalyse jautėmės tarsi namuose, – atskleidžia pašnekovė. – Po kelionės į Kolumbiją ir Meksiką nusprendėme, kad norime keliauti aplink pasaulį su namais, o vienas iš būdų tai padaryti yra kelionė laivu. Tad, grįžę į Prancūziją, užsirašėme į buriavimo kursus.“

Vaikystė: Emilija tikina, kad gyvenimas su vaiku laive menkai tesiskiria nuo gyvenimo žemėje. „Adelyna jau nuo septynių mėnesių gyvena laive, tad kitokio gyvenimo ji nelabai ir žino“, – sako ji. / E. Malinauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Emilijos, Stevui laivyba nebuvo svetima, kadangi jis užaugęs Pietų Prancūzijoje. E. Malinauskaitė, gyvendama Prancūzijoje, dirbo jachtose, nes ten nereikalaujama prancūzų kalbos žinių. Vėliau lietuvė įgijo ir laivo kapitono licenciją.

Norėtume apiplaukti visą ratą aplink pasaulį, bet esame labai priklausomi nuo sezonų. Todėl nežinome, kur būsime kitais metais ir kiek mūsų kelionė apskritai truks.

„Penkerius metus dirbdama jachtose įgijau nemažai laivybos patirties. Vis dėlto, kaip ir Stevo, mano žinios buvo daugiausia apie motorinę laivybą. Tad mums prireikė buriavimo kursų, – pasakoja ji. – Nuo kelionės planavimo pradžios iki jos įgyvendinimo praėjo dveji metai, per kuriuos mokėmės buriuoti ir išbandėme skirtingus burinius laivus, norėdami suprasti, koks mums labiausiai tinka. Laivą pirkome visiškai naują, tad įrengimas ilgai netruko. Mums užteko trijų mėnesių, kad jį paruoštume ilgoms kelionėms. Tiesa, namus Prancūzijoje pardavėme anksčiau, nei išsirinkome laivą, bet be nuosavų namų teko pabūti tik kelis mėnesius.“

Vaikystė laive

2021 m. Emilijos šeima pagaliau pradėjo savo kelionę iš Vakarų Prancūzijos. Tuo metu Adelynai buvo vos septyni mėnesiai.

„Mūsų kelionė jau trunka šiek tiek ilgiau nei dvejus metus. Pirmaisiais metais aplankėme visas Viduržemio jūros šiaurės šalis, o praėjusią žiemą perplaukėme Atlantą ir ėmėme tyrinėti Karibus. Šiuo metu mūsų laivas yra iškeltas į sausumą, kad galėtume atlikti kelis remonto darbus, kurių negalime padaryti būdami vandenyje, – pasakoja pašnekovė. – Planavome į sausumą iškėlę laivą mėnesiui vykti į Europą ir aplankyti šeimą, o grįžę – plaukti į Grenadinus. Tačiau kai kurias laivui reikalingas dalis teko užsakyti iš Europos, todėl vis dar esame čia, Martinikos saloje. Tikiuosi, kad galėsime išplaukti per ateinančias dvi savaites. Norėtume apiplaukti visą ratą aplink pasaulį, bet esame labai priklausomi nuo sezonų. Todėl nežinome, kur būsime kitais metais ir kiek mūsų kelionė apskritai truks.“

E. Malinauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, kad keliauti laivu po pasaulį su mažu vaiku turėtų būti gana sudėtinga. Vis dėlto Emilija tikina, kad gyvenimas su vaiku laive menkai tesiskiria nuo gyvenimo ant žemės. Skirtumas nebent toks, kad nuolat keičiasi išorinė aplinka ir žaidimų aikštelės.

„Adelyna jau nuo septynių mėnesių gyvena laive, tad kitokio gyvenimo ji nelabai ir žino. Džiaugiuosi galėdama parodyti jai skirtingus pasaulio kampelius ir skirtingas šalių kultūras, – šypsosi ji. – Dukra jau turi laivų draugų, ji atpažįsta kitus laivus ir žino, kuriame laive koks vaikas gyvena. Su kitomis keliaujančiomis šeimomis dažnai rengiame žaidimų pasimatymus, todėl kol kas nepastebiu, kad dukrai trūktų socializacijos. Tiesa, jai vos treji metai, tad, kaip bus vėliau, pamatysime. Keliausime laivu tol, kol visi šeimos nariai bus patenkinti tokiu gyvenimo būdu.“

Kasdienybė jūroje

Emilijos šeimos namais kelionės metu tapo 14 m ilgio katamaranas, kuriame yra trys kabinos. Pašnekovė pasakoja, kad šeimai šis laivas yra idealaus dydžio, nes jame sutelpa viskas, ko reikia.

„Gyvenant laive mums nereikia daug asmeninių daiktų ar drabužių. Dažniausiai dėvime patogią laisvalaikio aprangą. Daugiausia vietos užima laivui reikalingi reikmenys ir vandens pramogoms skirti daiktai, – akcentuoja keliautoja. – Mūsų kasdienybė laive labai priklauso nuo oro sąlygų ir to, ar tuo metu plaukiame, ar esame prisišvartavę. Kai keliavome Europoje, dažniau laiką leisdavome uostuose, o Karibuose dažniausiai išmetame inkarą ne uoste. Nemažai laiko atima laivo priežiūra, juk vis dėlto tai yra judantys namai. Plaukdami skaitome, žaidžiame stalo žaidimus, o išmetę inkarą tyrinėjame naujas vietoves, nardome ir džiaugiamės vandens pramogomis. Stevas dirba iš laivo nuotoliniu būdu, o aš pusmetį neturiu darbo, bet galvoje jau sukasi keli projektai, kuriuos netrukus tikiuosi įgyvendinti.“

Namai: 14 m ilgio katamarane įrengtos trys kabinos. Pasak Emilijos, jame sutelpa viskas, ko reikia. / E. Malinauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

E. Malinauskaitė pasakoja, kad, laivu keliaujant po Europą, šeimai didžiausią įspūdį paliko Graikija ir jos nuostabus maistas, draugiški žmonės, įstabaus grožio salos ir istorinis paveldas.

„Prieš tai Graikijoje esu buvusi du kartus, tačiau šią šalį labiausiai pamilau plaukiodama laivu. Tai šalis, kurioje kiekvienas gali surasti jam patinkantį kampelį. Labai norėčiau sugrįžti į Viduržemio jūrą ir aplankyti daugiau vietų: Graikijos rytinį salyną, Kroatiją, Albaniją, Turkiją, – vardija ji. – Neslėpsiu, kad, leidžiant laiką Karibuose, Europos trūksta vien dėl gražių miestelių, ilgų vasaros vakarų, gero maisto. Karibuose ritmas visai kitoks, nes čia temsta labai anksti, nelengva rasti gerų restoranų,  yra nemažai vietų, kur geriau nevaikščioti vakarais. Vis dėlto Karibai žavi savo salynais, gamta ir gyvūnija, įspūdingu povandeniniu gyvenimu. Labiausiai mums patiko kelios salos: Antigva ir Barbuda, Grenadinai ir Didžiosios Britanijos Mergelių salos.“

E. Malinauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausias iššūkis – oro sąlygos

E. Malinauskaitė pripažįsta, kad, keliaujant laivu, visada yra rizikos. Laimei, šeima kol kas nebuvo pakliuvusi į rizikingą situaciją, kurios nepavyktų greitai išspręsti. Daugiausia adrenalino keliautojai gavo Graikijoje dėl stiprių ir nepastovių vėjų.

„Karibuose orų prognozės yra labiau nuspėjamos, todėl čia bent jau kol kas plaukiojame gana ramiai, – sako ji. – Keliaujant laivu didžiausias iššūkis, ko gero, yra priklausomybė nuo oro sąlygų. Kartais tenka kažkur plaukti ne dėl noro, o dėl reikalo. Kartais aplenkiame norimą aplankyti vietą, nes oro sąlygos jos aplankyti neleidžia. Kalbant apie iššūkius, įvardyčiau ir tai, kad reikia labai gerai apgalvoti savo inventorių, nes, kažkam sugedus ar sulūžus, teks tai sutvarkyti pačiam. Svarbu apskaičiuoti ir maisto atsargas, nes ne visose vietose, kur prisišvartuojame, yra maisto parduotuvių.“

Emilija juokiasi, kad iš žemyninio gyvenimo labiausiai pasiilgsta savo namų adreso turėjimo, galimybės kelis kartus per dieną netikrinti orų prognozių ir jausmo, kad parduotuvė ar reikalinga įstaiga yra lengvai pasiekiama. Tačiau ji tikina, kad dar nebuvo akimirkos, kai gailėtųsi pasirinkusi keliauti po pasaulį laivu ar norėtų grįžti į žemyninį gyvenimą.

„Galimybė keliauti po pasaulį su savo namais mums atnešė didelį laisvės ir autonomijos jausmą, kurio iki tol nebuvome patyrę. Tad, kai grįšime į žemyninį gyvenimą, būtent šio jausmo labiausiai ilgėsiuosi“, – neabejoja ji.

E. Malinauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nepamiršta lietuviškos kultūros

E. Malinauskaitė pasakoja, kad anksčiau stengdavosi vis aplankyti Lietuvą. Tačiau, gimtinėje nebelikus tėvų, rečiau grįžta į Lietuvą.

„Kol turėjau mamą, Lietuvoje praleisdavau apie tris mėnesius per metus. Dabar nė nežinau, kada pavyks grįžti. Esu gimusi ir užaugusi Vilniuje, bet, pastarąjį kartą grįžus į Lietuvą, labiausiai traukė tėvelių gimtinė – Kupiškio apylinkės ir Kuršių nerija, kuriai jaučiu labai didelę meilę, – atskleidžia ji. – Kalbant apie savo šeimą, mes kol kas neturime vietos, kurią laikytume savo namais. Stevas yra gimęs ir užaugęs Prancūzijoje, bet didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenęs svetur. Aš Lietuvoje negyvenu jau dvylika metų. Dukra Adelyna gimusi Prancūzijoje, bet jau nuo trijų mėnesių ten negyvena. Gal kada ir rasime savo nuolatinius namus, bet kol kas esame pasaulio piliečiai.“

Nors Emilija laiko save klajokle, ji tikina, kad lietuviška kultūra ir paveldas jai yra labai svarbu. „Esu kilusi iš partizanų ir tremtinių šeimos, todėl patriotizmas man įskiepytas nuo vaikystės. Lietuvoje turiu šeimos žemės ir neatmetu galimybės kada nors ten pasistatyti sodybėlę, kad grįžus būtų kur nuvažiuoti. Adelynai tada atsirastų proga daugiau laiko praleisti Lietuvoje ir pajusti savo lietuviškąsias šaknis. Šeimoje laikomės dviejų šalių tradicijų ir jas puoselėjame, – atskleidžia keliautoja. – Tiesa, dėl kalbos yra šiek tiek sudėtingiau. Nors nuo gimimo šnekėjau su dukra lietuviškai, prieš dvejus metus man netekus mamos, lietuvių kalbos vartojimas sumažėjo iki nulio – ją pakeitė anglų ir prancūzų kalbos. Dabar bandau laužyti savo įpročius ir daugiau šnekėti su Adelyna lietuviškai.“