Naujausioje ataskaitoje pranešama, kad šiaurinėje Rusijos dalyje, Aliaskoje, Kanadoje nykimas didžiausias. 

Šia tema – interviu su Ieva Budraite, Žaliųjų partijos pirmininke.

– Ar šie duomenys skamba kaip dar vienas dramatiškas pareiškimas apie pasaulio ateitį?

– Tai skamba kaip dar vienas įrodymas tų krizės pasekmių, kurios vyksta nuolat nepaisant nei karo, nei infliacijos. Klimato kaita tikrai vyksta, o tai, kad nukenčia ne tik tropikų miškai, bet ir šiaurėje esantys, mums sako, kad temperatūra kyla.

Dėl augančios temperatūros, dėl sausėjančio oro kyla miškų gaisrai. Tai – pagrindinė priežastis, dėl kurios ypač didele dalimi netekome Rusijoje taigoje augančių miškų. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kuo šie miškai, esantys šiaurėje, svarbūs planetai?

– Visi miškai, tiek esantys tropiniame klimate, tiek šiaurėje, yra planetos plaučiai. Žinoma, esantys atogrąžose sugeria daugiau anglies dvideginio. Šia prasme jie – efektyvesni, bet ne ką mažiau svarbūs ir likę miškai.

Jie atlieka anglies kaupimo funkciją, augdami jie sugeria anglies dvideginį. Taigi, jei gaisrų metu netenkame šių medžių, natūralu, kad šitaip išleidžiame į atmosferą užrakintą anglį. O tokiu būdu dar labiau spartinama klimato kaita.

Tai – vienas aspektas. Kitas aspektas – visuose miškuose, įskaitant taigos, gausi bioįvairovė. Ten – vabalų, žinduolių, paukščių namai. Kiekvienas ekosistemos dalyvis yra kažkurio kito mitybos grandinės dalis. Netekus vieno, subyra visa sistema, nukenčia ir žmogus.

Jau dabar mokslininkai sako, kad galime stebėti šeštąjį, masinį rūšių nykimą. Pavyzdžiui, vabzdžiai per metus išnyksta apie 2,5 proc. Jeigu toks tempas išsilaikys, planetoje po 100 metų išvis gali nebelikti vabzdžių. Tai būtų katastrofa viskam, kas yra žemėje.

– Ką toks medžių nykimas minėtuosiuose kraštuose reiškia Lietuvai?

– Prognozuojama, kad mūsų šalyje spygliuočiams gali tapti per šilta augti ir juos pamažu keis lapuočių miškai. Kartu tai reiškia, kad keisis ir parazitai bei įvairios ligos gali užplūsti medžius ir šitaip juos naikinti.

Taigi, mūsų kraštus tai taip pat liečia, turime už tai prisiimti atsakomybę.

Jeigu toks tempas išsilaikys, planetoje po 100 metų išvis gali nebelikti vabzdžių. Tai būtų katastrofa viskam kam, kas yra žemėje.

– Ar reikia prie to prisitaikyti, ar bandyti šį procesą sustabdyti? Nes dalis šio proceso jau gali būti nebesustabdoma…

– Iš dalies taip, bet mes dar turime daug įrankių, ką galime padaryti. Pirmiausia, sodinti miškus ir leisti jiems augti. Lietuvoje yra paskaičiuota, kad vidutinis medžio amžius siekia 53 metus, nors realiai, pagal mūsų geografines sąlygas, medžiai galėtų sulaukti ir 200–300  metų. Tai reiškia – mes juos kertame per dažnai ir per daug. O tiksliau – per daug kertame ir per mažai sodiname.

– Ar šie dalykai, kuriuos dabar pasakojate, atsispindi politikoje, ES gairėse?

– Taip, mes užsibrėžę pasodinti milijonus medžių artimiausioje perspektyvoje. Europoje yra užbrėžtas tikslas padidinti saugomas teritorijas iki 30 proc., kai dabar rodikliai siekia tik 18 proc. Taigi, tikslai yra, klausimas – kaip seksis juos įgyvendinti?

– Ar tai priklauso nuo politikų ar nuo verslo?

Taigi, jei gaisrų metu netenkame šių medžių, natūralu, kad šitaip išleidžiame į atmosferą užrakintą anglį.

– Nuo visų: nuo politikų, kurie užbrėžia verslui taisykles, kaip veikti, nuo verslo atsakomybės, nuo tų pačių gyventojų, kiek jie ko vartoja.

– Ar kiekvieną kartą matydami kertamus miškus galime sakyti, kad tai blogas dalykas?

– Ne, taip sakyti nebūtų teisinga. Juo labiau kad tuo pačiu žaliuoju kursu siekiama sumažinti betono, cemento gamybą įrengiant naujus pastatus. Taip pat siekiama pakeisti šias medžiagas mediena. Taigi, turėsime sureguliuoti visą miškų politiką taip, kad ten, kur miškai itin seni, kur daug bioįvairovės, mes juos paliksime, o kirsime tuos, kurie pasodinti specialiai ūkinėms reikmėms.