Žmonės, kurių visuomeninis statusas aukštesnis ir geresnės pajamos, benamius linkę vertinti neigiamiau, o tie, kurie gauna mažesnes pajamas ir užima žemesnį statusą, yra pakantesni, išreiškia didesnį rūpestį, LRT Radijui sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė Rasa Indriliūnaitė. „Viena vertus, yra smerkimas, noras nuo tam tikrų visuomenės grupių atsiriboti, kita vertus, matome ir jautrumą“, – kalba ji.

„Caritas“ Laikinųjų namų vadovės Aidos Karčiauskienės teigimu, priežastys, dėl ko tampama benamiais, pačios įvairiausios, tačiau net ir tokiems žmonėms įmanoma padėti. Pavyzdžiui, 2014 m. maždaug penktadalis šiuose namuose buvusių žmonių išėjo gyventi savarankiškai, nes rado darbą ir užsitikrino tam tikras pajamas.

Benamiais tampama dėl įvairiausių priežasčių

2012-aisiais mirė mama, o namus Vievyje prieš mirtį ji perrašė dukrai, apie tai, kaip tapo benamiu, LRT Radijo žurnalistui Zenonui Gipiškiui pasakoja 61 metų Feliksas, dabar gyvenantis Vilniuje. „Kitą kartą, kai lietus lyja, stotelėje miegu, po balkonu kur nors. Šiandien miegojau prie ligoninės Lazdynuose. Turiu ten nusinešęs pasikloti. Žiemą buvau slaugos ligoninėje, nes neturiu kojų“, – kalba Feliksas.

Anot jo, Darbo birža jam moka 102 eurų bedarbio pašalpą, dar 9 eurus gauna, nes 2013 m. nušalo kojas. Didžiausia bėda, Felikso žodžiais, ta, kad atgal į nakvynės namus jo nepriima už susidariusią 15 eurų skolą. Nusiprausti jis taip pat neturi kur ir nuolatos ieško „gabaliuko duonos“.

„Caritas“ Laikinųjų namų vadovė Aida Karčiauskienė sako, kad į jų namus priimami tie benamiai, kurie nori spręsti kažkokias problemas: „Socialinis darbuotojas per pirmą pakalbį įvertina, ar žmogus nori tik nakvoti pas mus, ar nori spręsti savo socialines problemas, dirbti. Mes tokius žmones priimame. Bet jei žmogus pas mus nori tik nakvoti, mes jį nukreipiame į savivaldybės nakvynės namus.“

Priežastys, dėl ko žmonės tampa benamiais, anot A. Karčiauskienės, pačios įvairiausios. Tai ir skaudžios vaikystės istorijos, priklausomybės, kartais – psichikos ligos, skyrybos. Taip pat kai kuriuos žmones kažkas tiesiog apgauna, kiti (tokių yra penktadalis) neturi, kur grįžti, išėję iš įkalinimo įstaigos, būna, kad ateina iš vaikų globos namų. 

„Savarankiškai išėjusių gyventi pas mus 2014 m. buvo apie penktadalis. Tai reiškia, kad žmogus turėjo darbą, pakankamai pajamų pragyventi. Ir vos penki atnaujino santykius su šeima“, – pastebi Laikinųjų namų vadovė ir priduria, kad daugiau benamių yra vyrų, moterų – apie 20 proc.

Lietuvių požiūris į benamius skiriasi

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė Rasa Indriliūnaitė neslepia, kad pasakyti, kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra benamių, sudėtinga. „Statistika teigia, kad yra apie 1 200 benamių. Bet tai – surašymo duomenys. O neoficialiais duomenimis, gautais iš darbuotojų, vien Vilniuje yra apie 1 000 benamių. Taigi realių duomenų mes neturime ir matome tik ledkalnio viršūnę.“

Anot sociologės, išskiriamos dvi benamių grupės: vieni kreipiasi pagalbos į institucijas, gyvena arba lankosi nakvynės namuose, o kita grupė vengia ten lankytis arba lankosi esant labai ekstremalioms sąlygoms, pavyzdžiui, kai būna labai šalta, jie eina prašyti pastogės, nakvynės ar sriubos. Taip pat, sako ji, pastebima, kad benamiai jaunėja. Tačiau yra nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kuriems nakvynės namai tampa tarsi senelių namais.

R. Indriliūnaitės nuomone, bandymas bausti išmaldos prašančius benamius vargiai yra veiksnus ir naudingas visai visuomenei, be to, tokią priemonę apskritai būtų galima vadinti drastiška. „Dar norėčiau pastebėti, kad išmaldos prašytojai ir benamiai nėra ta pati grupė. Galbūt išmaldos prašymą būtų galima įvardyti kaip vieną benamių strategiją, bet tai nėra jų pagrindinė veikla. Taigi atskirtis tikrai tik gilinama per tokius procesus“, – pabrėžia sociologė.

Paklausta, koks lietuvių požiūris į benamius, R. Indriliūnaitė sako, kad  žmonės, kurių visuomeninis statusas aukštesnis ir geresnės pajamos, linkę vertinti neigiamiau, o tie, kurie gauna mažesnes pajamas ir užima žemesnį statusą visuomenėje, vertina pakančiau, išreiškia didesnį rūpestį. „Viena vertus, yra smerkimas, noras nuo tam tikrų visuomenės grupių atsiriboti, kita vertus, matome ir jautrumą“, – kalba ji.