Prieš 40 metų Hjustone (JAV) jam skirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. "B.Gajauskas pelnė tarptautinę pagarbą už savo drąsą ir nepalaužiamą įsitikinimą, kad lietuviai nusipelnė oriai gyventi laisvoje šalyje. Mus įkvepia visi tie, kurie siekia užtikrinti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises visiems žmonėms", – "Kauno dienai" teigė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuve atstovai.

Dienraštis iš arčiau pažvelgė į B.Gajausko sudėtingą gyvenimą ir bekompromisę kovą už Lietuvos laisvę.

Tvirta pozicija

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė Zita Šličytė, kalbėdama apie B.Gajauską, iki šiol prisimena jo ramumą, taktiškumą, objektyvumą ir kartu tvirtą charakterį sprendžiant žmogaus ir valstybės problemas.

Neatsitiktinai pavadino B.Gajauską žmogumi epocha, nes už laisvės siekį jį kalino visi sovietų lyderiai – nuo Stalino iki M.Gorbačiovo.

"Teko su juo dirbti 1991–1992 m. veikusioje Aukščiausiosios Tarybos (AT) komisijoje Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti. Ji buvo įkurta 1991 m. rugpjūčio 24 d. po nepavykusio pučo. Komisijai vadovauti buvo paskirtas B.Gajauskas, nes patikimesnio, sąžiningesnio žmogaus dirbti šį darbą nebuvo", – pasakojo Z.Šličytė.

1991 m. gruodžio 17 d. AT priėmė įstatymą "Dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo".

Ryšys: B.Gajausko mamai siųsta nuotrauka iš Potmos Mordovijoje, 1956 m.

Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad B.Gajausko vadovaujamos komisijos surinkta medžiaga apie bendradarbiavusius su KGB deputatus būtų perduota AT dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo.

Po to AT galėjo sustabdyti deputato mandato galiojimą ir skelbti apie jo patikrinimą. O tikrinti buvo patikėta rinkėjams tų apygardų, kuriuose buvo išrinkti įtariami bendradarbiavimu su KGB deputatai. Įstatyme buvo numatyta, kad tuo atveju, jei į rinkimų apygardą ateitų mažiau nei pusė rinkėjų arba jei jų ateitų daugiau nei pusė, bet už deputatą balsuotų mažiau nei pusė atėjusiųjų, deputatas netektų mandato.

"Anuomet mūsų komisijos akiratin buvo patekę deputatai Vladimiras Beriozovas, Kazimira Danutė Prunskienė, Jokūbas Minkevičius, Virgilijus Čepaitis ir kiti. Bet mandato neteko tik V.Čepaitis, nes dėl pirmalaikių rinkimų į Seimą 1992 m. rinkėjai nespėjo atlikti jiems patikėtos deputatų mandatų patikrinimo misijos. Tačiau mūsų komisija pasiekė, kad rinkimų į Seimą plakatuose šalia įtariamų bendradarbiavimu su KGB depatatų pavardžių apie tai būtų įrašyta. Ne vienas kandidatas į 1992–1996 m. Seimą dėl šios priežasties atsiėmė savo kandidatūrą. Buvo ir dar sąžiningesnių – atsisakė veikusios AT deputato mandato. Taip pasielgė, pavyzdžiui, filosofas Jokūbas Minkevičius. Būtent mūsų pokalbyje su šiuo žmogumi išryškėjo komisijos pirmininko B.Gajausko labai rami, bet kartu ir labai tvirta pozicija. Kai paklausėme J.Minkevičiaus, kodėl jis bendradarbiavo su KGB, šis paaiškino, kad tai atsitiko dėl nepatirties, dėl jaunatviško jo, septyniolikmečio vaikino, įkarščio. Į tai B.Gajauskas atsakė: "Aš irgi buvau septyniolikmetis, bet tuo pat metu veikiau pogrindyje – po kelerių metų už antisovietinę veiklą buvau išsiųstas 25 metams į sovietinį ypatingojo režimo lagerį", – prisiminimais dalijosi Z.Šličytė.

Taigi kiekvienas iš mūsų galėjo rinktis, kaip elgtis tomis pačiomis aplinkybėmis.

Pirmą kartą pamatė tėtį

B.Gajausko dukrai Gražinai 1982 m. tebuvo metai ir keli mėnesiai, kai ji su mama nuvyko į Permės srities Kučino ypatingojo režimo lagerį, kur kalėjo jos tėtis.

Prisiminė: Permės ypatingojo režimo lageryje įkurtame muziejuje „Permė-36“ B.Gajauskas 2000 m. rodė, kaip slapta rašydavo straipsnius, kuriuos žmona vėliau išveždavo platinti.

"Tada pirmą kartą pamačiau savo tėtį. Vėliau man kalbantis apie tai su mama, išliko toks vaizdas: įeinu pro grotuotas duris į kažkokią patalpą, kurioje stovi stalas ir lagerio pareigūnė. Aš padedu ant stalo man atsiųstą iš užsienio lėlę. Ta neregėta čia lėlė iškart sukėlė įtarimų pareigūnei – lėlė liko be kojų ir rankų, bet man vis dėlto buvo grąžinta", – prisiminimais dalijosi B.Gajausko dukra.

Tai, kad B.Gajausko gyvenimo buvo itin sudėtingas, liudija faktas, kad dar prieš tremtį jis 35-erius metus kalėjo lageriuose.

"Vėliau atsimenu kelionę su tėčiu po JAV 1989 m., grįžimą į Lietuvą, nepriklausomybės atkūrimą, o tai, beje, vėl reiškė, kad tėtį mačiau retai. Atsimenu 1991 m. sausį. Tėtis tuo metu buvo Lietuvos AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys. Gyvenome Turniškėse. Naktį (Sausio 13-osios?) mums paskambino kažkas iš Turniškių apsaugos ir patarė skubiai išvažiuoti, nes, anot apsaugininkų, visi savo šeimas jau išvežė iš Turniškių. Mano tėtis buvo seniai išvažiavęs į AT – sausio dienomis jis namie nenakvodavo ir mes su mama veždavome jam maisto į darbo vietą. Beje, niekas nežino – tėtis visą gyvenimą savo valią ugdė užsiimdamas joga, tačiau labiausiai jo valią tvirtino laisvės siekis", – pasakojo Gražina.

Pagal B.Gajausko prisiminimus

Kalėdamas sovietiniuose lageriuose, B.Gajauskas rasdavo būdų, kaip nepastebėtam aprašyti kalinimo sąlygas ir sovietinę tikrovę. Jo itin smulkia rašysena ant vaistinio popieriaus parašytus straipsnius išnešdavo čia tik kartą per metus įleidžiama jo žmona.

Permės srities ypatingo režimo Kučino lageryje – ten kalėjo B.Gajauskas – kaliniai buvo smarkiai izoliuoti nuo pasaulio, o sąlygos rašyti – daug pavojingesnės nei Mordovijos lageriuose, kur jam teko kalėti anksčiau. Jeigu B.Gajauskas būtų sučiuptas su parašytu ar rašomu straipsniu, už antisovietinę propagandą jam anksčiau skirtas kalinimo laikas galėjo ir padvigubėti. Todėl kalinys turėjo ieškoti būdų, kaip rašyti, kur paslėpti švarius ar prirašytus plonyčius vaistinio popieriaus lapelius, kurių kartą per metus atveždavo žmona. Tuos lapelius dažniausiai slėpdavo kameros sienoje, išgręždamas jos tinke 8 cm gylio skylutę. Į ją įkišdavo susuktą į tūtelę lapelį. Po to skylutę sienoje užlipdydavo susmulkntais sauso tinko gabaliukais, sumaišytais su vandeniu. Taip užtinkuotą vietą pabalindavo dantų pasta, ir skylutė prižiūrėtojams tapdavo nepastebima.

Neįprastai: kalinys B.Gajauskas susituokė su Irena Dumbryte 1978 m. liepos 27 d. Mordovijoje. Ši nuotrauka sukurta Kaune iš dviejų fotografijų. Balio nuotrauka daryta iki kalinimo, o Irenos su vestuvine suknele – 1978 m. Kaune.

Rašyti galėjo tik gerai pažindamas prižiūrėtojus – vieni buvo tingūs, retai žiūrėdavo pro kameros durų akutę, kiti – atvirkščiai. Pavojingas ar ne prižiūrėtojas budi, B.Gajauskas atskirdavo iš jų žingsnių koridoriuje.

Atvažiavusią į pasimatymą su vyru I.Gajauskienę ir patį kalinį prižiūrėtojai iškratydavo, išrengdami nuogai prieš jų pasimatymą ir po jo, tačiau Irenai vis vien pavykdavo perimti iš vyro prirašytus lapelius, kurie būdavo susukti ant degtuko į tūtelę, apvyniotą polietileno plėvele, o jos galai sulydyti degtuko liepsna. I.Gajauskienė Maskvoje perduodavo tokį siuntinį disidentei Arinai Ginzburg, o ši per vieną žmogų išsiųsdavo straipsnius į Miuncheną B.Gajausko lagerių laikų draugui Kęstučiui Jakubynui. Šis skaitydavo tuos lapelius per didinamąjį stiklą ir perrašinėdavo spausdinimo mašinėle jų turinį.

Suprantama, KGB siuto skaitydama B.Gajausko pasirašytus savo pavarde straipsnius Vakarų spaudoje, bet niekaip negalėjo įrodyti, kad tai išties jis parašė.

Žmogus epocha

Dim. kpt. Juozui Barškiečiui pavyko prakalbinti "Memorialo" atstovą Robertą Latypovą. Šis interviu padeda atskleisti B.Gajausko portreto detales.

R.Latypovas bendravo su B.Gajausku atkuriamame Permės srities lageryje. B.Gajauskas čia buvo atvažiavęs tris kartus, pats kalė atkuriamo lagerio tvoros lentas. Tai žmogus, anot R.Latypovo, savo gyvenimu įrodęs, kad galima būti laisvam nelaisvėje. Būtent šis Permės lageris, į kurį disidentai buvo siunčiami nuo 1972 m., tapo jiems laisvės zona, kurioje jie galėjo laisvai kalbėti, sakyti vienas kitam tai, ką galvojo. Tačiau B.Gajauskas brangiai sumokėjo už patekusias į Vakarų spaudą savo laisvas mintis.

Susitikimas: į Chabarovsko kraštą ištremtą B.Gajauską aplankė žmona Irena ir dukra Gražina. Fotografuota prie Ochotsko jūros 1987 m.

Kartą į B.Gajausko kamerą atėjo kagėbistas, nešinas Vakarų Vokietijoje išleistu žurnalu su kalinio straipsniu. B.Gajauskas neprisipažino esąs jo autorius, bet kartu pareiškė, kad pasirašytų po kiekvienu jo sakiniu. Paskui B.Gajauskas neatsitiktinai pateko į darbo kamerą su recidyvistu Romašovu, kuris, pasitaikius progai, smogė atsuktuvu B.Gajauskui į galvą, o paskui kelis kartus – į širdies plotą. Nepaisant to, B.Gajauskas po itin sunkių sužalojimų liko gyvas. Recidyvistas buvo nubaustas tik penkiolika parų arešto.

Bebaimiai: 1974 m. lapkritį B.Gajauskas su Algirdu Petrusevičiumi išlydėjo Simą Kudirką (centre) į JAV.

B.Gajausko politinė kova – tai dvasinis ir bekompromisis, visą sąmoningą gyvenimą trukęs pasipriešinimas okupantams. Buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Birutė Burauskaitė neatsitiktinai pavadino B.Gajauską žmogumi epocha, nes už laisvės siekį jį kalino visi sovietų lyderiai – nuo Stalino iki M.Gorbačiovo.

Biografija

B.Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Gražiškių valsčius, Vilkaviškio apskritis). Vaikystėje ir jaunystėje gyveno Kaune.

Nuo 1934 m. kartu su skautais prie Jono Basanavičiaus paminklo Kaune, Panemunėje, minėdavo Vasario 16-ąją. Vokiečių okupacijos metais platino lapelius, nukreiptus prieš hitlerinius okupantus.

Niekas nežino – tėtis visą gyvenimą savo valią ugdė užsiimdamas joga, tačiau labiausiai jo valią tvirtino laisvės siekis.

SSRS okupavus Lietuvą, įsitraukė į antisovietinį pogrindinį, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų spaudą, už tai 1948 m. sovietinių represinių struktūrų buvo suimtas. Suimamas priešinosi, nušovė jį bandžiusį suimti sovietų saugumietį. Už tai 1948 m. gegužės 3 d. nuteistas kalėti 25 metus.

Tremtinys: B.Gajauskas prie barako tvoros Čiumikane Chabarovsko krašte 1988 m. vasarą.

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Atlikęs visą skirtą bausmę, 1973 m. buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje, tačiau draudimo nepaisė – grįžo į Kauną ir 1973–1977 m. dirbo Kauno 5-ojoje elektros montavimo valdyboje ir vertė Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagą", sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą ir rinko partizaninio judėjimo dokumentus, už tai 1977 m. vėl buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalėdamas dalyvavo politinių kalinių akcijose, paremdamas likimo draugų pasipriešinimą lagerio administratorių savivalei.

1979 m. B.Gajauskas buvo pasiūlytas kandidatu Nobelio taikos premijai, o 1981 m. Hjustone (JAV) B.Gajauskui buvo paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija.

Dokumentas: B.Gajausko asmens tapatybės pažymėjimas apie 1978 m. balandžio 14 d. teismo sprendimą ištremti jį nuo 1987 m. balandžio 20 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. penkeriems metams į Čiumikaną Chabarovsko krašte.

Prasidėjus Sąjūdžiui ir reikalaujant grąžinti politinius kalinius, 1988 m. gilų rudenį, kai Lietuvoje jau plevėsavo trispalvės, buvo paleistas iš tremties ir 1989 m. keliems mėnesiams išvyko į JAV, nes būtent šios šalies kongresmenai net dešimt metų siekė išlaisvinti B.Gajauską iš sovietinių lagerių. Grįžęs į Lietuvą, talkino Audriui Butkevičiui kuriant ir plėtojant Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, tapo jos prezidentu. B.Gajauskas buvo išrinktas į AT, balsavo ir pasirašė Kovo 11-osios aktą, dirbo AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinėje komisijoje, vadovavo laikinajai komisijai, tyrusiai sovietinės KGB veiklą Lietuvoje, o 1992 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi.

Pakeliui: I.Gajauskienė su dukrele Gražina traukinyje, 1982 m. vežusiame į lagerio zoną, kur B.Gajauskas laukė susitikimo su šeima.

Į Lietuvos nepriklausomybę jis ėjo per konclagerius, kalėjimus ir tremtį 37 metus!

2008 m. išleido knygą "Pro spygliuotas vielas matau dangų", 2012 m. – "Gulago saulėlydis. I dalis" (šiemet palnuojama išleisti antrąją dalį). Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje. B.Gajauskas apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005 m.).

Laisvėje: Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone 1989 m. (sėdi iš kairės): I.Gajauskienė, G.Gajauskaitė, Daniela Lozoraitienė, stovi iš kairės: Stasys Lozoraitis, Emilija Sakadolskienė, B.Gajauskas, Margarita Samaitienė, dr. Stasys Antanas Bačkis.

Mirė 2017 m. rugsėjo 27 d. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse, šalia savo motinos.