Statybos leidimų statistika: kokią Lietuvą statome?

– Kiek tų švieslenčių, skirtų analizuoti statybos leidimus šalies mastu, šiuo metu agentūra yra paviešinusi?

– Iš viso tokie statybos leidimai, visa ta tema ilgą laiką buvo tarsi mistikos srityje. Visi girdime, kad statybos leidimai trunka ilgai, yra biurokratiški, savivaldybės kelia per daug reikalavimų, projektuotojai rengia blogus projektus. Kadangi praėjusių metų pradžioje tik perėmėme visą tą ūkį „Infostatybos“, norėjosi analizės per duomenis. Kokius duomenis mes turime, kokia situacija yra, kokia ji skirtingose savivaldybėse. Apie savivaldybes irgi būdavo daug įvairių žinių iš medijų ir projektuotojų. Tada nusprendėme įtraukti bent jau esminius duomenis ir parodyti juos visiems, kad savivaldybės galėtų palyginti savo apimtis, savo apkrovas. 

Pirmieji duomenys buvo apie tai, kiek statybos leidimų išduodama bendrai statybai. Kad galėtum palyginti, pavyzdžiui, Prienų savivaldybę ir Vilnių. Jeigu Vilniaus savivaldybė per metus išduoda apie 1,5 tūkst. leidimų, o turime apie 200 dienų, galima susiskaičiuoti, kad per dieną reikia išduoti septynis leidimus. Tada kyla klausimas – kiek tam reikia darbuotojų? Tai jau yra objektyvus rodiklis, pagal kurį gali įsivertinti savo savivaldybę, pasilyginti su kaimynine. Pačioms savivaldybėms tai buvo tam tikra pagalba ir geresniam darbo organizavimui. Toliau – vėlavimai. Visi visada piktinasi, kad procesai trunka labai ilgai, o kiti sako, kad viskas daroma teisės aktų nustatytais terminais. Tuomet padarėme vėlavimų švieslentę. Tie vėlavimai susiję su skirtingais etapais: yra nustatytas trijų dienų dokumentų patikrinimas, kai pateikiami dokumentai ir tikrinama, ar jie teisingi, ar nevėluojama. Toliau – projekto patikrinimas, kuriam skirta 20 dienų, ir dar vienas etapas, kai dedamas paskutinis parašas – ar jis nepadėtas per vėlai. 

Paaiškėjo, kad nors teisės aktų terminai yra nustatyti, savivaldybės labai skirtingai, priklausomai nuo savo pajėgumų ir tikrinimo masto, elgiasi. Paviešinus duomenis, kilo kritika Vilniui, kad buvo daug vėlavimų – apie 18 proc. Po metų šis rodiklis tapo nulinis. Tai reiškia, kad tie skaičiai leido norintiems pagerinti darbo kokybę, ir matėsi, jog savivaldybės, kurios tai priėmė kaip kriterijų, galėjo pasitempti. Tuomet kritika, kad nevykdomi darbai nustatytais terminais, tapo nepagrįsta. 

Šiuo metu turime tris švieslentes ir ruošiamės ketvirtajai. Pirmąją jau pakomentavau. Taip pat yra švieslentės pagal skirtingas statinių grupes: kiek gyvenamųjų namų, kiek tinklų, kiek gatvių. Tai labiau statistinė orientacija. Jei išduodama daug leidimų gyvenamiesiems namams, galima tikėtis, kad savivaldybėje daugės gyventojų. Tačiau leidimai dažnai išduodami ne iš pirmo karto. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip dažnai projektai atmetami. Projektuotojai sako, kad projektai nuolat atmetinėjami. Situacija savivaldybėse skiriasi: konferencijoje ministras minėjo, kad Vilniuje pataikysi tik iš šešto karto, o kitose savivaldybėse – iš antro ar trečio. Kyla klausimas – kokios priežastys? Ar projektai prasti, ar tikrinimas per griežtas, ar per didelė biurokratija? 

Šioje vietoje perėjome prie gilesnės teisės aktų analizės. Kodėl tiek daug atmetimų? Kokios klaidos daromos? Pradėjome rinkti informaciją apie atmetimo priežastis. Kai kurios jų atrodo keistos – pavyzdžiui, netinkamai suformuluotas projekto pavadinimas. Atrodytų, koks skirtumas, juk dėl to namas nesugrius. Tačiau teisės aktai nustato, kaip turi būti formuluojamas pavadinimas. Keisčiausia tai, kad skirtingos savivaldybės tai vertina skirtingai. Pamatę šią informaciją, pradėjome siekti reikalavimų unifikavimo ir didesnio skaitmeninimo, kad sistema pati patikrintų duomenis ir būtų mažiau klaidų galimybių. Kad tą patį projektą pateikus Vilniuje ir Prienuose būtų gautas vienodas atsakymas. Dabar to garantijos nėra. Ši analizė virto iteracijų švieslente – kiek kartų žmonės teikia projektus. Vis dėlto ir tai nepasako visko. Reikia žiūrėti, ar tai projekto klaidos, ar perdėta biurokratija. 

Taip pat svarbu, ar tai buvo keli trumpi tarpai, ar vienas labai ilgas. Todėl dabar bandome ištraukti duomenis apie kalendorines dienas – kiek realiai truko procesas savivaldybėje. Šią ketvirtą švieslentę artimiausiu metu paskelbsime. Kolegų teigimu, pati sistema yra komplikuota, sukurta maždaug 2014 metais, todėl ją reikėtų iš esmės rekonstruoti, norint turėti geresnę statistiką. Visgi ir dabar bandome paimti turimus duomenis ir juos paviešinti. Šiuo metu turime dvejų metų pilnus duomenis, nes jie pradėti rinkti tik 2024 metų lapkritį.

– Jūs šiek tiek užsiminėte apie švieslenčių tikslą ir misiją, bet praplėskime šį klausimą. Kodėl buvo sukurtos švieslentės? Kaip jos gali būti naudojamos priimant sprendimus savivaldybėse, versle ar kasdieniniame gyvenime? Apie savivaldybes jau kalbėjote, bet kaip tai aktualu verslui ir visuomenei?

– Verslui tai svarbu planuojant terminus: per kiek laiko bus gautas statybos leidimas konkrečioje savivaldybėje. Iš projektuotojų pusės girdisi, kad verslininkai spaudžia laikytis minimalių teisės aktuose nustatytų terminų. Čia galima matyti realią situaciją – kad vienoje savivaldybėje procesas trunka ilgiau, ir verslas gali tiksliau susiplanuoti investicijas. Kita vertus, savivaldybėse yra administracija, politikai, taryba. Miesto tarybos nariai gali matyti, kaip dirba administracija. Jei matosi daug leidimų, daug vėlavimų ir mažai darbuotojų, lyginant su kitomis savivaldybėmis, galbūt reikia plėsti administraciją, ieškoti papildomų architektų. 

Tai objektyvus įrankis, padedantis suvokti situaciją. Tai buvo didelė pagalba ir mums patiems, siekiant atrasti problemas. Šiandien visi perkame lėktuvo bilietus internetu, galime nusipirkti bilietą tarp pačių keisčiausių oro uostų ir būti tikri, kad skrydis įvyks. Man atrodo, tai sudėtingiau nei padaryti, kad statybos leidimo pateikimas „Infostatybos“ sistemoje būtų didžiąja dalimi patikrintas automatiškai. Turime Registrų centro duomenų bazes, turime informaciją apie savininkus. Galima automatiškai patikrinti, ar tas asmuo, kuris prašo statybos leidimo, yra tikrasis sklypo savininkas. Teritorijų planavimo reglamentai taip pat yra erdviniai duomenys – aukštis, plotis, užstatymas. Visa tai galima skaitmenizuoti ir integruoti į sistemą, kad ji pati patikrintų, ar projektas atitinka nustatytus reikalavimus. Šių kritinių taškų identifikavimas padėjo pasirinkti įrankius sistemos tobulinimui. 

Tikėtina, kad tai bus kitų metų darbas, kad sistema atsinaujintų, o žmogus būtų atpalaiduotas nuo klaidų galimybės. Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai inspekcija bausdavo savivaldybę dėl netinkamai atliktų patikrinimų. Jie gal negalėjo patikrinti, nes buvo gautas skenuotas projektas, ir kaip jis ten galėjo tą atstumą pasimatuoti. Tas padeda išskirti, kas už ką atsako. O elektroninis patikrinimas pačiame kompiuteryje padės sumažinti žmogiškų klaidų galimybę ir eliminuoti mistiką bei gandus. Tai vienas iš didesnių tikslų, kuriuos mes įmonėje matome – kodėl paėmėme tą sistemą ir ką su ja toliau darysime.

– Jūs šiek tiek pradžioje užsiminėte apie statistiką. Panagrinėkime ją giliau. Kokias 2025-ųjų statybos leidimų išdavimo tendencijas pastebėjote ir kuriose savivaldybėse praėjusiais metais buvo patvirtinta daugiausia leidimų?

– Akivaizdu, kad tai didieji mūsų miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Jei žiūrėtume regionais, Vilniuje ir Vilniaus regione išduodama apie 25 proc. visų statybos leidimų. Labai nežymiai atsilieka Kaunas, o po to – Klaipėda ir kiti didieji šalies miestai. Tai ekonominio vystymosi centrai, todėl ir statybos leidimų ten daugiau. Realiai per metus didelių pokyčių neįvyko. Yra tam tikras augimas, kuris greičiausiai susijęs su aktyvesne nekilnojamojo turto rinka – kai rinka aktyvesnė, reikia ir daugiau leidimų. 

Iš kitos pusės, matome ir kitą reiškinį: išduodami statybos leidimai, kurie vėliau neįgyvendinami. Kartais susidaro situacija, kai visi nori leidimo, nes rinka gera, o vėliau rinka sustoja, leidimas lieka, pasensta ir atsiranda toks besivelkantis balastas. Tačiau dabartinis skaičius, mano nuomone, yra sveikas. Geriausiais laikais Vilniuje būdavo apie 2 000 leidimų per metus, o dabartiniai duomenys rodo rinkos augimą. Reikia suprasti, kad čia kalbame ne tik apie gyvenamuosius namus. Į skaičius įeina ir inžineriniai tinklai. Pavyzdžiui, Jonavos savivaldybė daugiau renovavo, daugiau atnaujino infrastruktūros, ir iš karto pateko į dešimtuką. Apskritai nematome kažkokių ryškių deformacijų. Kai kuriose savivaldybėse padidėjo vėlavimai, ir kyla klausimas – ar tai specialistų stoka?

– Kalbant apie vėlavimus, pereikime būtent prie jų. Ką šiandienos statistika ir jūsų švieslenčių duomenys sako apie vėlavimų situaciją?

– Bendrai vėlavimai šalyje padidėjo 2 proc., bet tai nėra daug. Vertinant bendrą leidimų skaičių, tai gana nedidelis pokytis. Kai kurios mažesnės savivaldybės pradėjo labiau vėluoti dėl neaiškių priežasčių – galbūt prarado darbuotojus.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbant apie Telšių rajono savivaldybę, čia matome labai įdomų rodiklį: metinis vėlavimas išaugo nuo 1,53 proc. 2024 metais iki beveik 41 proc. 2025 metais.

– Taip, kas atsitiko? Ar buvo prarasti darbuotojai, ar nebuvo skelbiami konkursai, ar išaugo darbo apimtys? Čia labiau išimtis. Panašiai buvo ir Vilniaus atvejis. Kai pasimatė statistika, situacija pasikeitė: dabar Vilnius nevėluoja – vėlavimų procentas nulis. Tai rodo, kad dirbant su duomenimis galima pasiekti realių pokyčių. Dėl Telšių atvejo kol kas neturėjome galimybės paklausti savivaldybės – nebuvo vyriausiųjų architektų konferencijos, tačiau tai aiškus signalas, kad administracijoje kažkas neveikia. Greičiausiai tai susiję su personalo problemomis, ir tai jau ženklas miesto vadovams, kad reikia imtis veiksmų.

– Grįžtant prie Vilniaus, metų pradžioje vėlavimai siekė apie 18 proc., o dabar jie sumažinti iki nulio. Tai rodo, kad buvo priimti teisingi sprendimai, ir jūsų duomenų analizė tam padėjo.

– Ji leido savivaldybei pamatyti, kur procesai stringa. Kai skaičiai būna migloti, vienas verslininkas sako, kad vėluojama, kitas – kad ne, tuomet sunku priimti sprendimus. O kai matai save skaičiuose ir gali palyginti su kitais, sprendimai tampa labiau pagrįsti.

– Ką dar būtų galima padaryti, kad statybos leidimų išdavimo procesas Lietuvoje dar labiau gerėtų?

– Manau, kad svarbiausia – automatizavimo galimybės. Šiandien projektuojant pastatus dažniausiai kuriami 3D modeliai, niekas jau nepiešia ranka ant popieriaus. Turint 3D modelį, galima automatiškai patikrinti pastato aukštį, jo vietą sklype, atitiktį teritorijų planavimo dokumentams. Automatizuotas patikrinimas leistų sukurti sistemą, kurioje žmogus galėtų įkelti modelį į „Infostatybą“ ir iš karto matyti, ar nepažeisti reikalavimai dėl aukščio, atstumų iki kaimyninio sklypo ir panašiai. Šiandien dėl šių klausimų kyla daug teisminių ginčų, procesai užsitęsia, gauname daug pastabų. Problemas dar labiau apsunkina tai, kad teisės aktai ne visada aiškiai apibrėžia, kas yra, pavyzdžiui, pastato aukštis, iš to kyla daug neaiškumų. 

Skaitmeninimas ir automatinis patikrinimas yra kelias į priekį. Savivaldybių darbuotojai yra brangus resursas, todėl jie turėtų būti nukreipti į kokybinį vertinimą: ar pastatas dera prie aplinkos, ar architektūrinė išraiška tinkama, ar jis gerai įsilieja į kvartalą. Ne į tai, ar savininkas yra savininkas – tai sėkmingai gali patikrinti pati sistema. Kaip perkant lėktuvo bilietą, sistema viską patikrina ir mums jį parduoda. Fokusas turi būti kitur. Todėl savo darbą esame nukreipę į skaitmeninimą ir teritorijų planavimo normavimą, kad planavimo dokumentai būtų pagrįsti duomenimis. Apie tai jau esame paskelbę atskiras švieslentes.

– Ir pabaigai – esminis klausimas: kokių miestų mes norime Lietuvoje?

– Iš tikrųjų dėl to turėtume susitarti kaip visuomenė. Kalbame apie atsparius, tvarius, miestus, apie 15 minučių miesto koncepciją. Visa tai iš esmės yra apie patogumą, jaukumą ir mastelį, kad nesuardytume susiformavusio gyvenimo būdo. Kartais vienas per didelis pastatas gali sunaikinti miesto siluetą, gyvenimo būdą ir „suvalgyti“ visą miesto potencialą. Šioje vietoje labai padeda mūsų duomenys. 

Turime informaciją, kuri leidžia matyti, kokie gyventojai gyvena skirtingose teritorijose, kur daugiau vaikų, kur daugiau senelių, kiek žmonių gali pasiekti želdynus 300 m atstumu. Remiantis tuo savivaldybės gali kurti savo miesto viziją, atitinkančią konkretų kontekstą. Vieno recepto nėra. Jei paimtume Lazdynus, Karoliniškes ar kitus rajonus, jie visi iš esmės atitinka 15 minučių miesto koncepciją – turi visuomeninį centrą, pasiekiamą per 15 minučių. Dabar kalbame apie tai, kaip tai padaryti dar kokybiškiau: kad pirmųjų aukštų patalpose būtų paslaugos. Didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda – konvertuoja buvusias pramonines teritorijas į gyvenamąsias ir orientuojasi į artimą, kasdienį paslaugų pasiekiamumą. Kad visas reikalingas paslaugas galėtum rasti savo kvartale, pirmuosiuose pastatų aukštuose.