Stiprybė – ne tik gebėjimas kovoti, bet ir gebėjimas ištiesti pagalbos ranką

Šaulystei brendo iš lėto

„Jei galėtum vienu sakiniu pasakyti, kas yra būti šauliu, koks jis būtų?“ – klausiu pašnekovės, ir šis klausimas jos visai nesutrikdo.

„Būti šauliu reiškia būti ten, kur reikia tavo pagalbos“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Štabo aptarnavimo kuopos Medicininės paramos būrio šaulė J. Platužienė, pernai išrinkta aktyviausia Kauno rinktinės šaule. Tačiau pati apie save ji kalba kukliai – sako tiesiog daranti tai, kas svarbu. Nors ji yra keturių vaikų mama, dėstytoja, o jos dienotvarkė pilna veiklų, širdžiai svarbiausiems dalykams moteris visada suranda laiko.

Smalsi, patriotiška, aktyvų gyvenimą gyvenanti kaunietė Jūratė į Šaulių sąjungą atėjo ne dėl patrauklios uniformos ar praktiško noro išmokti šaudyti. Ją labiausiai traukė galimybė išmokti naujų dalykų, išlikti ramiai ten, kur kiti sutrinka, ir būti šalia tada, kai kažkam labiausiai reikia pagalbos. Medicininės paramos būryje ji mokosi gelbėti gyvybes, o kitose šauliškose veiklose tiki paprasta, bet svarbia tiesa: stiprybė – tai ne tik gebėjimas kovoti, bet ir gebėjimas ištiesti ranką kitam.

Paklausta, kaip prasidėjo jos kelias į Šaulių sąjungą, J. Platužienė neslepia, kad tai nebuvo tiesiog spontaniška į galvą šovusi mintis. „Šaulystei brendau iš lėto. Stebėjau šaulių veiklą. Kol vaikai buvo mažesni, daugiau laiko teko atiduoti šeimai ir darbui. Vėliau šis procesas įvyko natūraliai, nes jau buvau apsisprendusi, tiesiog liko žengti šį paskutinį žingsnį“, – atvirauja pašnekovė ir prisipažįsta, kad šaulio priesaikos momentas jai buvo išties išskirtinis.

„Gerai pamenu priesaiką. Sausio 12 d., iš karto po darbų, skubėjau į Kauno VI fortą, kur kauniečiai rinkosi prie laužų pagerbti 1991-ųjų Sausio 13-osios aukas už mūsų laisvę. Pamenu, ramiai snigo. Buvo jaudulio. Priesaiką stebėjo mano artimiausi žmonės – tėvai ir vaikai. Priesaika man reiškė pirmiausia įsipareigojimą ir atsakomybę“, – jautriais išgyvenimais dalijasi Jūratė.

Žvilgsnis: su fotoaparatu Jūratė nesiskiria tiek Medicininės paramos būryje, tiek šaudykloje ar kitose šauliškose veiklose. / J. Platužienės asmeninio archyvo nuotr.

Laisvę reikia saugoti

J. Platužienė sako, kad didžiausią įtaką formuojantis patriotinėms nuostatoms jai darė šeima – tėvai ir broliai. Jos šeimoje buvo skiepijamas požiūris, kad laisvė nėra savaime suprantama, ją reikia puoselėti ir saugoti.

„Aš neklausiu, kas man ką skolingas ar ką privalo. Noriu gyventi saugioje aplinkoje. Todėl klausiu, kuo galiu prisidėti, kad tokią aplinką sukurčiau. Mes kiekvienas už tai esame atsakingi“, – įsitikinusi aktyvi kaunietė.

Tokia pasaulėžiūra natūraliai Jūratę atvedė į Šaulių sąjungą, nes, kaip ji pati sako, vienas lauke – ne karys. „Kad ir koks stiprus, energingas, aprėpiantis daug sričių būtum, norint pasiekti didelių rezultatų, reikalinga komanda. Ne kartą su pasididžiavimu pagalvojau: va, tam aš čia, Šaulių sąjungoje, ir esu! Labai gera skaityti istorijas, kai broliai ar sesės šauliai civiliame gyvenime gelbsti gyvybes, padeda netikėtose situacijose, susivienija geriems darbams. Tegu tas patriotinis virusas sklinda visomis kryptimis – bus saugiau gyventi mums visiems“, – optimizmo nestokoja Jūratė.

Paprašyta pasvarstyti, ar tapus šauliu keičiasi žmogaus požiūris į valstybę ir atsakomybę prieš ją, J. Platužienė pažvelgia per savo asmeninę prizmę: „Sakyčiau, požiūris į valstybę ir atsakomybę man susiformavo dar iki stojant į Šaulių sąjungą. Tapus šauliu, šaulystė tampa kasdienybe tiek mokantis, tiek mokant kitus.“

Aš neklausiu, kas man ką skolingas ar ką privalo. Noriu gyventi saugioje aplinkoje. Todėl klausiu, kuo galiu prisidėti, kad tokią aplinką sukurčiau.

Močiutė ten, aukštai, šypsosi

Tariantis dėl pokalbio Jūratė užsiminė, kad jos šeimos istorija stipriai susijusi su Lietuvos laisvės kova. Moteris neabejoja, kad tai turėjo įtakos ir jos nuostatoms bei pasirinktai krypčiai.

„Augau patriotinėje aplinkoje. Šeimos istorijoje tiek iš tėčio, tiek iš mamos pusės daug kovotojų už laisvę. Giminėje buvo ir savanorių, ryšininkų, partizanų, Lietuvos laisvės armijos karių, Šaulių sąjungos „Tvirtovės“ kuopos skyriaus vadas, pirmosios karo aviacijos mokyklos įkūrėjas. Dalis jų buvo ištremti į Sibirą. Tėtis gimė tremtyje. Laisvės troškimas ėjo iš kartos į kartą ir stipriai įaugęs į mano kraują.“

Paklausta, ar jaučia tęsianti savo senelių pradėtą kelią, šaulė Jūratė šypteli: „Kartais pagalvoju, kad mano močiutė, buvusi partizanų ryšininkė, šypsosi ten, iš aukštai, matydama mane.“

Mamos Jūratės pavyzdžiu pasekė ir jos dukra – tapo šaule. Tačiau pati moteris sako neraginanti savo vaikų stoti į Šaulių sąjungą.

„Tai turi ateiti natūraliai. Jei stoji ne visiškai suprasdamas prasmę, didelė tikimybė, kad motyvacija greitai išgaruos. Dukra matė mano veiklas, užsidegimą ir džiaugsmą mokantis naujų dalykų. Tačiau šeimoje – ne vienas patriotiškai nusiteikęs pilietis. Brolis beveik tuo pat metu įstojo į Krašto apsaugos savanorių gretas. Sūnus, prieš stodamas į universitetą, savo noru eis atlikti privalomąją karo tarnybą“, – galimybėmis rasti sau tinkamiausią kelią džiaugiasi Jūratė ir vadina tai didžiule laisvės suteikta privilegija.

Mokymasis: „Su kiekviena pamoka jaučiuosi stipresnė“, – teigia Jūratė ir vertina Šaulių sąjungoje įgytą patirtį. / J. Platužienės asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjo nuo nulio

Šiuo metu J. Platužienė – Medicininės paramos būrio šaulė. Kodėl moteris pasirinko būtent šią kryptį, nors pati nėra medikė?

„Rinkausi tarp dviejų sričių – komunikacijos ir medicinos. Komunikacija yra artimesnė tam, kuo užsiimu kasdieniame gyvenime. Medicina ir galimybės Šaulių sąjungoje mokytis pirmosios pagalbos traukė labiausiai, bet neturėjau jokių žinių, jokio pagrindo, – išbandžiusi save šauliškame komunikacijos padalinyje, Jūratė vis dėlto nusprendė išbandyti kitą sritį: – Laikui bėgant supratau, kad noriu eiti į medicininės paramos šaulių šeimą.“

Jūratė neslepia – stojant į Šaulių sąjungą daug ko nežinojo, daug kas buvo nauja ir nepatirta. Dabar ji jau gali savo patirtimi, žiniomis dalytis su kitais kandidatais ir tik ką prisiekusiais šauliais – juos padrąsina, įkvepia, palaiko.

„Kai į Šaulių sąjungą ateina nauji žmonės, tenka jiems vesti pirmosios pagalbos mokymus. Dažnai išgirstu klausimų ir abejonių, ar galima stoti, ar pajėgsiu, jei neturiu jokio medicininio išsilavinimo. Lygiai toks pat klausimas kilo ir man. Šaulių sąjungos Medicininės paramos būryje netapsite kvalifikuotu chirurgu, bet išmoksite atlikti būtinuosius veiksmus, kad išgelbėtumėte žmogaus gyvybę. Būtent Medicinos paramos būrys moko ir mokosi realiai suteikti pirmąją pagalbą net ir labai nepalankiomis sąlygomis. Tad jei abejojate, ar sugebėsite, nes nemokate, – pirmyn, junkitės prie mūsų, mes pasistengsime pasidalyti žiniomis! Daug iš mūsų čia mokomės nuo nulio“, – nori padrąsinti abejojančius pašnekovė ir priduria, kad organizacijoje išmokstama ir kitų svarbių šauliškų įgūdžių: topografijos, ryšių, saugaus elgesio su ginklu, šaudymo ir t. t. – visa tai praverčia ir civiliame gyvenime, ką jau kalbėti apie ekstremalias situacijas, jeigu tokios nutiktų.

Nereikia karo, kad būtum didvyris. Kasdienėje veikloje gali tekti gelbėti žmogaus gyvybę, suteikti pirmąją pagalbą.

Privalo mokėti kiekvienas

Prieš tapdama šaule, moteris su medicina nedraugavo, tad pirmosios pamokos prasidėjo būtent Medicininės paramos būryje.

„Pirmiausia Šaulių sąjungoje išmokau stabdyti masyvų kraujavimą su turniketu, tamponais ir tvarsčiais. Tą privalo mokėti absoliučiai kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos. Ne mažiau svarbu buvo išmokti gaivinimo procedūrų, teisingai panaudoti defibriliatorių, taip pat suteikti pirmąją pagalbą dalinio ir visiško užspringimo, nudegimo, skendimo atvejais. Nėra nesvarbių ar mažiau svarbių temų“, – įsitikinusi šaulė.

Ji džiaugiasi, kad Medicininės paramos būryje išvien veikia ir įvairių sričių medikai, ir žmonės be medicininio išsilavinimo. „Savo gretose turime ir psichiatrų. Buvo labai įdomūs praktiniai mokymai, kaip atgaivinti šoko ištiktą žmogų. Tikrai neužtenka vienos pamokos, kad lengvai atliktum visus būtinus veiksmus, bet nuosekliai viską kartodami mokymuose ir pratybose mes jaučiamės stipresni ir saugesni“, – sako pašnekovė.

J. Platužienė net neabejoja Šaulių sąjungoje įgytų žinių ir įgūdžių nauda kasdieniame gyvenime, nes pati yra tai patyrusi.

„Esame buriuotojų šeima. Kasmet dalyvaujame buriavimo regatoje. Pernai turėjome skaudų įvykį, kai regatos metu sunegalavo vienas pažįstamas buriuotojas. Nieko nėra baisiau už akimirkas, kai aplinkiniai beviltiškai stovi nežinodami, ką daryti, ir praranda žmogų. Tai tik dar labiau paaštrino mano norą išmokti suteikti pirmąją pagalbą, išsaugoti žmogaus gyvybę, kol atvažiuos greitoji pagalba. Greitoji atvažiuos, bet laukimo laikas gali būti lemtingas, – pabrėžia kaunietė ir priduria: – Šauliškoje šeimoje mes gauname ne tik teorinių žinių iš savo srities profesionalų. Kauno klinikose, Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre mes visą tai mokomės atlikti praktiškai su simuliatoriais.“

Jūratė įsitikinusi, kad šiandien kaip niekada Lietuvai reikalingi tokie žmonės, kurie ne tik pasirengę ginti Tėvynę ir jos laisvę, bet ir padėti nelaimės ištiktam. „Labai gerai yra mokėti valdyti ginklą ir apginti savo šeimą, savo artimuosius. Ne ką mažiau svarbu – išgelbėti gyvybę. Tai yra kertiniai Medicininės paramos būrio principai – ginti, išgelbėti ir išsigelbėti“, – priduria ji.

Moko: Šaulių sąjungos naujokams Jūratė veda pirmosios pagalbos mokymus. / J. Platužienės asmeninio archyvo nuotr.

Jei galiu aš, gali ir tu

Pernai J. Platužienė buvo išrinkta aktyviausia Kauno šaule, nes sukosi visose veiklose, kur tik galėjo.

„Žinoma, netikėtas, malonus įvertinimas, – šypteli pašnekovė, tačiau to nesureikšmina: – Ar kas nors nuo to pasikeitė? Ne. Man patinka tai, ką darau. O kai darau tai, kas patinka, tai ne kokia auka, o tiesiog gyvenimo būdas.“

Kitų brolių ir sesių šaulių nestebino smalsi Jūratės akis per fotoaparato objektyvą, kol ji buvo Komunikavimo būrio šaulė, tačiau su savo technika moteris nesiskiria tiek Medicininės paramos būryje, tiek šaudykloje ar kitose šauliškose veiklose: fotografuoja, filmuoja, ieško netikėtų rakursų ir sprendimų.

Paklausta, kodėl tai daro, juk tam reikia ir nemažai jėgų, šaulė Jūratė sako: „Tai yra švietėjiška misija parodyti, ką mes veikiame. Daugybė nuostabių skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus žmonių vienijasi į vieną didelę šaulišką šeimą. Kiekvienas čia atneša dalelę savęs, vedini patriotinių jausmų, pasiaukojimo. Per nuotraukas skleidžiu žinią: „Jei galiu aš, gali ir tu“, „Jei gali pasvajoti, gali ir padaryti.“

J. Platužienė iš patirties žino, kad geriausiai žmogų atsiskleidžia nuotrauka, kai jis užfiksuojamas pasinėręs į veiklą, susikaupęs. „Pagauni tą tikrą, nesuvaidintą emociją, kuri yra kur kas stipriau ir tikriau už bet kokį eksterjerą. Mane daugiau pažįstantys žino, kad labiausiai nemėgstu „pasinių“ nuotraukų prie fotosienelės“, – juokiasi Jūratė.

Nors ji pati dažniausiai lieka už kadro, daugybėje nuotraukų moteris užfiksuota fotografuojanti – panirusi į mėgstamą veiklą.

Svarbu rasti savo vietą

Iš kur Jūratė semiasi motyvacijos nuolat būti aktyvi, visur dalyvauti, veikti? Išgirdusi tokį klausimą, kaunietė nedvejodama atsako: „Iš mane supančių brolių ir sesių šaulių. Tarp mūsų yra chirurgų, paramedikų, karo paramedikų ir instruktorių, kitų sričių medicinos profesionalų. Jaučiu begalinį dėkingumą už jų skiriamą laiką, už galimybę išmokti tokių svarbių dalykų. Su kiekviena tokia pamoka jaučiuosi stipresnė.“

Žinoma, kaip sako pati šaulė, visko būna gyvenime: ir pervargsti, ir kažkas nepavyksta taip, kaip norėtųsi. „Tačiau išsimiegu, šviesiomis akimis pažiūriu į tikslą. Jaučiu stiprų brolių ir sesių šaulių palaikymą ir suprantu, kaip gera augti tarp bendraminčių“, – optimizmu trykšta moteris.

Pasiteiravus, ką ji pasakytų žmogui, kuris svarsto prisijungti prie Šaulių sąjungos, bet dar dvejoja, J. Platužienė primena iš Romos imperijos laikų mus pasiekusį posakį: „Nori taikos – ruoškis karui.“

„Šaulių sąjungoje mes mokomės visko – ne tik valdyti ginklą, bet ir elementarių išgyvenimo principų. Nereikia karo, kad būtum didvyris. Kasdienėje veikloje gali tekti gelbėti žmogaus gyvybę, suteikti pirmąją pagalbą. Norėtųsi, kad kiekvienas mokėtų realiai suteikti tokią pagalbą. Tada visi jausimės ramiau, žinodami, kad ištikus nelaimei, aplinkiniai žinos, ką daryti, ir iš tikrųjų veiks. Šaulių sąjungoje veiklų pasirinkimas tikrai platus: koviniai šauliai, dronistai, inžinieriai, psichologinės paramos šauliai, kibernetikai, kinologai, medicininės paramos, komendantiniai šauliai, ryšininkai, vokalinis ansamblis „Žaibas“, net maisto gamintojai! Ir tai dar ne viskas – svarbu tik rasti savo vietą“, – galimybes kiekvienam rinktis, mokytis ir veikti atskleidžia pašnekovė.