Storulės Birutė ir Erika: “Apkūnumas tapo mūsų privalumu!”

Šeštadienio interviu: kaip gyvenate?

Storulės Birutė ir Erika: “Apkūnumas tapo mūsų privalumu!”

Su “Storulių šou” duetu Birute Beteikiene ir Erika Mažoniene susipažinau važiuodama su jomis į vieną televizijos laidą, į kurią buvo pakviestos kalbėti apie tai, kad antsvoris gyventi netrukdo. Iki tol šių ponių scenoje dar nebuvau mačiusi. Tik pakeliui į Kauną išgirdau muziką, pagal kurią storulės šoka. Tai buvo uždegančios melodijos. Na, o kaip užgimė šis duetas ir kaip šios moterys gyvena — šis šeštadienio interviu.

— Birute, Erika, kaip viena kitą suradote?

Birutė:

— Man visai netyčia užklydo mintis, jog su savo “apskritumais” galėčiau ką nors nuveikti. Su tokia idėja nuėjau pasisiūlyti choreografei Lilijai Kuliešienei. Ši iš karto idėją “pagavo” ir pradėjo su manimi dirbti tikėdama, jog suburs šokti ir daugiau storulių. Pirmieji mano kelių jos sukurtų šokių pasirodymai vyko pernai vasarą Palangoje. Čia aš pasirodžiau kartu su “kūdom”.

Erika:

— O mane Lilija Kuliešienė “atkapstė” sėdinčią bare. Tiesiog priėjo ir pasiūlė šokti su Birute. Pernai rugpjūčio mėnesį mes Šventojoje jau šokome keturis duetinius numerius.

— Kokie buvo tie pirmieji numeriai, kas juos matė, kaip vertino?

— Pirmieji šokiai buvo sukurti pagal Alos Pugačiovos dainą “Madam Broškina”, Tomo Džonso - “Sekso bomba” ir “Budelių” choreografija. Žiūrovai, dažniausiai Palangos ir Šventosios poilsiautojai, mus priimdavo fantastiškai šiltai. Po pasirodymų vyrai kartu su savo žmonomis ateidavo į užkulisius sveikinti ir už reginį, ir už drąsą. Juk storos moterys scenoje Lietuvoje vis dar tebėra naujovė!

— Kas jums kuria ir siuva aprangą?

— Lilija Kuliešienė yra ir mūsų choreografė, ir vadybininkė, ir drabužių kūrėja.

— Kaip atrodo judviejų gyvenimas, kai nerepetuojate, nekoncertuojate?

Erika:

— Keliuosi pusę septynių, gaminu pusryčius vyrui ir keturiems vaikams. Paskui tris vaikus — trylikametį Žilviną, dvylikametę Eglę, aštuonerių Karoliną išlydžiu į mokyklą, vyrą — į darbą. Lieku su mažąja dvimete Kamile. Na, ir pasineriu į buitį. Tačiau po pietų — mano laikas, kurį skiriu sau. Savaitgaliais dienotvarkė payra. Ypač tuomet, jei keliaujame kur nors koncertuoti. Iš naktinių programų grįžtame ketvirtą-penktą valandą ryto.

Birutė:

— Aš keliuosi pusę šešių, nes privalau prikelti ir penkerių metukų Roką, septynerių Solitą. Žinoma, jų miegelį „taupau“ iki paskutiniosios, kol viską jiems paruošiu. Tuomet juos vedu į darželį, o pati einu į darbą. Po jo vaikus parsivedu iš darželio, darau jiems ir vyrui valgyti. Ir taip kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio.

— Kaip Jūsų naktinius darbus vertina sutuoktiniai? Na, ar nepavyduliauja, nekelia kokių scenų?

Erika:

— Mano vyrui labai patinka tai, ką aš dabar darau. Jis laikosi labai paprastos nuostatos: jeigu aš patinku ir kitiems, tai labai gerai! Jam atrodo, kad vyras, kuriam vienam tepatinka savoji žmona, jau turėtų susirūpinti tokiu reiškiniu. Stasys turi automobilių remonto įmonėlę. O tai reiškia, kad laisvo laiko lieka labai nedaug. Tačiau, kai jo yra, jis lydi mane į programas ir stebi, kaip mes su Birute šokam. Man atrodo, kad jis mumis didžiuojasi! Įmonėje yra iškabinęs ir mūsų „Storulių šou“ plakatą.

Birutė:

— Jeigu Airidas, su kuriuo pažįstami devyneri metai, o susituokėme prieš šešerius, pradėtų pavyduliauti, aš tiesiog nebešokčiau. Gal kažkas ir buvo panašaus į pavydą vienu momentu, tačiau tai praėjo ir nesikartoja. Airidas, kaip ir Stasys, jeigu turi laiko, yra kam palikti vaikus, važiuoja kartu į gastroles.

— Daugelio vyrų idealas — aukštos, plonos su kojomis iš pažastų moterys. Kaip Jūsų apkūnumą vertina sutuoktiniai?

Erika:

— Maniškis — puikiai! Idealus susikuria ne vyrai, o visuomenė, veikiama žurnalų viršelių. Būtinai lieknos, būtinai — kojos iš pažastų, pageidautina — blondinės. Na, kaip ir kitose gyvenimo srityse (automobiliai, baldai, indai ir taip toliau) — mada. Daugelis vyrų ir renkasi „madingus variantus“. Esu įsitikinusi, kad Stasiui „madingas variantas“ esu aš. Padovanodama keturis vaikus, su kiekvienu jų pridėdavau dovanų ir savo kilogramus!

Birutė:

— Airidui buvo šioks toks stresas, kai po gimdymo sustorėjau. Tačiau dabar jam lieknos, atrodo, net nebepatinka. O koks jo būtų moters idealas, aš net nežinau!

— Ar esate bandžiusios kovoti su savo kilogramais? Jei taip, ką galėtumėte pasakyti apie dietas?

Erika:

— Daug ką esu išbandžiusi, netgi važinėjau į užsienį pas dietologus. Tačiau galiu pasakyti viena: jei pradedi laikytis dietų, jų reikia prisilaikyti visą gyvenimą. Šiaip po visų dietų kilogramai beregint grįžta į savo vietas ir dar prisideda papildomų. Dietos — organizmo alinimas. Antra vertus, laikytis tų dietų reikia labai daug pinigų. O jeigu dar tave koks žiniuonis ar žiniuonė įtikins pirkti stebuklingas lieknėjimo piliules, tai į bankrotą sueisi visiškai. Jei vartoji lieknėjimo piliules, vis tiek turi nevalgyti. Tai tą daryti gali ir be piliulių!

Dabar mūsų apkūnumas yra tapęs ne kokiu minusu, o privalumu!

Birutė:

— Dietų niekuomet nesilaikiau ir nesilaikysiu. Kai mane ragina sportuoti, irgi ima juokas. Juk mūsų šou toks sportas, kurio neatstotų ir kelios treniruoklių salės!

— Nors šiuo metu Jūsų storumas, kaip teigiate, tapo privalumu, tačiau storiems žmonėms iškyla aibė problemų, apie kurias net neįtaria liekni žmonės. Kokios jos?

Erika:

— Apkūnumas savaime — ne problema. Problemos — visuomenės požiūris, pradedant darbdaviais. Storiems — vyrams ar moterims — praktiškai jokių šansų gauti darbo. Tu su savo kilogramais jau esi tarsi atmata, pasmerktasis. Taip neretai pasijunti ir parduotuvėje: nužvelgia lediniu žvilgsniu ir praneša, jog ne ten pakliuvai. Tau nėra tinkamos avalynės, gražaus apatinio trikotažo, net elementarių sijonų, kelnių, palaidinukių nerasi. Su bižuterija tas pats — apyrankės ne ant tavo rankos riešo, patikę karoliai neapjuos tavo kaklo. Aš jau nekalbu apie pėdkelnes, kurių jau šimtas metų ir nebedėviu, nes mano dydžio jų tiesiog nėra!

Jeigu atrasi batus, kuriuos galėtum avėti, jie bus kaliošų tipo. Palaidinukės ar sijonai tik „maišo“ sukirpimo. O juk ir storas žmogus nori būti madingas, pagal galimybes — ir puošnus. Beje, man keista, kad net specializuotose drabužių ir avalynės parduotuvėse storuliams dirba liesos ir liesi kaip dviračiai pardavėjai. Ką jie gali patarti storuliui, kai nežino jų problemų? Dažnai atrodo, kad jiems ant tų storulių tiesiog ima noras nusispjauti, užuot padėjus ką išsirinkti.

Kokį šoką patyriau, kai ėjau į kelis soliariumus. Įsivaizduojate, neįsileido! Atseit, sulaužysiu gultus. Susiradau tokį soliariumą, kuriame aptarnautojos tokių baimių nejaučia. Gultai, beje, nesulūžo. Aš tame soliariume labai gerai jaučiuosi. Ir gerai, kad iš tų kitų buvau išvyta! Tiesiog tenykščių darbuotojams trūksta elementarios kultūros. Sakote, einame į Europą? Niekur mes nenueisime, nesugebėdami priimti kitokių, nei esame patys, žmonių!

Šiandien aš džiaugiuosi savimi tokia, kokia esu. Ne tik dalyvavimas šou atvėrė akis. Aš dabar turiu galimybių kovoti už storulių teises ir grožį. Ir to sieksiu.

Birutė:

— Kai sustorėjau, buvau puolusi į depresiją. Su daug kuo, ką sakė Erika, aš sutinku. Bet ji nepasakė dar vieno labai svarbaus dalyko: kai jau susirandi, atrodytų, tinkantį ir patinkantį drabužį, įsigyti jį esi bejėgis. Kainos fantastiškos. Ir sliūkini į „ponių laimės“ parduotuves. O kas belieka?

— Kokios Jūsų šeimų gyvenimo tradicijos, ką veikiate kartu?

Erika:

— Tik dviejuose dalykuose kertasi mano ir vyro interesai: jis mėgsta aktyvų poilsį, man labiau patinka pasėdėti kokioje kaimo kavinėje, išgerti šlakelį brendžio. Arba pagulinėti prie ežero, pasikepus šašlykų, pasimaudžius. O vyrui reikia judėti, judėti, judėti. Tai, beje, galime ir suderinti. Kiek sunkiau su maisto dalykais. Jis mėgsta miltinius patiekalus, aš — mėsinius. Tai turiu dvigubai gaminti. Sekmadieniai — man poilsis nuo maisto gamybos. Kulinarijos imasi vyras arba važiuojame kur nors papietauti. Nors esu dirbusi virėja, tačiau maistą gaminti man nėra didelis malonumas. Ypač, kai tą turiu daryti kasdien.

Mūsų šeimoje švenčiami visų mūsų gimtadieniai, žinoma, katalikiškos šventės — Velykos, Kalėdos.

Džiaugiuosi, kad mūsų visų santykiai labai nuoširdūs. Ir su vyru, ir su vaikais, išeinančiais į darbą ir mokyklas, atsibučiuojame, pasibučiuojame jiems sugrįžus. Kai po gastrolių paryčiais pardundu, vyras būtinai išsiteirauja, kaip sekėsi. Dieną to klausinėja vaikai. Man patinka ritualas, kai būtinai turime pasibučiuoti prieš užmigdami.

Birutė:

— Mes su Airidu kiek jaunesni, tai šeimyninio gyvenimo tradicijų turime mažiau. Gal jų pagausės, kai paūgės vaikai. Bet su tais bučinukais ir mūsų šeimoje tas pat. Jei kartais su Airidu susipykstu ir nepasibučiuoju, tai kankinuosi ir negaliu užmigti!