– Lietuvos migracijos departamentas šalyje užregistravo 70 tūkst. ukrainiečių, iš kurių 24 tūkst. yra vaikai iki 18 metų. Su kokiomis psichologinėmis problemomis į jus kreipiasi suaugusieji?
– Suaugusieji į mane kreipiasi dėl klausimų apie tėvų santykius, nes aš – vaikų psichologė. Tačiau spręsdami vaikų problemas mes pirmiausia paliečiame asmenybės problemas. Stresas, adaptacija, potrauminis sindromas, net jei žmogus nebuvo karinių veiksmų liudininkas, nuolatinis buvimas žinių kanaluose negali nedaryti įtakos žmogui. Tėvai kreipiasi dėl gyvenimo, maitinimosi sunkumų, asmenybės problemų, sutrikusio miego. Sunku rasti darbą, žmonės savyje neranda jėgų. Kai netenki visko, tampa sudėtinga, yra žmonių, neturinčių kur grįžti. Jie nežino, kur judėti, ką daryti toliau.
– Daugiausia tai – moterys su vaikais. Gal daugiavaikės mamos yra atsparesnės stresui?
– Ne, viskas priklauso nuo asmenybės, žmogaus temperamento, charakterio; vaikų skaičius nėra toks svarbus. Vilkijoje yra bendrabutis, kuriame gyvena ukrainiečiai, moterys su daug vaikų, jos išvyko iš Mariupolio, Luhansko srities, Charkovo, Iziumo. Kai ten nuvažiuoju, pamatau, kad šios moterys yra išgyvenimo būsenos, ir dėl to pirmiausia kenčia vaikai. Tai kažkoks užveidrodinis pasaulis. Jos savo gyvenime sustoja ir tiesiog laukia... Laukia, kad baigtųsi karas, kad būtų galima grįžti. Tai pati baisiausia būsena, kurioje gali atsidurti žmogus.
– Mes visi gyvename šiandien, turime vakar dieną ir bus rytdiena. Vadinasi, šios moterys neturi šiandienos?
– Taip, tai pats didžiausias sunkumas, kurį reikia spręsti. Kad žmogus, mąstydamas apie savo gyvenimą, egzistavimą, atkreiptų dėmesį į šiandieną. Kaip jis šiandien gyvena, kas su juo šiandien vyksta? Taip, savo gyvenimą reikia planuoti, bet negalima gyventi mintimis apie tai, kad štai, kai grįšiu, pradėsiu gyventi. Ir tai yra milžiniška problema. Tiek suaugusiųjų, tiek vaikų, nes jie "sugeria" savo motinos būseną. Psichologas Viktoras Franklas buvo koncentracijos stovykloje. Jis rašė, kad pirmieji pasidavė tie, kurie laukė, kad viskas greitai baigtųsi. Paskui tie, kurie bijojo, netikėjo, buvo apimti streso. Išgyveno tik tie, kurie laikėsi kasdienio plano: išsivalyti dantis, pasikloti lovą, padaryti mankštą, rašyti dienoraštį. Jie negyveno baime ar svajonėmis, negyveno praeitimi. Jie gyveno tą gyvenimą, kurį turėjo tuo metu. Mes neišgyvensime, jei nekreipsime dėmesio į dabartį. Eiti su vaiku pasivaikščioti, tobulėti, mokytis kalbų. Aš susiduriu su tokiais dalykais: kam man mokytis kalbos, juk nežinau, kur gyvensime. Pažvelkite, ukrainiečių ikimokyklinukai jau puikiai kalba lietuviškai, nes yra šioje aplinkoje, jie pagauna, jiems nesvarbu, kokia kalba kalbėti. Sudėtingiau yra tiems, kurių tėvai nenori mokytis kalbos.
– Kai pas jus su vaiku atvyksta susirūpinusi mama, ar pirmiausia kalbatės su ja?
– Dažniausiai į mane kreipiasi tėvai, kai vaikų darželyje pedagogai atkreipia dėmesį į vaiko elgesį ir pataria mamai kreiptis į psichologą. Tai yra mes susiduriame su tais atvejais, kai tėvai nepastebi vaiko problemų. Taip, jis patiria stresą, tai suprantama, tačiau tai – normali ukrainiečių būsena – mes visi patiriame stresą. Ir tėvai nepastebi, kad su vaiku kažkas vyksta. Tačiau kai pradedame kalbėti, matau, iš kur visa tai kyla – iš mamos. Ji savo būseną, nuotaiką, depresiją perkelia vaikui. Vaikas tai "sugeria", nesupranta, kaip su tuo susidoroti. Jis neturi ankstesnės patirties, kuria galėtų remtis ir naudotis, ir kartoja viską, ką daro mama. Todėl, kai pageriname mamos būseną, dažniausiai susitvarko ir vaiko būsena.
– Kokie yra vaikų streso požymiai?
– Labiausiai paplitęs požymis – staigi emocijų kaita: ašaros, juokas, isterija, vaikui arba liūdna, arba jis bijo. Vaikas patiria stresą, jis užsisklendžia savyje. Mityba, miegas, psichosomatinės problemos, jei neranda bendros kalbos su bendraamžiais. Normali vaiko būsena, ar tai būtų ikimokyklinis amžius, ar paauglystė – sąveika su bendraamžiais. Jei to nėra, reikia žiūrėti, kas nutiko.
– Kokius taikote vaiko elgesio korekcijos metodus?
– Dažniausiai tai būna meno terapija. Tai ir pasakų terapija, ir piešimas, ir šokio terapija. Pasakų terapija – labai gera technika, ji padeda ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iš pasakų vaikai pasisemia naujos patirties. Kai vaikui skaito knygelę arba jis pats ją skaito, vaikas susidėlioja savo paveikslėlį. Pavyzdžiui, animacinis filmas primeta savo vaizdinius. O čia vaikas pats fantazuoja, jis įgauna patirties, vystosi atmintis, mąstymas, fantazija. Sugalvodami pasaką mes koreguojame vaiko sąmonę atsižvelgdami į tai, kokį uždavinį sprendžiame.
Paskui žaidimai. Vaikams nepatinka kalbėti, jiems nuobodu. O kai atsisėdi šalia vaiko ir pradedi žaisti jo žaidimą, "peržaidi" situacijas, klausinėji, diagnozuoji. Pavyzdžiui, vaikas turi bėdų vaikų darželyje. Ten jis šypsosi, sako, kad viskas gerai, o namie pareiškia: į darželį daugiau neisiu. Kodėl? Yra kažkokia bėda. Tas pat ir mokykloje. Aš patariu visiems tėvams: pareiti namo ir apsikeisti vaidmenimis su vaiku. Jis tampa auklėtoju, mokytoju, tėvu. Tada galima pamatyti ir išgirsti tokių dalykų, kad viskas išsyk taps aišku. Šis metodas yra labai veiksmingas su paaugliais. Apsikeiskite vaidmenimis ir pažvelkite vienas į kitą iš šalies. Tada ir atsiranda dialogas, jūs pažįstate vienas kitą.
– Man atrodo, kad ukrainiečiai nėra linkę viešinti savo bėdų: dažniau jos aptariamos su gera drauge, o ne su psichologu.
– Reikia nebijoti kreiptis į psichologą. Žinote, daugelis nori ateiti, gauti kokią nors tabletę ir viskas – jūs mane išgydėte. Pakanka vieno karto. Svarbu ne tik aptikti problemą, bet ir savarankiškai ją išsiaiškinti išsikalbant. Psichologas yra tarsi veidrodis: tu kalbi, jis atspindi. Ar teisingai tave supratau? Ar dabar kalbi apie tai? Ir tada žmogus supranta: ar aš tai sakau? Ar su manimi tai vyksta? Tik tada žmogus atsiskleidžia ir sprendžia savo problemas.
Kai pageriname mamos būseną, dažniausiai susitvarko ir vaiko būsena.
– Per aštuonerius karo metus Ukrainoje milijonai žmonių patyrė sukrėtimą 2014 metais, milijonai – dabar. Ką daryti?
– Aš geriau nei kas nors kitas žinau, kas tai. 2014 metais su šeima ir vaikais persikėliau iš Alčiovsko miesto Luhansko srityje į Dnieprą. Ir štai dabar esu čia. Manau, kad tai, kas įvyko, man suteikė daugiau jėgų. Pirmuosius trejus metus sėdėjau ir laukiau. Dirbau, mokiausi, savanoriavau, nesustojau, bet visą laiką laukiau, kad grįšiu namo. Ir vieną gražią dieną supratau, kad daugiau laukti nenoriu. Visos tos mintys, kad ten, iki karo, viskas buvo geriau, trukdo judėti į priekį. Taip, patiriantis stresą žmogus prie jo prisitaiko, nekreipia dėmesio į sirenas, nebėga į slėptuvę. Ir tai nėra gerai. Mes galime patirti stresą ir nematydami baisumų. Tačiau dar ilgai bijosime ir krūpčiosime nuo sirenų, tai prisimins mūsų kūnas. Jį apgauti sunku, todėl reikia mokyti protą klausytis savo kūno. Raminti save kvėpavimu. Yra tokia karinė praktika "keturikart keturi". Viskas grindžiama keturiais – įkvėpti, sulaikyti kvėpavimą, iškvėpti, palaukti… Smegenys pamiršta vidinį dialogą, minčių ir baimių kratinį, jos skaičiuoja, sprendžia iškilusį uždavinį. Ir kūnas nurimsta.
– Kokie dar instrumentai padeda įveikti stresą?
– Dėmesio perkėlimas gali tapti kūno nusiraminimu. Reikia pasislėpti saugioje vietoje ir raminti savo kūną. Lygiai taip pat ir padėti kitam. Kuo tu vardu? Kas tavo tėvai? Ne klausinėti, kas nutiko, o nukreipti dėmesį. Ką tu mėgsti valgyti? Ką veikei per Naujuosius metus? Ir žmogus išeis iš streso būsenos.
– Lietuvoje mokosi daug paauglių, studentų. Ar jie kreipiasi į jus?
– Juos vargina tos pačios bėdos, kaip ir taikos metu. Polinkis nusižudyti dažniau pasireiškia, kai vaikas nepasitiki šia diena, abejoja, kad turi galimybių realizuoti save naujoje vietoje. Namie buvo jauku, patogu, savi draugai, o jie paaugliams yra svarbiausi, ir čia viso to netenki. Jie maištauja, nežino, kuria kryptimi judėti, pasireiškia vidinis konfliktas, ir viskas ima byrėti. Nepavyksta dialogas su tėvais, bendraamžiais. Su paaugliu problemą reikia spręsti taip pat, kaip ir su suaugusiais – daugiau kalbėtis, aptarinėti, kad jis suprastų, jog yra svarbus, kad jo jausmai nėra nuvertinami. Nėra sunkumų, kurių nebūtų galima įveikti. Be vidinės atramos ir tikėjimo savimi nieko neišeis. Dėkokite kiekvienai dienai už gyvenimo stebuklus.
Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.