– Teisiniu požiūriu, kas yra vaikas, ir kas ir už ką gali patirti pasekmes už vaiko interesų neužtikrinimą?

– Įstatymuose yra numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Tam tikrais atvejais, teismas gali šį amžių sumažinti, pripažindamas, kad būdamas ir jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaikas gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, pvz. jaunesniam nei 18 metų asmeniui leidžiama sudaryti santuoką, savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Nors vaikas yra iki 18 metų, tačiau už pačio vaiko neteisėtus veiksmus, jis gali būti baudžiamas jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais ir nuo 14 metų.

Judita Sungailaitė

– Kas yra vaiko atstovas?

– Vaiko atstovai yra tėvai. Be abejo, būna išimčių, pvz. jei tėvai yra neveiksnūs. Tai atvejais, kai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, vaikams yra paskiriami globėjai, rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus.

Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.

– Kokiu būdu gali būti pažeidžiami vaiko interesai(teisės)?

– Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku – tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai. Blogas elgesys su vaiku gali būti: fizinė prievarta, seksualinė prievarta, vaiko nepriežiūra, moralinė prievarta ar tapimas smurto šeimoje liudininku.

Blogas elgesys su vaiku gali būti: fizinė prievarta, seksualinė prievarta, vaiko nepriežiūra, moralinė prievarta ar tapimas smurto šeimoje liudininku.

Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai – mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Vaikų seksualinis išnaudojimas gali pasireikšti išprievartavimu, seksualiniu tvirkinimu, vaiko panaudojimu pornografijai, kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu. Nepriežiūra – tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiko nuo bet kokio pavojaus, pvz. ir šalčio, ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis. Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Ši smurto forma pasireiškia – nuvertinimu, menkinimu, žeminimu, šmeižtu, grasinimu, gąsdinimu, atskyrimu, kvailinimu, judėjimo laisvę apribojančiais veiksmais, sukeliančiais ar sudarančiais sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai.

Tėvų ir kitų atstovų pareiga užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio su jais. Nekyla abejonių, kad vaikui augant rūpestingoje šeimoje, net nereikėtų galvoti apie tai, kad būtent artimiausioje aplinkoje vaikas galėtų patirti blogą elgesį su juo. Arba, jei nustatomi tokie neteisėti veiksmai su vaiku, privaloma skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį elgesį, padėti vaikui. Deja, pasitaiko atveju, kai vaikai patiria netinkamą elgesį artimoje aplinkoje iš savo tėvų, artimų giminaičių.

– Kokiais atvejais vaiko atstovai gali būti baudžiami baudomis?

– Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas.

Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime. Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.

– Ar gali vaiko atstovai sulaukti laisvės atėmimo bausmės dėl elgesio su vaiku?

– Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės, pvz. tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus. Net tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu nukenčia vaikas, tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, mažametis vaikas būdamas statomame name iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkius sužalojimus. Su vaiku buvęs tėvas buvo traukiamas atsakomybėn dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo, nes tėvas nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų saugų vaiko buvimą pavojingoje aplinkoje, dėl ko buvo sutrikdyta vaiko sveikata.

Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas, palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki 2 metų.

– Kada ir kodėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos?

– Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad vaikai lengvai gali būti paimami iš šeimos, yra mitas. Be abejo, Vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, kurios pavojingos vaikui, tačiau šios institucijos atstovai vaiką gali patalpinti globos namuose ar pas globėjus tik labai trumpam laikui, o vėliau šį klausimą sprendžia teismas. Pažymėtina, kad procesas teisme nėra paprastas. Proceso metu yra užtikrinamos vaikų ir tėvų teisės, tėvams skiriama teisinė pagalba, yra aiškinamasi visos susiklosčiusios situacijos aplinkybės ir ieškoma geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Ir dar norėtųsi pabrėžti, kad visais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai atvykę į įvykio vietą, pirmiausia ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą vaikų artimiems giminaičiams.

Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje. Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais: kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai; kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi; kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma; kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.

Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija – tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.