Vietoj gydytojo karjeros

VDU Humanitariniame fakultete Rytų Azijos šalių kultūrą ir kalbas studijuojantis Gražvydas atviras – mokykloje tokio savo gyvenimo net neįsivaizdavo, nes jo planas buvo tapti gydytoju – tęsti giminės tradiciją.

Vėliau vaikinas susidomėjo animė kultūra, paskutinėse klasėse Vilniuje lankė Lietuvos mokinių neformalaus švietimo centro užsiėmimus, skirtus Rytų Azijos kultūrai. Tačiau tik susidūręs su sunkumais mokykloje, tiksliau, chemijos pamokomis, Gražvydas suprato, kad medicina – ne jam, o draugai ir šeima patarė sukti humanitarinių mokslų kryptimi.

„Dabar esu, kur esu, ir nesigailiu. Aišku, būna dienų, kai pagalvoju: ir ką toliau su šita kalba veiksiu?“ – vieną sunkiausių Rytų Azijos kalbų pasirinkęs vaikinas stengiasi per daug dėl ateities nesirūpinti, o mėgautis tuo, ką studijuoja ir veikia šiuo metu.

„Apsilankęs Japonijoje supratau, kad per daug jaudinuosi dėl mokslų. Juk turiu nemažai laiko ir galiu savo tempu ramiai mokytis toliau. Svarbiausia – atlieku visus darbus, lankau visas paskaitas, ir man to užtenka“, – ramiai pasakoja optimizmu trykštantis Gražvydas.

Į Akitos tarptautinį universitetą Šiaurės Japonijos dalyje vaikinas išvyko antrame kurse ir vietoj planuotų keturių mėnesių liko pusmečiui – po semestro savo iniciatyva susirado praktiką Lietuvos ambasadoje Tokijuje. Avantiūrų nebijantis Gražvydas atvažiavo minimaliai mokėdamas japoniškai, o grįžo su žiniomis, patirtimi ir dar didesne motyvacija.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kultūrinio šoko nepatyrė

„Porą dienų kalbėjau angliškai, kol įsidrąsinau ir pradėjau kalbėti japoniškai paskaitose. Kai įsivažiavau, jau ir su vietiniais bendraudavau japoniškai, ir parduotuvėje ko nors paklausti galėjau. Ten – kitaip nei Lietuvoje, kur japoniškai kalbėsi paskaitose, padarysi namų darbus, gal filmą pažiūrėsi japoniškai, ir tuo viskas pasibaigs. Nuvykęs į Japoniją turi per save verstis, nes reikia ir apsipirkti, ir autobusu važiuoti, ir ko nors vietinių paklausti. Taip net nepastebi, kaip prasilauži“, – pasakoja Gražvydas.

Nedideliame žaliame Akitos mieste mokęsis VDU studentas čia susirado draugų iš įvairių šalių, vieno jų aplankyti į Švediją važiuos jau šią vasarą. Gražvydas prisipažįsta, kad net didelio kultūrinio šoko nepatyrė papuolęs į kitą pasaulio kraštą, – universitetas tarptautinis, nutolęs nuo Japonijos didžiųjų miestų, daug užsieniečių.

Universitetas, kaip daugelis užsienio aukštųjų mokyklų, išsidėstęs studentų miestelyje. Viskas pasiekiama ranka: bendrabutis, universitetas, parduotuvė, studentų baras. Pro šalį kursuoja autobusai, vežantys į miestą ar artimiausią prekybos centrą.

Viename bute gyvenau su devyniais japonais, iš kurių tik vienas šiek tiek mokėjo angliškai. Todėl neturėjau jokio gelbėjimo rato – teko kalbėti japoniškai.

Didžiausias, anot vaikino, skirtumas nuo lietuviškų universitetų – daugiau nei valandą trunkančios paskaitos, per kurias nereikia niekur skubėti: „Tai absoliuti dovana, nes per paskaitą suspėji dar ir medžiagą įtvirtinti, ir ją aptarti.“

Išgyvenimas savo jėgomis

Prieš išvykdamas iš Lietuvos Gražvydas buvo daug prisiskaitęs ir peržiūrėjęs įvairios vaizdo medžiagos, ką užsieniečiai turėtų žinoti apie japonų kultūrą. Vis dėlto tikroji patirtis prasidėjo persikėlus į Japonijos sostinę atlikti praktikos.

„Tokijuje mane lyg nuo virvės paleido ir sako: gyvenk dabar, kaip nori, – juokiasi Gražvydas. – Mano japonas draugas Jukis padėjo susirasti vietą, kur gyventi. Tiesiog visur vaikščiodavau ir tyrinėdavau aplinką. Kadangi mobiliųjų duomenų neturėjau, buvau ne kartą pasiklydęs, bet galiausiai atsidurdavau ten, kur reikia. Ar dėl to jaudinausi? Ne, man tai vis tiek buvo nuotykis ir dabar turiu ką atsiminti“, – pasakoja drąsos nestokojantis vaikinas.

Kalbos jis irgi buvo priverstas staigiai išmokti: „Tokijuje viename bute gyvenau su devyniais japonais, iš kurių tik vienas šiek tiek mokėjo angliškai. Todėl neturėjau jokio gelbėjimo rato – teko kalbėti japoniškai“, – Gražvydas juokiasi, kad jis ne tik išmoko japonų kalbos, bet ir išmokė kambario draugą angliškai.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Išradimas – ryžių virtuvas

Anglų kalba Japonijoje – vienas europietiškų stereotipų. Esą tokioje pažangioje valstybėje lengva susikalbėti angliškai. Antras, anot Gražvydo, stereotipas, likęs nuo 8–9 dešimtmečių, kad Japonija savo pažanga yra stipriai atitrūkusi nuo viso pasaulio.

„Žinoma, kai atvyksti į Japoniją, ypač į Tokijo Šibujos rajoną, didelį įspūdį padaro apšvietimas ir 3D lauko reklamos, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir kitokios įdomios smulkmenos, kurių nepamatysi Lietuvoje. Tačiau kasdieniame gyvenime to skirtumo nematyti. Aišku, turi jie tą savo ryžių virtuvą, kuris labai patogus, ir mane japonai išmokė, kaip tinkamai tuos ryžius paruošti. Tačiau japonai visai neseniai atsisakė diskelių, naudoja faksus, atlenkiamus mobiliuosius telefonus ir, apskritai, visoje šalyje – kosminis popierizmas“, – vardija vaikinas.

Pasak jo, vienintelis tikrai šokiruojantis dalykas – Tokijo metro sistema, kuriai perprasti vaikinui prireikė beveik mėnesio. „Tikra tiesa, kad yra net specialus žmogus, kuris tave įgrūda į traukinį, ir man tai yra tekę patirti. Kuprinė – tarp kojų ir stovime visi susigrūdę kaip silkės skardinėje“, – juokiasi Gražvydas ir priduria, kad net ir tokioje grūstyje nebūdavo jaučiama nei kvepalų, nei rūkalų tvaiko.

„Gatvėse nematai rūkančių žmonių – nei elektroninių, nei paprastų cigarečių. Ant šaligatvių yra įspėjamieji užrašai – nerūkyk, pagalvok apie žmogų, einantį paskui tave“, – iš japonų keistenybių vaikinui dar paliko įspūdį gėrimų automatai, tiekiantys stiklines pieno, kurį vietiniai geria išsimaudę karštosiose versmėse.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Neįkainojama patirtis

Studentas prisipažįsta, kad pusės metų Japonijoje buvo mažai ir tikrai dar būtų ten likęs ilgiau. Kiekvieną vakarą jis susiskambindavo su šeima ir dalydavosi patirtais nuotykiais, tad, kai jau artėjo išvykimo diena, užplūdo namų ilgesys.

„Su mama susitarėme, kad, kai baigsiu bakalaurą, važiuosime kartu į Japoniją ir aš jai būsiu gidas, – vaikinas svajoja, kad galbūt vieną dieną galės gido karjerą susieti su savo gyvenimu. – Turiu kelias idėjas. Norėčiau baigti magistrantūros studijas arba gauti gido licenciją ir išvažiavęs į Japoniją patyrinėti, paieškoti mažiau lankomų vietų, o paskui siūlyti turus po specifines Japonijos vietas.“

Kaip bus ateityje, Gražvydas nežino, bet yra įsitikinęs, kad, nepasinaudojęs mainų programa, būtų daug praradęs: „Būčiau nesutikęs dabar jau labai gero draugo iš Švedijos, nemanau, kad ir kalbos mokėjimo lygis būtų tiek pakilęs. Iš tiesų būčiau labai daug ko nepamatęs, nepatyręs ir dėl to ilgai gailėčiausi.“