Lapkričio 1 – 2 dienomis, kai minimos Visų šventųjų diena ir Vėlinės, artimieji visoje Lietuvoje prisimena mirusius šeimos narius, gimines ir draugus, lanko ir tvarko jų kapus. Tuomet kaip niekada matyti, kur amžino poilsio atgulę tie, kurių nebėra kam lankyti. Tarp tokių neretai atsiduria ir atkurtos Lietuvos valstybės karių savanorių kapai. Būdami artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio akivaizdoje, turime progą ir pareigą prisiminti savo valstybės didvyrius ir susirūpinti jų atminimu.
Istorijai lėmus Lietuva tapo Europos užkariautojų kryžkele. Lietuvos kariuomenė tokiomis aplinkybėmis tapo lemiamu Lietuvos valstybingumo ir teritorinio vientisumo atkūrimo veiksniu. 1990 m. atkūrę ir iki šiol puoselėdami jos dėka valstybingumo aušroje apsaugotą ir įtvirtintą nepriklausomybę neturime teisės pamiršti, kokios aukos padarytos dėl to kovojant. Nepriklausomybės kovų metu krito tūkstančiai Lietuvos piliečių, o Kultūros paveldo departamento specialistų skaičiavimais, Lietuvoje yra išlikę tik kiek daugiau nei 2000 Lietuvos karių savanorių kapų.
Kapavietės, kur palaidotos didesnės Lietuvos karių savanorių grupės, pavyzdžiui, Kauno, Kupiškio, Radviliškio, Šiaulių, Ukmergės kapinėse, tvarkomos visai neblogai. Ir nors pasitaiko ir tokių atvejų kaip Jiezne, kai ir grupinė kapavietė yra apverktinoje situacijoje, dažniausiai užmaršty lieka pavieniai kapai. Jau XX a. ketvirtame dešimtmetyje bandyta pavienius kapus perkelti į kapines, suvokiant, kad taip jie turėtų realesnę galimybę išlikti, tačiau ne visi palaikai surado naujas amžino poilsio vietas.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali prisidėti prie savanorių kapų suradimo, pagerbimo ir išsaugojimo. Kultūros paveldo departamentas kviečia visus, lankančius artimųjų kapus, nelikti abejingiems amžino poilsio vietai tų, kurie iškovojo mūsų nepriklausomybę. Bet koks dėmesys - stabtelėjimas akimirkai, nubraukti lapai, uždegta žvakelė, sukalbėta malda – yra vertingas ir reikalingas. Jei kapų kryželiai sudužę ar nulūžę, prašome pranešti Departamentui, kad galėtume atkreipti kapą turinčios prižiūrėti savivaldybės dėmesį. Jei kapai tiesiog itin apžėlę – galite patys informuoti vietos seniūną.
Ypatingai žmonių pagalbos reikalingi pavieniai, valstybės institucijoms nežinomos būklės, o kartais ir nežinomose vietose esantys kapai. Jei žinote esant tokių kapų, Departamentas liktų dėkingas už bet kokią suteiktą informaciją apie jų buvimo vietą. Artėjant 2018 metams ir Lietuvos valstybingumo šimtmečio jubiliejaus minėjimui, prasmingas ir savalaikis yra mėginimas surinkti visą galimą informaciją apie pavieniai gulinčius Lietuvos karius savanorius.
Rūpinimosi valstybės gynėjais pavyzdį mums ir šiandien rodo tarpukario Lietuva ir joje praktikuotos tradicijos. Karių savanorių kapai buvo apsodinami iš gėlynų formuojant Trispalves, Vyčius, Gediminaičių stulpus. Šie simboliai buvo žmonėse persismelkusios meilės Tėvynei išraiška. Šiuo metu iš kapinių išnykusi ir žmonių mąstyme vietą prarandanti valstybinė simbolika galėtų būti atgaivinta šalies savivaldybių - apsodinimas gėlėmis yra priežiūros darbai, kuriems nereikalingi jokie leidimai. Tarpukario pavyzdys gražus ir įkvepiantis, tačiau šiandien pasirinktas būdas neprivalo identiškas, tik svarbu, kad būtų skiepijantis meilę Tėvynei, auginantis istorinę atmintį ir dėkingumo už laisvę jausmą.
Daugumą karių kapų žymi dailininkų Antano Aleksandravičiaus ir Adomo Varno sukurti betoniniai kario kryželiai. 1927 m. Krašto apsaugos ministrui patvirtinus kryželio projektą, jie statyti iki pat 1940 vidurio. Tarpukariu antkapinius paminklus Lietuvos kariams savanoriams daugiausiai statė visuomeninės organizacijos. Prie šio proceso itin daug prisidėjo Petras Ruseckas, visiems valsčiams išplatinęs anketą, kur šie turėjo surašyti savo apskrityje esančius Lietuvos karių savanorių kapų sąrašą - tai buvo pirmasis jų surašymas, vėliau itin prisidėjęs prie šių palaidojimo vietų tvarkymo ir priežiūros. Atgavus nepriklausomybę ant karių savanorių kapų vėl imta statyti betoninius kryželius, o po 2000 – ųjų skulptorius Gediminas Piekuras parengė betoninio kryželio modelio pritaikymą patvarioje medžiagoje. Pasinaudojant juo, vietoje sunykusių senų buvo pastatyti nauji kryželiai.
Žvelgdami į šiuos mums istorijos paliktus pavyzdžius, prisiminkime visus padariusius gero mums ir mūsų valstybei: tiek artimuosius, tiek tuos nepažįstamuosius, kurie šiandien yra nepelnytai užmirštami – nors laikas ir sovietinis režimas padarė labai daug, kad tų žmonių darbai būtų pamiršti, kol gyva Tėvynė, už kurią jie paaukojo savo gyvybes, tol turime puoselėti jų atminimą.
Naujausi komentarai