–Arnai, jūs pasakėte, kad nelaikote savęs žurnalistu. Kodėl?
Arnas: Savo „Sąmokslo teorijos“ radijo variantą pradėjau, man atrodo, 1999 m. Tai buvo radijas „Laisvoji banga“. Po valandą pasikviesdavau kokį politiką ir mes „sąmokslaudavome“ – kas, kaip ir kur. 2001 m. prodiuseris Rolandas Skaisgirys sugalvojo šį formatą perkelti į televiziją, ir taip prasidėjo laida „Sąmokslo teorija“. Aš visą laiką deklaruodavau, kad nesu žurnalistas ir niekada juo nebuvau, nes, skirtingai nuo tikrų žurnalistų, jie yra baigę mokslus, to mokėsi, studijavo, galiausiai rašo, tiria. Žurnalistai renka medžiagą, važinėja, dirba, o aš esu paprasčiausias pokalbio moderatorius – tarkime, kaip šiuo atveju jūs. Ateina du politikai ar du politikos apžvalgininkai, mes paimame vieną, antrą, trečią faktą ir bandome jį komentuoti iš savo – galbūt net labiau subjektyvios – pozicijos. Bet tai nėra žurnalisto darbas. Analizė, informacijos išklausymas ir jos sisteminimas pagal savo supratimą – geresnį ar blogesnį – nėra žurnalistika. Todėl visus žurnalistus gerbiu, viskas tvarkoje, bet aš nesu žurnalistas.
– O kažkokius profesinius žurnalistų standartus jūs taikote? Pavyzdžiui, ar į savo tinklalaidę specialiai kviečiate dvi skirtingas nuomones, ar to nesiekiate?
Arnas: Stengiuosi pasikviesti dvi skirtingas nuomones. Bet, kaip sakau, didžiausias mano gyvenimo košmaras būtų atsikelti ryte, perskaityti žinias, paklausyti radijo ir pamatyti, kad visa valdžia nuoširdžiai ir sąžiningai dirba valstybei ir Lietuvos žmonėms. Tada – amen. Iškart uždarau savo tinklalaidę ir „YouTube“ variantą, nes nebėra apie ką kalbėti. Tai būtų didžiausias košmaras. O šiaip kadangi valdžia dažnai kritikuojama, stengiesi cikliniais periodais suteikti poziciją daugiau opozicijai.
– Rasa, esate žurnalistė ir matote, kas vyksta „YouTube“ platformoje. Štai, pavyzdžiui, Arnas sako, kad veda TV laidas, bet nėra žurnalistas. Jei pakalbėtume su Rūta Janutiene, ji turbūt sakytų, kad yra žurnalistė, o „OpTV“ – tam tikros žurnalistikos kanalas, jie netgi, berods, registruoti sistemoje, kuri iš esmės apibrėžia žurnalistus. Lygiai taip pat dėl „Laisvės TV“ – vis kyla klausimų, ar tai žurnalistika, ar ne, nors, rodos, Andrius Tapinas yra deklaravęs, kad savęs žurnalistu nelaiko. Kaip jūs atskiriate, kas yra žurnalistika, o kas nėra, žiūrint į „YouTube“ platformą?
Rasa: Iš tiesų, labai sudėtingas klausimas ir vertas diskusijos vien dėl to, kad jį kelia ne tik žurnalistai, politikai ar viešojo lauko dalyviai, bet ir visuomenė. Dalis jos apskritai šio klausimo nekelia – tiesiog žiūri ir nusprendžia, patinka ar nepatinka. Tačiau kita problema ta, kad kartu keičiasi ir lūkesčiai žurnalistams. Kas yra žurnalistas? Šiais laikais tai žmogus arba organizacija, veikianti laikydamasi žurnalistikos etikos kodeksų, įstatymų ir atitinkanti tam tikrus žiniasklaidos standartus. Tai reiškia siekį informaciją pateikti kuo labiau subalansuotai arba objektyviai. Objektyvumo sąvoka nuolat diskutuojama, nes absoliutus objektyvumas neįmanomas, bet yra standartas: jei rengi temą ar laidą, turi siekti pateikti skirtingas puses. Idealiu atveju – turėti tris pašnekovus: dvi skirtingas puses ir trečią ekspertą, kuris padėtų įvertinti situaciją. Tačiau galutinę išvadą vis tiek turi padaryti pats žiūrovas ar skaitytojas. Ir čia, mano akimis, slypi didžiausia problema. Žiniasklaida jau išgyveno technologinį lūžį, kurį nulėmė platformų atsiradimas – socialiniai tinklai, „YouTube“ ir kitos. Jos demokratizavo turinio kūrimą ir sklaidą. Dėl to pasikeitė ir vartojimo įpročiai. Socialiniai tinklai veikia per emociją, konfliktą ar netikėtumą. Natūralu, kad kūrėjai siekia pritraukti dėmesį visomis įmanomomis priemonėmis – stipriomis emocijomis, ryškia vizualika, išskirtiniu pateikimu, nes konkurencija milžiniška. Problema ta, kad auditorijai tai patinka. Kaip turgaus aikštėje: jei kas nors užlipa ant statinės ir garsiai rėkia, visi atsisuka pažiūrėti. Iš čia kyla didelė problema – žurnalistai tarsi spaudžiami prisitaikyti prie šios dinamikos, kitaip praranda auditorijos dėmesį. Dramatiškas, emocingas turinys dažnai tampa patrauklesnis nei ilgos, argumentuotos diskusijos. Čia ir atsiranda dilema. Mano nuomone, žiniasklaida turi laikytis savo standartų. Esu tradicionalistė ir manau, kad jos tikslas – ieškoti tiesos ir ginti viešąjį interesą, atspindint įvairias nuomones. Tačiau tai kelia iššūkių. Pavyzdžiui, influenceriai dažniausiai dirba su savo auditorija – tais, kuriems jie patinka. Jie kuria turinį, atitinkantį jų lūkesčius, ir taip formuoja savotiškus socialinius burbulus. Šie burbulai gali egzistuoti visiškai atskirai vienas nuo kito. Tuo tarpu žiniasklaida turėtų būti vieta, kur susitinka skirtingos nuomonės. Bet įsivaizduokite: žmogus įpranta gyventi savo informaciniame burbule, o tada atsiverčia portalą ir pamato jam nepatinkančias nuomones. Tai kelia diskomfortą, ir jis grįžta prie savo įprasto turinio. Todėl kyla labai svarbus klausimas: kaip toliau vystysis visuomenės informavimosi kultūra? Ar visuomenė dar labiau skils į atskirus burbulus? Kaip tada pavyks susikalbėti? Mano vertinimu, tai gana pavojinga tendencija, nes mažėja gebėjimas išgirsti kitą ir gilintis.
– Tai gal reikėtų kažkokių papildomų taisyklių, kalbant apie „YouTube“ platformoje veikiančius kanalus? Ar standartai padėtų išvengti visiško susiskirstymo į burbulus?
Rasa: Žinote, čia yra labai taktiška, didelė sąsaja su valdymu – tiesiog taisyklių nusistatymas. Nežinau, kiek tai galėtų veikti, nes dabar yra technologinės galimybės rodyti, transliuoti turinį iš bet kur. Be abejo, čia turėtų būti pasaulinis sprendimas. Kalbame apie pasaulines platformas, tai ne tik Lietuvos fenomenas. Didžiausių valstybių prezidentai duoda interviu influenceriams, plačiąja prasme – nuomonių lyderiams. Tas informavimosi fragmentavimas tikrai vyksta. Klausimas, ar jis jau įvykęs ir kaip jį reikėtų spręsti. Tam reikėtų pasaulinio susitarimo arba pačių platformų noro numatyti tam tikrus standartus. Lietuva viena čia tikrai nieko nepadarys. Manau, viskas turi eiti per suvokimą – kaip, pavyzdžiui, supratimas, kad vairuoti be saugos diržo yra negerai. Taip, tai atsirado ir dėl įstatymų bei baudų, bet vis tiek svarbiausia – žmogaus suvokimas. Tas pats galioja ir čia: žmogus turi suprasti, kad jo matomas turinys, jo minčių kryptis ir kelias per informaciją dažnai nėra jo paties sprendimas, o algoritmo nulemtas pasirinkimas. Daugelis apie tai negalvoja. Jie mano, kad patys renkasi, ką žiūri, bet iš tiesų ne visada taip yra.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kiek jūs, Arnai, matote tą, sakykime, neraminančią tendenciją, apie kurią kalba Rasa? Faktas, kad ir jūsų kanalą dažniausiai žiūri tie žmonės, kurie linkę pritarti jūsų nuomonei arba mano, kad ji jiems artimiausia, ir tuomet negauna kitokios informacijos. Galėtume įsivaizduoti situaciją: žmogus žiūri jūsų tinklalaidę, tada atsiverčia „Delfi“ ir pamato kitą nuomonę, kitus politikus, kurie galbūt nepatinka jūsų auditorijai. Kiek jūs matote, kad tai pavojinga tendencija – kad visi užsidarome burbuluose, nes platformose veikia tiek save žurnalistais, tiek turinio kūrėjais vadinantys žmonės?
Arnas: Visų pirma pasakysiu, kad žmonės neužsidaro burbuluose – jie yra priversti juose užsidaryti. Turime, pavyzdžiui, LRT – konkretus standartinės sovietinės propagandos klonas. Kadangi savo gyvenime esu gyvenęs ir sovietiniais laikais, baigiau mokyklą, studijavau, galiu palyginti, ką mums transliavo tada ir ką dabar. Aš nekritikuoju – žmonės gali rinktis patys. Nepeikiu nei „Delfi“, nei LNK, nei TV3, nei LRT. Man tai, atsiprašant, gana vienodai – kiekvienas kanalas turi savo žiūrovą. Bet būtent tas priverstinis nuomonės piršimas, vadinamoji sisteminė žiniasklaida kelia klausimų. Iš esmės nėra jokios „sisteminės“ žiniasklaidos – yra konkretūs „Žinių radijas“, „Delfi“. Tačiau jie patys ne visada įsileidžia kitokią nuomonę. Būtent pati sistema, nežinau, su kokia intencija – bijodama ar nebijodama konkurencijos – sustūmė žmones į burbulus. Niekas iš mūsų to sąmoningai nesiekia. Aš niekam neperšu savo nuomonės – visada sakau, kad ji yra subjektyvi, paremta mano patirtimi. Man net baisu girdėti, kai sakoma, kad objektyvumas reiškia, jog „standartiškai susitinka visos nuomonės“. Pavyzdžiui, mano vienos laidos peržiūros – tarkime, per 17 val. apie 8,5 tūkst. kartų. Čia net neįmanoma konkuruoti. Tai nepalyginama su „Delfi“ auditorija. Kita nuomonė mano kanale yra – dedu ištraukas, straipsnius, nuorodas. Bet jaučiu vieną dalyką: tie, kurie valdo didžiąją informacinę erdvę, nori „YouTube“ kanalus išstumti. Kodėl – nežinau. Gal jaučia konkurenciją, nors bent jau aš į tokią poziciją nepretenduoju. Kai žmonės suskirstyti į burbulus, juos sujungti labai sunku. Su Linu Kontrimu darėme laidų ciklą „Burbule su Linu Kontrimu“, kur analizavome šį reiškinį. Idealu būtų, kad atsirastų žmonių, kurie tuos burbulus pradurtų ir sujungtų, bet kol kas vyksta priešingai – jie tik dar labiau tolsta vienas nuo kito. Taip, yra bloga tendencija: vienas burbulas kitą vertina labai neigiamai. Pavyzdžiui, sakoma, kad „Delfi“ – dugnas ar nekokybiškas turinys. Bet su tuo reikia gyventi. Reikia suprasti, kad vadinamasis alternatyvus burbulas yra gerokai mažesnis nei didžiųjų portalų auditorija.
– Rasa, reaguokite.
Rasa: Dėl vieno dalyko su ponu Arnu sutinku – dėl paskutinio sakinio. Dažnai sakoma, kad tokios platformos atsirado todėl, jog tradicinė žiniasklaida nesuteikia pakankamai erdvės kitoms nuomonėms. Dalis visuomenės jaučiasi neišgirsta, ir protesto balsas visada egzistuoja – jo stiprumas priklauso nuo situacijos ir skaldančių temų kiekio. Tačiau kaip tos temos iškyla į viešą diskursą – irgi technologinis klausimas. Esame girdėję apie „Cambridge Analytica“, „Brexit“, sukurta daug filmų ir analizių. Nereikia apsimesti, kad viskas vyksta natūraliai – kai kurie diskursai sustiprinami ir iškeliami ne be išorinių veiksnių. Kitas dalykas – Arnas sako, kad žiniasklaida stumia žmones į burbulus. Aš, būdama vieno didžiausių Lietuvos naujienų portalų redaktorė, su tuo nesutinku. Mano kasdienis darbas – kaip tik burbulų mažinimas. Redakcijoje siekiame turėti kuo įvairesnių nuomonių ir žmonių – tiek tarp žurnalistų, tiek tarp bendraautorių, tiek tarp turinio kūrėjų. Nėra jokio tikslo naikinti alternatyvias nuomones. Priešingai – bendradarbiaujame su daugeliu „YouTube“ kūrėjų. Tai rodo, kad, viena vertus, burbulų formavimosi tendencija egzistuoja, bet labiau radikalios pozicijos telkiasi atskirai. Tuo tarpu centristiškesni žmonės vis dar dalyvauja bendrame informaciniame lauke ir nori diskutuoti. Pavyzdžiui, „Delfi“ kasdien sulaukia apie 500 tūkst. vartotojų. Tai didžiulė auditorija. Lietuvoje nėra kito kanalo, kuris kasdien pasiektų tiek žmonių. Tai reiškia, kad tradicinės žiniasklaidos erozija vyksta, bet ji dar nėra įvykusi. Tradicinė žiniasklaida neprarado savo balso visuomenėje. Mūsų, kaip tradicinės žiniasklaidos, užduotis – ieškoti būdų pasiekti žmonių protus ir širdis.
Naujausi komentarai