– Sakykite, ką reikėtų daryti, jei šuo sugalvotų mane pulti? Kaip aš turėčiau nuo jo apsiginti, apsisaugoti?

– Sakyčiau, yra trys etapai. Pirmasis etapas yra vengimas. Jeigu išeina, visą laiką reikėtų stengtis vengti konflikto. [...] Jeigu turite su savimi kokio nors maisto, nebūtinai skirto šunims, galbūt ėjote ir kokią baronkytę graužėte, galite (jį numesti). Man tai irgi yra gyvenime padėję. Į mano šunis bėgo kiti nelabai draugiškai nusiteikę šunys, aš turėjau maisto, mečiau jiems, tokiu būdu pavyko išvengti konflikto, padidinti atstumą, tada atbėgo šeimininkai ir pasiėmė tuos šunis. Jeigu neturite jokios užkandos su savimi ir matote, kad šuo kažkaip keistai į jus žiūri, vėlgi, pirmasis žingsnis yra vengimas – nepalaikyti tiesioginio akių kontakto, galbūt netgi pasukti žvilgsnį šiek tiek į šoną, judėti ramiai, nemosikuoti rankomis, rankos prie savęs. Tačiau jeigu matote, kad šuo vis tiek artėja, jo kūno kalba išduoda, kad jis įsitempęs, rodo savo ginklus, t. y. dantis, antras etapas būtų sprukti. Jokiu būdu nebėkite, nes jeigu bėgsite, šuniui suveiks grobuonio instinktas, tada net ir pats draugiškiausias šuo bėgs paskui judantį objektą ir norės jį pagauti. Jei yra kur užšokti, bandykite tai padaryti. Jeigu nėra kur užšokti, nėra kaip išvengti situacijos, patarimas suaugusiems, vaikams šiek tiek kitoks būtų, – konfrontacija. Tada jau eikite, ginkitės, neparodykite, kad bijote, atvirkščiai, bandykite parodyti, kad esate kiek įmanoma didesnis, galima ir kokį nors daiktą pasiimti, pavyzdžiui, pagalį. Man yra tekę, užstojus savo šunį, pavadėliu nuvyti, gali padėti ir koja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Čia patarimai suaugusiesiems. O jeigu puola vaiką? Ką jam reikėtų daryti?

– Vėlgi, pirma taisyklė – nebėgti. Vaikai tai mėgsta daryti – klykti, bėgti, ir labai dažnai tenka mieste pamatyti, kai žmonės veda šunį, o vaikai klykdami bėga pro tą šunį. Aišku, iš vienos pusės, sakytume, visgi miestas yra vieta, kur šunys turėtų būti socialūs, bet net ir labai socialų šunį gali išprovokuoti klykiantis, palei snukį bėgantis vaikas. Tad ir tėveliai turėtų mokyti savo vaikučius, kad negalima bėgti pro gyvūną, reikia sulėtinti žingsnį, eiti ramiu tempu. Yra tokia medžio taisyklė – rankos prie savęs, nejudu, nemosikuoju rankytėmis, jeigu matau, kad šuo prie manęs bėga, – rankytės prie savęs, šoniuku pasisukęs, jeigu matau, kad mane puola, – bandau apsaugoti priekinę kūno dalį, nusisuku į medį, geriau, jei puola, tai nugarą ir tuomet kviestis pagalbos.

Eikite, ginkitės, neparodykite, kad bijote, atvirkščiai, bandykite parodyti, kad esate kiek įmanoma didesnis, galima ir kokį nors daiktą pasiimti, pavyzdžiui, pagalį.

– Ar galima rėkti?

– Kol šuo dar neužpuolė, nėra ko. Tačiau jei jau puola ir negali fiziškai apsiginti, tai ar nukritus ant žemės, saugant veidą, pilvą, ar į medį pasirėmus, kas be ko, reikia rėkti, kad kas nors padėtų. Esame turėję tokių situacijų ir Lietuvoje, ir užsienyje, kai vaikas buvo išgelbėtas iš tos baisios situacijos, nes jis dengėsi, rėkė pagalbos ir jos prisikvietė. [...] Tad vaikams siūlyčiau nekonfrontuoti. Nors, nemeluosiu, kai pati buvau vaikas, yra pavykę apsiginti nuo šunų panaudojant suaugusiųjų metodikas, bet nerekomenduočiau, galbūt man tiesiog pasisekė sutikti tokius šunis, kurie nebuvo iš tiesų agresyvūs, jie gal buvo bailesni.