Rusniškiai ištisus dešimtmečius namus pasiekia traktoriais, nes kelias būna apsemtas. Laidoje bandysime aiškintis, kur gi glūdi didžioji Valstybės paslaptis. Kodėl tiek metų negalima rusniškiams pastatyti kelių šimtų metrų estakados per užliejamas pievas.

Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Rusnės bendruomenės pirmininku Raimondu Plikšniu, Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovu Egidijumi Skrodeniu ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariu Alfredu Stasiu Nausėda. Taip pat telefonu bus kalbama su Rusnės seniūne Daiva Dobriene ir Šilutės rajono meru Vytautu Laurinaičiu.

– Pone Plikšny, daug kas yra važiavę į tą nuostabią salą. Ten nuolat gyvena apie 1500 žmonių. Kiek dienų ar savaičių per metus jūs keliaujate į kontinentą, jeigu taip galima pasakyti, traktoriais?

R. Plikšnys: Mes skaičiavom, kad mūsų ir aplinkinių kaimų gyventojai vidutiniškai mėnesį du, o kartais ir tris mėnesius keliasi traktoriais. Neskaitant to laiko, kai iš viso nesikeliam ir būnam visiškai izoliuoti.

– Ši paslauga, kurią finansuoja kelių direkcija, juk neveikia naktį. Kas tada? Ką darote, jei prireikia į ligoninę Klaipėdoje ar Šilutėje?

R. Plikšnys: Tai ir yra didžioji problema. Žmonės gyvena kaip kažkokiam rezervate atskirti. Visada tikimės, kad nenutiks nieko baisaus, niekam neprireiks skubios pagalbos, neprasidės gimdymas, nes staiga prisišaukti medikus neįmanoma. Taip pat jei nutiktų koks smurtinis nusikaltimas, apiplėšimas – mes nuo 22 val. esame atskirti nuo pasaulio.

– Traktoriai kelia iki 22 val., o po to – viskas?

R. Plikšnys: Taip, viskas. Gali plaukti, gali bristi, gali skristi – mes esame palikti likimo valiai. Visi žiūri į mus kaip į kokius bandomuosius triušius – išgyvens jie, neišgyvens. O mes jau 26 m. vis klausome politikų pažadų ir galų gale kantrybė mums baigėsi.

– Kiek kainuotų pastatyti estakadą ir kokio ilgio ji turėtų būti, pone Skrodeni?

E. Skrodenis: Nuo 1973 m. turbūt vienuolika studijų yra padaryta. Išvada viena – 435 metrų ilgio estakada su prieigom. Bendras ilgis gaunasi 730 metrų ir problema būtų išspręsta.

– Jūs statote daugybę dalykų, galite pasakyti, kiek toks projektas kainuotų?

E. Skrodenis: Iki 10 milijonų eurų.

– Kiek per metus jūs išleidžiate vien žmonių kilnojimui?

E. Skrodenis: Per vienerius metus išleidžiame apie 51 tūkstantį eurų. Per 10 metų išleidome 455 tūkst. eurų.

– Atsipirkimą čia turbūt sunku skaičiuoti, bet yra svarbesni dalykai: žmonių sveikata, gyvenimo kokybė, galų gale nekilnojamo turto vertė ir t.t. Juk Rusnė – unikali gamtos vieta, sunku rasti su kuo ją palyginti ir išsprendus problemą žmonės ją galėtų lankyti kiaurus metus. Tai yra vertybė.

E. Skrodenis: Mes tikrai to neginčijame. Susisiekimas Lietuvoje turėtų būti užtikrinamas visur ir visą parą. Daugybę metų, kad tą susisiekimą būtų galima užtikrinti, buvo keliama tais traktoriais ir bandoma bent taip palengvinti tos salos žmonių gyvenimą, tačiau aš puikiai suprantu, kad gyvenimas keičiasi ir gyvenimo kokybė gerėja visose srityse. Taigi tokia situacija, kai negali normaliai pasiekti namų arba turi kaip didmiesty kamščiuose laukti po valandą, kol tave perkels, tikrai nėra normali.

– Pone Nausėda, jūs išrinktas tuose kraštuose. Atstovaudamas savo rinkėjams kalbėjote apie šią problemą su Susisiekimo ministerija, Seimo Biuždeto ir finansų komiteto nariais? Juk tai nėra esminės lėšos valstybei, turint omenyje, kokiomis lėšomis disponuoja visą kelių infrastruktūra užsiimanti direkcija.

A. S. Nausėda: Be abejo kalbos paaštrėjo tuomet, kai prasidėjo potvynis. Problemos pasidarė labiau matomos. Kol kas atrodo, kad problemą daugelis supranta. Čia juk kalbame ne vien apie kelio atsiradimą, tai ir socialinė problema. Daug kas iškelia verslą iš salos ir gyventojai palieka salą. Prieš 26 m. Rusnės saloj gyvena apie 4,5 tūkst. gyventojų, dabar jų tik kiek daugiau nei 1500 gyventojų.

– Priminsiu, kad tarpukario Lietuvos laikais buvo pastatytas tiltas per užliejamas pievas. Jis stovi ir dabar. Kitaip tariant, pusė problemos išspręsta jau tada, dabar liko išspręsti kitą pusę. Mes kalbamės su Rusnės seniūne ponia Dalia Drobniene. Pone Dalia, rusniškiai – neįtikėtinai kantrūs žmonės, jeigu jūs tik dabar susiruošėte protestuoti prie centrinės valdžios?

D. Drobnienė: Galbūt ir kantrūs. Po 26 m. atėjo tas metas, kai daugiau mes kentėti nebegalime. Šiai dienai, 2017 m., jau yra 43 diena, kaip mus kankina potvynis. Ir su planuojamu piketu mes norime pasakyti, kad atgal nebesitrauksime. Nelabai suvokiame iš kur atsiranda tie 10 milijonų? Mums nereikia antro K. Griniaus tilto, mes suprantame, kad trūksta lėšų, kad valstybei sunku. Mums tereikia elementaraus kelio pakėlimo. Rusniškiai tokio žodžio kaip estakada iš viso stengiasi nebevartoti. Mums tereikia kelio pakėlimo. 400 metrų. Parodykite projektus, kokie jie, kiek norima padaryti. Mums šito nereikia, mums reikia, kad pakeltų kelią iki 2 metrų, mes būsime laimingi.

– Pone Skrodeni, ar estakada, ar kelio pakėlimas – kas turi priimti sprendimą tai daryti? Kodėl to sprendimo nėra? Sunku suvokti.

E. Skrodenis: Man „pasikėlus“ informaciją ir radus, kad 1973 m. ta problema nėra išsprendžiama, taip pat kyla klausimų – kodėl tiek metų viskas trunka.

– O kas priima sprendimą?

E. Skrodenis: Kiekvieną kartą priimant tą sprendimą atsiranda tai politinių, tai ekonominių, tai kitų problemų, nes tas projektas ekonomiškai, jeigu vertinti kaštų naudos analizės principu, niekada nebus atsiperkantis. Tačiau yra kiti projektai, kaip, pavyzdžiui, žvyrkelio asfaltavimas, kurie taip pat ekonomiškai ne visada yra naudingi, bet ne viską galima įvertinti vien pinigais.

– Jūsų institucija gali vienašališkai, su niekuo nederinusi priimti sprendimą – statom estakadą?

E. Skrodenis: Tokį sprendimą mes turėtume suderinti, kadangi esame pavaldūs ir susisiekimo ministerijai, ir Vyriausybei. Tokie sprendimai yra svarstomi, analizuojami, daromi planai ir turi būti pagrįsti. 2013 m. buvo padaryta tiksli analizė viso to regiono, viso vandens srauto tekėjimo nuo pat Klaipėdos iki Šilutės. Problema nėra vien tik kelias, problema yra ir užsikišę melioracijos grioviai, ir pralaidos yra. Šitą problemą reikia spręsti kompleksiškai. Buvo atliktas ir poveikio aplinkai vertinimas. Dabar yra pasiruošta techninio projekto parengimui, kuris, pagal mūsų skaičiavimus, 2018 m. pradžioje būtų pabaigtas, nes planuojame skelbti konkursą. Lygiai taip pat kaip yra asfaltuojami žvyrkeliai, galėtų būti į specialią programą įtrauktas ir šis kelias, kaip socialinis projektas. 2019 m. viduryje kelio estakada Rusnėje galėtų būti pastatyta.

R. Plikšnys: Mes šitas kalbas girdime jau 26 m. Mums kiekvienais metais sako, kad vyksta projektavimas, daroma studija, vertinamas poveikis aplinkai ir t.t. Jau 2007 m. viskas buvo padaryta, nepriimtas tik politinis sprendimas – statyti. Viskas pasensta, nuvertėja, ateina euras, pasikeičia kainos ir mes vėl galų gale liekame be nieko.

– Telefonu susisiekėme su Šilutės rajono meru Vytatu Laurinaičiu. Mere, pirmiausiai kaip jūs pats vertinate susidarusią sitruaciją? Eina dvidešimt septinti nepriklausomybės metai, o Lietuva negali pastatyti vienos estakados?

V. Laurinaitis: Išties tą situaciją vertinu neigiamai, kadangi ši vietovė laukia valstybės dėmesio beveik 30 m. Manau, kad šis projektas ir objektas turėtų būti valstybinis, o ne regioninis. Valstybė yra daug pastačiusi viadukų ir tiltų, taigi, manau, kad šis kelias nebūtų daug brangesnis nei koks tiltas. Tiesiog manau, kad nėra politinės valios. Galbūt nei seimo nariai, nei vyriausybės nariai neįsigilina į problemą, žiūri į viską supaprastintai. Gyventojai tikrai kenčia. Kenčia ir visas regionas, visa savivaldybė. Aš tikiuosi, kad šįkart bus gera valia ir svarbiausia – politinė valia. Tereikia galų gale pasakyti, kad arba iš viso niekada to kelio nestatys, arba konkrečiai pasakyti, kada statys. Tai yra prestižo reikalas.

– Pone Skrodeni, tai suprantu, kad viskas – statot?

E. Skrodenis: Jeigu bus numatytas finansavimas. Yra speciali programa tokiem projektams, kurią tvirtina – finansuojam ar nefinansuojam – tie, kurie tvirtina biudžetą. Kol kas 2017 m. mūsų direkcijos biudžete pinigų estakados statybai nenumatyta.

– Pone Plikšny, kuo jūs pats aiškinate tai, kad niekada niekas jums to paaukštinimo, pylimo, estakados, ar kaip tai bepavadinsim, taip ir nepastatė?

R. Plikšnys: Aš manau bėda yra tame, kad žmonės vis dar galvoja, kad Rusnės apsėmimas yra egzotika. Tai yra didžiausia problema. Taip galvoja ir seimo nariai, ir valdininkai. Jie kartais sako: tai jūsų prapuls žavesys, jūsų egzotika prapuls, jei atsiras estakada. Žmonės siūlo tokį keistą sprendimą – išsikraustyti. Bet juk tai yra mūsų gimtinė, mes norime gyventi čia, kurti ateitį čia. Norime būti saugūs, norime kurti verslą. Norisi paklausti, kokį verslą Rusnėje galime daryti, jeigu 3 mėn. negali atvažiuoti joks žmogus – keliami tik rusniškiai. Jeigu atvažiuoja svetimas, jis turi laukti kol pravažiuos visi rusniškiai. Gerbiamas direktoriau Skrodeni, jūs skaičiuojate tik perkėlimus, bet jūs neskaičiuojate kiek yra padaroma žala gamtai, neskaičiuojate kiek tuščiai važiuoja traktoriai, jūs neskaičiuojate, kad kai nesame keliami vis tiek esame apsemti ir turime tas pačias problemas. Jūs neskaičiuojate kas nutinka, kai vanduo pakyla 80 cm ir kai iš viso niekas mūsų nekelia. Mes gyvename kaip zoologijos sode, kur visi stebisi, kad iš viso išgyvename. Niekas neskaičiuoja mūsų nuostolių, neskaičiuoja, kad niekas neveža mūsų šiukšlių. Jau kad kelių žiemą mūsų niekas nevalo – jau net nekalbame. Aš matau tik vieną priežastį – kažkas nori padaryti, kad Rusnė taptų kurortiniu miesteliu. Kad vasarą būtų galima pasistatyti namus, atvažiuoti ir pailsėti. O kad ten vyksta kasdienis gyvenimas – niekam nerūpi.