Apie tai – interviu su Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadove Luka Lesauskaite LNK reportaže.
– Kokios tų atvykusių neįgalių žmonių istorijos? Juk tėvai, prižiūrintys negalią turintį vaiką, negali dirbti?
– Tiesa. Būtent su negalia atvykusių žmonių skaičiai yra gana dideli. Tikslaus negaliu pasakyti, nes nėra tokių duomenų. Tačiau tokių šeimų, kurios į mus kreipiasi, yra nemažai. Natūralu, kad kai vyksta karas, daug nežinomybės, baimės. Sergantys, negalią turintys žmonės yra tie pirmieji, labiausiai pažeidžiami, kurie privalo trauktis, nes negali gauti tinkamo gydymo ir panašiai. Tad į mūsų projektą „Vienybė težydi!“, kurį paskelbėme rugpjūčio mėnesį, šiuo metu atsiliepė ir jame sutiko dalyvauti apie 70 šeimų. Kiekviena jų, išsirinkusi ukrainiečių šeimą, artimiau susipažinusi su jos istorija, ją finansiškai paremia kiekvieną mėnesį. Jūs teisingai pastebėjote, kad tokioms šeimoms, tarkim, mamai, labai sunku dirbti turint neįgalų vaiką, reikalaujantį nuolatinės priežiūros. Atvejai labai įvairūs, yra daug vienišų mamų su trimis, keturiais ar net penkiais vaikais, tarp kurių vienas – su negalia. Yra vienišų tėčių su vaikais, kurių mamos mirę. Yra istorijų, kur vienas tėtis su keturiais vaikais atvykęs į Lietuvą ir vienas turi rūpintis vaikais.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Tokios šeimos negali turėti pragyvenimo šaltinio, jų galimybės apribotos?
– Būtent. Tų istorijų daug, bet visų esminis dalykas, kad žmonės negali dirbti, turėti pragyvenimo šaltinio Lietuvoje. Tai reiškia, kad žmogus gauna tam tikrą pašalpą, bet jos mažai, nes reikia ne tik būstą išsinuomoti. Svarbiausia – reikia gydymo, vaistų, specializuotų ugdymo įstaigų, sanatorijų. Kai skaitai istorijas, tai šiurpas krečia. Yra vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis ir kitomis sunkiomis bei retomis, taip pat su autizmo spektro sutrikimais. Ir kai mūsų savanoriai bendrauja su tomis šeimomis, pastebi, kad tie žmonės be proto pavargę. Jau nekalbant apskritai, kad ukrainiečiai yra išvarginti karo.
Kai mūsų savanoriai bendrauja su tomis šeimomis, pastebi, kad tie žmonės be proto yra pavargę. Jau nekalbant apskritai, kad ukrainiečiai yra išvarginti karo.
– Iš pradžių nemažai atvykusių ukrainiečių šeimų glaudėsi lietuvių šeimose, kurios juos geranoriškai priėmė. Kokia situacija dabar?
– Tokių šeimų dabar mažėja. Ukrainiečių šeimos stengiasi susirasti savo atskirą būstą. Bet, pavyzdžiui, turintiems negalią labai svarbu, kad būstas būtų pirmame aukšte. Bet, būna, kreipiasi į mus ir sako, kad pavyko rasti vieno kambario butą, kuris patiko, bet penktame aukšte. Mamai tenka vaiką nešioti ir tai tampa labai nepatogu. Tad būstas daugeliui tikrai tampa iššūkiu. Tokiais atvejais šeimoms prireikia papildomos paramos, kad galėtų išsinuomoti patogesnį. Beje, tokioms šeimoms neretai yra suteikiamas ir savivaldybės skiriamas būstas, už kurį nereikia mokėti.
– Kokią valstybės paramą gauna tokios šeimos?
– Šeimoms, kuriose yra žmonių su negalia, suteikiama valstybės parama, tam tikra suma, bet mes žinome, kad tos išmokos tikrai nėra didelės. Tai Lietuvos Raudonasis Kryžius kartu su Vokietijos Raudonuoju kryžiumi irgi skyrė finansinę pagalbą tokioms šeimoms. Taip pat platformoje Contribee projektas „Vienybė težydi!“ sudaro galimybę kiekvienam lietuviui per pietų pertraukėlę peržiūrėti programėlę, išsirinkti šeimą ir paremti ją savo pasirinkta suma (nuo 5 eurų) kas mėnesį.
– Gal galite papasakoti bent keletą labiau įsiminusių istorijų, kai žmonės bėgo nuo karo Ukrainoje į nežinomybę…
– Tų istorijų labai daug. Yra atvykusių apskritai vienišų žmonių su negalia, kurie neturi, kas jais pasirūpintų. Yra ir jaunuolių, kurie sako, kad nori padėti savo šaliai, bet... jie sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Yra labai liūdnų istorijų, kuomet šeima Ukrainoje augino negalią turintį vaiką, gaudavo medicinines paslaugas, kurios, prasidėjus karui, nutrūko. Tai reiškia, kad jie atvyko į Lietuvą jau pablogėjus vaiko sveikatai. Ir turime labai dar vieną liūdną istoriją, kai vaikutis mirė jau čia, Lietuvoje. Visi kartu su Raudonojo Kryžiaus pagalba rūpinomės, kad jis būtų kremuotas, nes tėvai norėjo savo vaiką palaidoti Ukrainoje. Taigi mes galime padaryti kažką gero, kad tos šeimos istorija, kuri išgyveno karo košmarą, nesibaigtų čia dar ir negalią turinčio artimo žmogaus netektimi.
