– Ar tikrai tai didelė ir aktuali problema Lietuvoje, ir kodėl prireikė tokio siūlymo?

– Na, pirmiausia, būna atvejų, kai įtarimų dėl savanoriško lytinio santykiavimo tarp artimų giminaičių gimsta neįgalūs kūdikiai. Lietuvos baudžiamajame kodekse mes tokios nuostatos, tokio straipsnio, kad bausti už savanoriškus lytinius santykius tarp artimų giminaičių neturime. Toliau, Lietuvoje neatliekami ir genetiniai tyrimai, kad nustatytų kraujomaišą. Nėra nei specialios institucijos, nei mes turime statistikos, nei metodikos – nieko neturime. Ir, faktiškai, pagal tą situaciją, kokią mes šiandien turime Lietuvoje, įvertinant, kad per trejus metus nukentėję yra beveik tūkstantis vaikų ir 42 proc. iš jų nukentėję nuo artimų asmenų – tėvų, motinos sugyventinių, brolių, pusbrolių, globėjų ir t.t. Vadinasi, vaikai patiria seksualinę prievartą artimoje aplinkoje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar man kyla du išvestiniai klausimai iš jūsų atsakymo. Jūs sakote, kad mes neturime jokių tyrimų, kas tuo užsiimtų – tai vienas dalykas. Jūs iš karto siūlote kalbėti apie baudžiamojo kodekso pakeitimą. Kodėl nesiūlote spręsti šios pirminės problemos ir užsiimti tyrimais? Kitas dalykas, jūs sakote, kad pas mus yra daug nukentėjusių vaikų nuo smurto artimoje aplinkoje nuo lytinio išnaudojimo. Bet už tai draudžiama kituose įstatymuose. Tai kam reikia dar kažkokių papildomų įstatymų?

– Gerai, atsakau į pirmą klausimą. Dėl genetinių tyrimų, iš tikrųjų, jeigu matėte projekte, jame yra numatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija turi parengti lydimuosius teisės aktus. Ir būtent toks įgaliojimas turėtų būti suteiktas Sveikatos apsaugos ministerijai, nes tiek profesorius Algirdas Utkus, tiek profesorė Rasa Ugenskienė, Vilniaus ir Kauno – didžiųjų mūsų gydymo įstaigų genetikos centrų vadovai, yra išsakę savo poziciją, kuri aiškinamajame rašte nurodyta. Kad tai yra būtina, turi būti skirtos lėšos, turi būti pradėti genetiniai tyrimai, suteikiant galimybes nustatyti kraujomaišos atvejus, kai dėl to gimsta neįgalūs kūdikiai. Ir jokių galimybių nei konstatuoti kraujomaišą, nei taikyti atsakomybės nėra. Tai yra, pas mane numatyti tiek įstatymo projekte, kodekso pakeitimo projekte, tiek aiškinamajam rašte, labai aiškiai pasisakoma. Atsakau į antrą klausimą. Dėl to, kad baudžiamoji atsakomybė yra numatyta įvairi, mes turime visą 21 skirsnį baudžiamojo kodekso, kuris numato įvairius lytinius nusikaltimus ir įvairią atsakomybe už tokius nusikaltimus. Tačiau mes puikiai žinome, tiek tyrimai, dar mano laikais, kai buvau Vaiko teisių kontrolierė, atlikti globos įstaigose, tiek dabar, mes turime beveik pusę vaikų, nukentėjusių artimoje aplinkoje. Tačiau, kad vaikai prisipažintų, jog juos išnaudoja artimi giminės, pasiekti nėra taip lengva. Pirmiausia, vaikai bijo fizinių bausmių, yra priklausomi nuo finansinės paramos. Tai yra šeimos gėda, todėl niekas apie tai nekalba. Net motinos, žinodamos problemas savo šeimoje, nedrįsta prabilti.

– Na, nežinau, ar įvedus kraujomaišą pagal baudžiamąjį kodeksą tikrai ir vaikai, ir suaugusieji pradės kalbėti. Palikime tai teisininkų vertinimui. Gerai, bet jeigu lytiniai santykiai tarp giminaičių vyksta abiejų pusių sutarimu ir ypač tarp dviejų suaugusių pilnamečių žmonių, jūsų akimis, tai irgi problema, kurią reikia kriminalizuoti, o ne tik palikti pačios visuomenės normoms, kad iš tiesų incestas šiais laikais yra nepriimtinas ir netoleruotinas?

– Visiškai teisingai, kadangi mes turime civilinį kodeksą, kuris tokias santuokas draudžia, labai aiškiai yra straipsnis, skirtas būtent draudimui. Mes turime bažnyčios kanonų teisę – net keturi kanonai kalba apie negalimybę sudaryti tokias santuokas. Vadinasi, iš tikrųjų kraujomaiša yra pripažįstama kaip problema. Ir būtent kraujomaiša savanorišku sutikimu, kai iš tikrųjų ne visada būna tie sutikimai savanoriški. Jeigu pažiūrėsime į užsienio praktiką, Europos Sąjungoje tik aštuonios valstybės neturi baudžiamajame kodekse numatytos atsakomybės. O jeigu pažiūrėsime toliau – į JAV, Australiją, Kanadą, ten net iki 25 metų laisvės atėmimo numatoma atsakomybė, Australijoje numatomas įtraukimas į seksualinių nusikaltėlių registrą penkiolikai metų. Tad, aš manau, kad tai yra problemą, kurią sprendžia visas pasaulis, laikas ir mums išspręsti.

– Jūs galite įvardyti, kiek yra kraujomaišos atvejų šalyje per metus, jei siūlote ją kriminalizuoti?

– Tai tame ir problema. Aš jau pasakiau, mes negalime įvardyti, žinodami, kad yra, kad gimsta neįgalūs vaikai, prokurorai negali taikyti atsakomybės, nes straipsnio nėra ir tyrimų niekas nedaro.

– Bet jeigu bus įstatymas ir prokurorai galės taikyti atsakomybę, kaip tai sprendžia pirminę žinojimo problemą?

– Turi būti ir sveikatos apsaugos sistemoje sureguliuota, kad būtų galima atlikti genetinius tyrimus dėl kraujomaišos. 25 proc. vaikų gali gimti neįgalūs, net kai kurios ligos perduodamos 50 proc.

– Ką jūs ir kaip siūlote bausti? Nes įdomu, kad pataisose jūs išskiriate ir tai, ką reikėtų daryti, jei kūdikis gimsta apsigimęs. Ir kitas klausimas – o jeigu vaikas gimsta sveikas, normalus, tai vis tiek yra reikalinga bausmė?

– Aš manau, taip. Kadangi šitaip yra vos ne visame pasaulyje – aš nekalbu apie Afriką ir t. t. Bet, iš tikrųjų, dvi dalys straipsnio yra turbūt ne visose valstybėse, kiek teko susipažinti su praktika. Tai kriminalizuojama yra iki trijų metų, tiksliau bauda, laisvės atėmimas iki trijų metų už savanoriškus lytinius santykius tarp artimiausių giminių. Na, o iki šešių metų, jeigu po tokių santykių gimsta neįgalus kūdikis.